Prieš septynerius metus susipažinę Agnė ir Robertas susituokę gyvena jau ketvirti metai. Tuomet Robertas dar mokėsi vidurinėje mokykloje, o Agnė jau dirbo viešbučių versle, vėliau – bankininkystės srityje.
Moteris neturėjo nieko bendra su menu, kūryba, o Robertas jau tuomet siuvo sukneles ir rankines draugėms.
Tuometį darbą Agnė metė dėl kelių priežasčių. Ji norėjo daugiau laiko praleisti su mylimuoju, o tam netiko darbas nuo 8 iki 17 valandos. Be to, pora kartu nusprendė siekti svajonės kurti.
Todėl vos paklaustas apie naujausią pavasario ir vasaros kolekciją, kurios pristatymui abu ruošiasi, Robertas skubėjo pataisyti: kolekcija ne jo, o jųdviejų.
„Visi mano, kad kūrėjas – Robertas. Juk ir mūsų prekės ženkle – jo vardas ir pavardė. Tačiau aš nesijaučiu dėl to menkesnė – abu žinome, kiek prisidedu prie kūrybos.
Be to, mano pavardė irgi Kalinkina. Esu pilkoji kardinolė – kaklas, kuris sukioja šeimos galvą ir namie, ir darbe”, – patikino Agnė.
Jau antrą kartą didžiulėje arenoje savo pavasario ir vasaros kolekciją pristatysiantis duetas jaudinasi ne tik dėl renginio. Mat panašiu metu pasaulį turi išvysti ir jų ilgai lauktas pirmagimis.
Sutuoktiniai tikisi, kad mažylis nepasibels būtent tą dieną, kai vyks šou. Mat Robertas nori būti šalia žmonos, kai į pasaulį ateis kūdikis.
„Tikimės, kad vaikelis mus supras ir į pasaulį pradės prašytis tinkamu laiku. Na, bent jau ne spalio 10-ąją”, – tris kartus į stalą pabeldžia Agnė, po kolekcijos pristatymo su vyru norinti nusilenkti žiūrovams.
– Agne, netrukus sūpuosite savo pirmagimį. Koks tas išlauktas džiaugsmas?
Agnė: Jaučiamės labai gerai. Ir tikime, kad kūdikis bus puiki proga mums tapti geresniems.
Robertas: Šis jausmas žiauriai geras! Jis užplūsta kiekvieną kartą, kai pridedu ranką prie žmonos pilvo ir mažylis man įspiria. Tai nauja gyvybė, dar nebuvusi Žemėje. Milžiniškas įkvėpimas! Lieka tik sulaukti, kada galėsime pažiūrėti tam žmogui į akis ir pasakyti, kad mes – jo tėvai.
Kūdikio mes labai seniai laukėme. Žinojimas, kad pagaliau sulauksime, yra neapsakomas.
– Tad šiandien gal gyvenate kiek lėčiau, mažiau lekiate, daugiau ilsitės?
Agnė: Gyvename labai greitai – tempas vis dar beprotiškas. Telefonas netyla, darbai nelaukia, susitikimai be mūsų neįvyksta, remontai patys nepasidaro.
Aš judu lėčiau nei Robertas, bet vis tiek bėgu. Ilsėtis nenoriu. Jei reikėtų ilgiau pasėdėti vienoje vietoje, apimtų panika. Jei pamirštu, kad laukiuosi aštuntą mėnesį, niuksas į šonkaulį man vis primena, kad nesu viena, kad turiu vaikutį.
Galvoje vis sukasi dvejopos mintys: vienos apie darbus, kitos apie kūdikį – ko jam dar neturime, ką reikia įsigyti, kaip baigti sutvarkyti kambarį. Šie rūpesčiai labai malonūs.
Robertas: Pirmuosius mėnesius būdavo daug paprasčiau, net ir nelabai jautėsi, kad Agnė laukiasi. Dabar jau ir pilvas didėja, jai sunkiau pasilenkti, vaikščioti, viskas vyksta lėčiau.
Bandžiau suvokti, kaip su pilvu jaučiasi žmona – nešiau arbūzą. Buvo siaubingai nepatogu! (Juokiasi.)
Gydytojai sako, kad kūdikis turėtų gimti po kolekcijos pristatymo. Tačiau mes žinome, koks stresas būna prieš renginį, tad visko gali atsitikti. Ims pasalūnas ir išlips anksčiau pažiūrėti, ko čia tėvai nervinasi.
– Kai kalbėjomės prieš kelerius metus, guodėtės, kad kūdikio be galo laukiate, tačiau jis neskuba į jūsų šeimą. Ko reikėjo, kad šis džiaugsmas ateitų?
Robertas: Turėjo ateiti tinkamas laikas. Lioviausi dalyvauti reklamų kūryboje – buvau dekoracijų kūrėjas. Dirbau daug. Taip pat atsisakiau kitų stresą keliančių projektų – visas jėgas jau kurį laiką atiduodame tik savo kūrybai.
Tas kirtis – atsipalaidavimas, laisvesnė galva, matyt, ir padarė savo darbą. Žinoma, savas verslas irgi sunku, tačiau rūpinamės tik juo vienu, žengiame tvirtus ir apgalvotus žingsnius, žinome, ko norime.
Agnė: Vaikelis taip neskubėjo ateiti, kad mes jau buvome gavę siuntimą eiti tirtis dėl nevaisingumo.
Robertas: Daugiau nei treji metai – ir nieko...
– Pamenate tą akimirką, kai sužinojote, kad laukiatės?
Robertas: Turiu gebėjimą nustatyti nėštumą. Užtenka mūsų katei grįžti į namus po kelių dienų gastrolių, ir galiu pasakyti, kad ji turės kačiukų. Praeina keli mėnesiai ir namuose jų – net devyni!
Šį kartą tai tiko ir Agnei. Pastebėjau kai kuriuos jos kūno fiziologinius pokyčius ir liepiau pasidaryti nėštumo testą!
Agnė: Netikėjau. O Robertas primygtinai pareikalavo atlikti testą. Tada net pyktelėjau, kad dar vieną testą išmesime į šiukšlyną!
Robertas: Jau žinojome, ką reiškia nusivylimas. Ne kartą matėme tą vieną juostelę ir ne kartą skaitėme instrukciją, ar viena juostelė tikrai reiškia „Ne”.
Tąkart buvau tarsi prilipęs prie to testo – žiūrėjau labai atidžiai. Ryškėjo dvi juostelės – antroji tokia blanki. Atsisukau, o Agnė jau išplėtusi akis slydo žemyn palei sieną. Dar klausiau, ar ta neryški ką nors reiškia. „Robke, jei yra – tai yra”, – tepasakė Agnė. Tada mane apėmė euforija! Pagavau Agnę, puoliau jos bučiuoti.
Agnė: O man ašaros pasipylė fontanais! Kažkur fone mano mama kalbėjo telefonu apie daržoves, Robertas bučiavo. Nusprendėme artimiesiems nesakyti, kol neįsitikinsime, kad viskas gerai.
Tuomet paskambinau į kliniką ir pasakiau, kad turime siuntimą atlikti nevaisingumo tyrimus, bet aš pastojau. Gydytoja tik paklausė, ar esu laiminga.
– Agne, o moteriška nuojauta nepakuždėjo, kad šįkart gali būti kitaip nei anksčiau?
Agnė: Ne, nebuvo laiko tai nuojautai. Net neleidau sau galvoti, kad štai šį mėnesį bus kitaip nei visus kitus iki tol. Netikėjau, bijojau dar kartą nusivilti.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, viskas pasikeitė. Metai iškart buvo suplanuoti – Naujieji metai namie, jokių žygių baidarėmis vasarą. Tik apskaičiavę, kad vaikelis turėtų gimti spalį, šiek tiek sunerimome – juk kolekcijos pristatymas, kuriam ruošiamės visus metus!
Robertas: O kokia euforija buvo pas gydytoją per echoskopą pamačius tą pupelę! Net turiu nufilmavęs, kaip plaka širdelė, kokia forma... Tada jau naujiena pasidalijome su tėvais.
Agnės mama sureagavo santūriai. Savo mamai pasakiau, kad laimėjome loterijoje, ir parodžiau laimingąjį bilietą – echoskopo nuotrauką. Ji užsidengė rankomis veidą ir pradėjo isteriškai verkti. Verkė dešimt minučių, tada raudodama paskambino tėvui.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
