Kai septynis kartus pasaulio ir devynis kartus Europos čempiono ansamblio „Žuvėdra” vadovės S.Idzelevičienės paklausiau, ar pavyktų pasišnekėti neminint „Žuvėdros”, ji pasvarsčiusi atsakė: tikriausiai ne. Klaipėdietės rytas ir vakaras, savaitgaliai ir atostogos bent mintimis susiję su „Žuvėdra” ir sportiniais šokiais, rašo „Lietuvos ryto” priedas „Stilius”.
Tad kai po pastarojo gegužę Vilniuje vykusio Lotynų Amerikos šokių Europos čempionato, kuriame „Žuvėdros” šokėjai vėl pelnė auksą, pasklido kalbos apie S.Idzelevičienės pasitraukimą, „Stilius” nutarė išsiaiškinti, ar tos kalbos turi pagrindo.
Atviram pokalbiui tituluota trenerė kaupėsi kelis mėnesius ir pagaliau prabilo apie savo gyvenimo bei „Žuvėdros” užkulisius, kurių nemato žiūrovas.
* * *
– Padėtis ansamblyje nėra paprasta. Pastaraisiais metais sumažėjo šokėjų, norinčių studijuoti Klaipėdos universitete.
– Komandą palieka senieji šokėjai. Kas juos pakeis? Šiuo metu yra dvi merginos, kurios galėtų lavintis ir šokti ansamblyje, bet nėra nė vieno vyro. Perspektyva liūdnoka. Gabūs šokėjai nori šokti individualiai, o ne ansamblyje.
Mūsų medaliai pelnyti didžiuliu darbu, didžiulėmis pastangomis, didžiuliu troškimu laimėti. O dabar mažai jaunuolių nori daug dirbti ir aukotis. Visi nori gyventi gerai, viską turėti dabar, nors yra dar labai jauni.
Pirmoji komanda laikėsi, nes matė perspektyvą – galima laimėti. Ir stengėsi situacija pasinaudoti. Taip jau kokie treji metai.
– „Žuvėdra” užkopusi labai aukštai. Jei yra minčių atsisveikinti su „Žuvėdra”, reikia išeiti laiku, aukštai iškelta galva.
– Kol kas nieko nesakau. Vasara buvo nelengva. Vyko pasirodymai, tačiau tam reikėjo didelių pastangų.
Vienas šokėjas praneša, kad važiuoja į Airiją, nes jam reikia gyventi, reikia užsidirbti pinigų. Kitas nusprendė pailsėti Turkijoje ar kitame Pietų kurorte. Ir jie iš dalies teisūs.
Pasikeitė poreikiai ir požiūris. Mūsų šokėjai – viską pasiekę, tituluoti. Jiems tai padeda susirasti darbą. Čempionais prisistato visi iki vieno, net ir tie, kurie šoko antrojoje komandoje. O kai reikia koncertuoti, atsiranda visokių priežasčių nedalyvauti.
O kaip bus toliau? Nežinau, dabar atrodo, kad be „Žuvėdros” jausčiausi lyg vaiką praradusi, net pagalvojus apie tai širdį skauda.
Manau, kad viskas išsispręs savaime. Neįsivaizduoju, kaip galima specialiai imti ir nukirsti tą giją. Gal aš silpna. Nežinau, kaip bus, kol kas negaliu pasakyti.
Bet kokiu atveju ir toliau dirbčiau su poromis.
– Jūs mokėtės Klaipėdos medicinos mokykloje. Ar negaila, kad netapote medike?
– Baigiau akušeriją, penkerius metus dirbau uostamiesčio tuberkuliozės dispanseryje. Jei prireikia, vaistų galiu suleisti.
Kad atsidūriau medicinos mokykloje, matyt, tokia buvo lemtis. Reikėjo kur nors mokytis, o mane viliojo tik medicina ir šokiai. Šokau nuo vaikystės. Lieplaukės mokykloje mokytojos su manimi statydavo mažus baleto spektaklius.
Kai reikėjo rinktis specialybę, buvau ištekėjusi, vyrą pašaukė į karinę tarnybą, o aš nenorėjau prarasti laiko. Nors Klaipėdoje tuo metu buvo pilna akušerių, aš radau darbą – tapau reikalinga, nes dirbau ir šokių vadove.
– Ar šoka jūsų anūkai?
– Ieva vaikystėje šoko, bet išsiskyrė su partneriu, kito neieškojo. Sportiniuose šokiuose dėl partnerių kyla nemažai problemų: turi atitikti poros amžius, ūgis, gebėjimai, tėvų pinigai. Mergaitėms dar sudėtingiau – kad su jomis šoktų berniukai, kartais tenka ir juos paremti.
Ieva porą metų lankė Eglės Špokaitės studiją, vėliau užsikrėtė hiphopu. Šįmet ji – vienuoliktokė, anūkas Deividas – metais jaunesnis.
– Ar šią vasarą pavyko bent kiek pailsėti?
– Visą savaitę su vyru Romaldu praleidome Palangos „Pušyne”, taisėme sveikatą. Bet po kelių dienų pajutau širdagraužį: kažkas juk ateina į repeticijas, reikia būti šalia.
– Ilgai gyvenote daugiabutyje. Prieš keletą metų persikraustėte į namą šalia Klaipėdos, atsirado daugiau darbų. Kaip jais dalijatės?
– Namai – Romo valdos. Jam labai patinka darbuotis kieme. Ir viską daro pedantiškai. Apžiūri kiekvieną obels ar kriaušės lapelį – ar kokia liga neįsimetė. Jei tik kas, purškia visokiais purškalais.
– O jūs auginate gėles?
– Gėlių mūsų kieme nedaug. Bet šįmet pasidaviau draugių įkalbinėjimams pasistatyti nedidelį šiltnamį. Seniau mama gyveno Klaipėdoje, turėjo sodą ir mus viskuo aprūpindavo. Dabar jos nebėra.
Pasisodinau pomidorų, agurkų. Pradėjo augti, lapai dideli kaip kepurės, ėmė gelsti. Ką daryti? Kaip prižiūrėti? Paskui įsimetė miltligė. Vis skambindavau seseriai ar draugei ir tardavausi. Iki šios vasaros tokios patirties neturėjau ir tuo nesidomėjau.
– Ar tokia nauja veikla padėjo jums bent kiek atsipalaiduoti, užsimiršti?
– Būdavo, atsikeliu septintą ryto ir net nepajuntu, kad pirmiausia nueinu apžiūrėti savojo derliaus šiltnamyje.
Vien tai, kad rytais gali išeiti į kiemą, – didelis malonumas. Nors ir seniau, kai gyvenome Danės gatvėje, pro langus atsiverdavo vaizdai į skverą, Danės upę, kieme augo seni medžiai. Susiremontavome butą, atrodė, jau pasirūpinome senatve. Bet nesigailime, kad pasidavėme sūnaus raginimui keltis į namą.
Tiesa, teko atlaikyti pirmąjį krikštą. Pirmąją naktį, kai įsikėlėme į naująjį namą, kilo pūga. Buvo Kalėdos, dingo elektra, siautė vėjai. Tuomet sakiau, kad rytą susidėsime daiktus ir grįšime atgal.
Dabar jau kitaip mąstome, nebenorėtume grįžti.
– Kokie būna jūsų savaitgaliai? Kaip geriausiai pailsite?
– Man reikia ramybės, Romui – taip pat. Kartais net nesišnekame, kiekvienas liekame su savo mintimis.
Tačiau jei su „Žuvėdra” ruošiame naują programą ar artėja čempionatas, kitos veiklos imtis negaliu. Mintys sukasi tik apie tai. Namuose pilna knygų. Vis pagalvoju, kaip mielai jas skaitysiu, kai nebedirbsiu.
– Bet prie jūros tikriausiai ištrūkstate?
– Nenuvažiuoju iki jūros. Manęs ten nenuveža. Tiesiog gerai savo kieme. Sėdi krėsle, gėlytės žydi, paukščiukai čiulba, saulė vis dar šildo. Vakar šitaip praleidau net valandą.
– „Žuvėdros” šokėjai atostogauja užsienyje, o ar jums pavyksta ištrūkti į Pietų kurortus?
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
