Beata tikisi, kad jos grįžimo istorija galbūt įkvėps ir kitus tautiečius, norinčius iš emigracijos kelti sparnus į gimtinę ir vis nesiryžtančius, rašo „Lietuvos ryto” priedas „Stilius”.
Žinoma moteris ne kartą įsitikino: jai sekasi tuomet, kai klauso savo širdies. Ir kai žvelgia į daiktus ar reiškinius taip, lyg matytų juos pirmą kartą.
Todėl stilingame Beatos lofte Vilniuje vietą lentynose rado senos lėkštės ir taurelės iš tetos namų.
Savo kulinarijos knygų ir laidų gerbėjus Beata ir į paprastus burokėlius išmokė žvelgti kaip į skanėstus, iš kurių galima pagaminti puikių patiekalų. Būtent burokėlių Beata iškepė ir prieš šį pokalbį – patiekė juos su brinza ir gražgarstėmis.
Ar per keturis mėnesius Lietuvoje šeimyna, ypač vaikai, jau spėjo apšilti kojas? Nicholsonai augina du vaikus – septynerių Isabellą Meilę ir penkerių Jurgį George’ą.
Abejonių yra, nes Beata labai užsiėmusi. Baigė rašyti ir išleido naują savo kulinarijos knygą, ruošiasi naujam televizijos sezonui ir spėjo sudalyvauti paramos akcijoje. Neseniai ji grįžo iš UNICEF misijos Tanzanijoje.
Prieš kelionę moteris išgirdo ne vieną klausimą: kodėl važiuoja į Afriką, kam jai to reikia, juk ir Lietuvoje yra vargstančių vaikų?
O štai draugė iš Anglijos patikino, kad Beata privalo vykti į Afriką, nes verta pasistengti ir dėl mažo pokyčio.
B.Nicholson ši kelionė buvo sunki, bet privertusi susimąstyti. Ji dar kartą įsitikino, jog Lietuvoje žmonės gyvena kaip Dievo užantyje, nes turi derlingą žemę, palankų klimatą, ryškius metų laikus.
„Galėjau nevykti, juk turiu rūpintis savo vaikais. Bet UNICEF prieš kelis dešimtmečius padėjo Lietuvai ir jos vaikams, o dabar metas mums prisidėti prie sunkiau gyvenančių vaikų gerovės”, – sakė Beata.
Ji ne pirmą kartą lankėsi Afrikoje. Būtent šiame žemyne, tik kitoje šalyje – Zambijoje, prieš dešimt metų jai pasipiršo Tomas.
Ten jie šventė draugų vestuves. Kitą dieną vyko pasmalsauti, kaip šeriami liūtai. Vakarop, leidžiantis saulei, lietuvė sulaukė svarbaus klausimo iš mylimo brito.
„Tomas buvo pasiruošęs – įteikė man ilgą, kelių puslapių laišką ir papuošė mane promočiutės sužadėtuvių žiedu. Buvo labai gražu”, – svarbią dieną puikiai prisimena Beata.
Nekilnojamuoju turtu užsiimantis britas, paskui žmoną persikėlęs į jos gimtinę, svarsto galimybę dirbti ir čia. Jam Lietuvoje patinka.
* * *
– Ar dar nenusivylėte gyvenimu Lietuvoje? Juk daugelis, ko gero, laukia patvirtinimo, kad gyventi čia nelengva.
– Neįsivaizduoju, kuriam iš mūsų šeimos galėtų būti blogai – viskas dar nauja. Vaikams nuo pat pradžių buvo gerai: Lietuva jiems – svajonių šalis, linksmybių vieta.
Jie pasiilgo draugų Anglijoje, bet, pradėję eiti į tarptautinę mokyklą, greitai pritapo.
Niekada nerezgiau minties, kaip grįšiu į Lietuvą ir kaip įkalbėsiu vyrą. Man tik buvo įdomu, kaip pasikeis gyvenimas po metų ar trejų.
– Sprendimas grįžti – tik pokyčių troškimas? Sunku patikėti, įtikinamesnės būtų materialiosios priežastys.
– Iš tikrųjų yra ne viena priežastis. Mes norėjome kraustytis iš Londono. Kadangi man nereikia ieškoti darbo, o Tomas savo įmonėje gali tvarkytis ir per atstumą, nusprendėme pabandyti gyventi Lietuvoje.
Dabar atrodo, kad taip ir turėjo būti. Tomo mama neprieštaravo.
Aš pati per dešimt gyvenimo Londone metų neieškojau naujos veiklos tame mieste. Visuomet norėjau į tėvynę grįžti ne tik pasimatyti su draugais, bet turėti ir kitą priežastį, pavyzdžiui, darbą.
Aš savo gyvenimą sukūriau pati. Be to, palankiai klostėsi aplinkybės. Kai susipažinau su Tomu, pradėjau Lietuvoje dirbti televizijos laidos vedėja. Buvo nuostabu dvi savaites dirbti, o dvi turėti laisvas.
Jei būčiau naujienų reporterė ar buhalterė, nebūčiau galėjusi sau to leisti. O tuomet dvi savaites dirbdavau Vilniuje, o dvi praleisdavau Londone su draugais ir mylimu žmogumi – fantastiškas gyvenimas.
Lietuvoje jaučiuosi laiminga kiekvieną dieną. Įsirengiau savo svajonių virtuvę, man patinka ruošti valgį, be to, iš to ir uždirbu.
Bet ir kai gyvenau Londone, man buvo gerai. Lankiausi jame ir šią vasarą, tai puikus miestas.
– Teigiama, kad Londone labiau nei Vilniuje justi skirtumai tarp socialinių sluoksnių. Ten yra lietuvių, nebendraujančių su tautiečiais, bandančių susikurti naują nepriekaištingą gyvenimo istoriją. Jums teko tai patirti?
– Niekada Londone nebendravau su žmogumi vien todėl, kad jis lietuvis. Vaikus vesdavau į lietuvių savaitgalio mokyklą. Kiek lietuvių sutikau, visi buvo malonūs. Londone būdamas lietuvis niekada nesijausi vienišas, nes jų ten daug.
Bet suprantu ir tuos, kurie nori atsiriboti. Išvykdamas kurti naujo gyvenimo gali pabandyti ir save sukurti iš naujo, o ypač tokioje vietoje, kur nesunku dingti minioje.
– Auginant vaikus jums reikėjo auklės. Ten kai kurie lietuviai vengia samdyti tautiečius, nes nenori apkalbų ar kokių nors netikėtumų.
– Apkalbų nebijojau, nes niekada neturėjau ko slėpti. Visos mano vaikų auklės buvo lietuvės. Išskyrus keletą kaimynų mergaičių bričių, kurios ateidavo pabūti su vaikais, jei su Tomu norėdavome kur nors išeiti vakarais.
Ieškodavau lietuvės, nes tuomet iš karto pajausdavau bendrumą. Antra, norėjau, kad vaikai bendrautų lietuviškai. Kad jie kalbės angliškai, net neabejojau.
Isabella tauškia abiem kalbomis lygiavertiškai, Jurgiui iš pradžių sekėsi sunkiau.
– Esate žinoma. Ar Londone kas nors kreipėsi į jus pagalbos?
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Stilius”
