Skambi pavardė tarsi sakytų, kad Julijai lemta puošti kino afišas.
Kurį laiką J.Goyd buvo žinoma lietuviško kino pasaulyje, bet dabar jos pavardė rašoma nurodant fotografijų autorystę. Kas lėmė tokius pokyčius ir kodėl menininkė išvyko gyventi į Vokietiją?
– Berlyne atsidūriau atsitiktinai. 2008 metais su režisieriumi Cezariu Graužiniu dirbau jam statant spektaklį „Belaukiant Godo“ Atėnų Epidauro teatro festivalyje ir neturėjau kitokių planų kaip kad grįžti į Lietuvą.
Tačiau netikėtai gavau pasiūlymą kraustytis į Berlyną. Net nedvejodama sutikau. Dar Atėnuose susikroviau lagaminus ir išskridau į Vokietiją. Taip ir pasilikau.
Nesigailiu, kad staiga apsisprendžiau keisti gyvenamąją vietą. Į Berlyną išvykau, kai vienas mano draugų išsinuomojo butą miesto centre ir pasiūlė man juo dalintis.
Vykau nei dėl darbo, nei dėl asmeninių santykių. Kadangi neturėjau jokių kitų planų, man atrodė įdomu apsigyventi naujoje vietoje ir išbandyti savo likimą.
– Kokia jūsų nelietuviškai skambančios pavardės istorija?
– Goyd yra mano senelių, kurie dar prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Lenkijos teritorijoje, pavardė. Pasibaigus karui teritorija buvo okupuota rusų (dabartinė Baltarusija), šeima ir jos nariai buvo ištremti į Kazachstaną. Po tremties jie įsikūrė Lietuvoje. Aš gimiau Vilniuje.
– Kaip manote, iš kokių filmų jus įsiminė Lietuvos žiūrovai? Berlyne daugiau laiko skiriate aktorystei ar fotografavimui?
– Jau senokai teko kurti vaidmenį teatre ar kine. Pagrindinė mano veikla Berlyne – fotografija ir vizualinis menas.
Norint daryti ką nors gerai, reikia pasirinkti profesinę kryptį ir į ją atkakliai gilintis.
Mano sprendimas buvo intuityvus ir vienareikšmiškas – užsiimti vizualiniais menais.
Kartais vis dar esu kviečiama dalyvauti aktorių atrankose, tačiau daug pasiūlymų atsisakau dėl laiko stokos. Džiaugiuosi, kad dar gyvendama Lietuvoje išbandžiau save keliose kino juostose.
Pirmas filmas, kuriame nusifilmavau, buvo Igno Jonyno trumpametražis filmas „Šokantis kirminas“, o antrasis vaidmuo teko Valdo Navasaičio ilgametražėje juostoje „Perpetuum mobile“.
Teko dirbti su talentingais Lietuvos aktoriais – Dainiumi Kazlausku, Dainiumi Gavenoniu, Ramūnu Cicėnu, Viktorija Kuodyte bei režisieriumi Jonu Vaitkumi.
– Praeityje buvote artima dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus draugė. Ar jums patiko ir mados pasaulis?
– Mados pasaulis mane labai traukia. A.Pogrebnojaus artimu draugu negalėčiau pavadinti, tačiau kuo toliau, tuo labiau Aleksandras mane domina dėl savo profesijos.
Šiuo metu bendradarbiauju su jaunais Lietuvos dizaineriais „Who Is He?“ (Giedre ir Karoliu), kurie dabar gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kitąmet ketiname rengti naujos kolekcijos foto- ir vaizdo sesiją San Fransiske.
– Ar su A.Pogrebnojumi palaikote ryšius?
– Su Aleksandru susirašome žinutėmis, bet retai. Manau, atstumas daro savo, bendravimas akis į akį būtų daug turiningesnis ir įdomesnis. Taip nutiko su daugeliu žmonių, kuriuos kadaise pažinojau gyvendama Lietuvoje.
– Koks jūsų aprangos stilius?
– Nesu puošeiva, tačiau prieš įsigydama drabužį visada kreipiu dėmesį į kokybę.
Spintoje turiu vis dar nemažai išlikusių „A & V“ ženklo (A.Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės) drabužių, kuriuos nešioju iki dabar.
Mane žavi Sandros Straukaitės pastarieji darbai, net svarsčiau ką nors įsigyti.
– Kaip atradote savo gebėjimą derinti aktorystę ir fotografiją?
– Tuo metu, kai teko derinti, viskas vyko natūraliai. Net nežinau, ar yra kokia nors formulė, kurią galėčiau atskleisti.
Manau, kiekvienam žmogui, kuris užsiima įdomiais, nors ir skirtingais dalykais, pavyksta atrasti pusiausvyrą. Taip atsitiko ir man, nes niekada nejaučiau perkrovos vienoje ar kitoje veikloje.
– Kas jus supa namuose? Ar turite atžalų?
– Esu senokai išsiskyrusi. Gyvenu viena. Deja, vaikų dar neturiu. Ir pažintims šiuo metu laiko lieka nedaug. Manau, tokių dalykų, kaip šeima, nesuplanuosi.
Nuoširdžiai tikiu, kad tai įvyks tuomet, kai mažiausiai to tikėsiuosi.
Arba tuomet, kai sąlygos leis tam įvykti.
