Grupės „16Hz“ vyrai neįsivaizduoja laisvalaikio be augintinių – juos vežasi į gamtą, pasiima vykdami vieni pas kitus į svečius, vedasi į miestą, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
Kauniečiai gyvūnus mėgsta nuo vaikystės. Būdami maži jie į namus yra parsinešę ne vieną gatvėje rastą kačiuką, šuniuką, paukštį.
„Mes su broliu užaugome Žaiginio miestelyje Raseinių rajone.
Tėvai gyveno ūkiškai, todėl turėjome galimybę matyti, kaip auga ožiukai ir triušiai.
Patys dažnai priglausdavome balandžius, kates, šunis. O kur dar iš turgaus ar draugų parsineštos jūrų kiaulytės, pelės, žuvys ir trijų litrų stiklainyje auginti sliekai“, – prisiminė R.Jucevičius.
Dabar Roberto namuose siautėja du maži išdykėliai – šešerių metų rusų toiterjerų veislės kalytė Liza ir metais jaunesnis pinčeris Rokis. Atlikėjas mėgsta pasiimti abu gyvūnus, kai išsiruošia į kelionę motoroleriu ar dviračiu.
Liza atlikėjo namuose atsirado tą pačią dieną, kai po automobilio ratais žuvo ištikimu šeimos draugu tapęs rusų toiterjeras Ogis. Dėl jo žūties ypač išgyveno dainininko sūnus Benas, kuriam dabar – penkiolika.
Norėdami nuraminti sūnų tėvai suskubo nupirkti naują gyvūną. O kad Liza nenuobodžiautų, mažiau nei po metų atsirado ir Rokis.
„Iki šiol kartais pasvajoju apie galimybę įsigyti visiškai kitokį šunį – haskių veislės.
Bet jis yra didelis, o namuose, kur yra vaikų, geriau laikyti mažus šunelius, kuriuos galima nešioti tarsi rankinę“, – patarė R.Jucevičius.
Kauniečio auginami keturkojai – akyli namų sargai, skalijimu pranešantys apie kiekvieną, kuris artinasi prie namų.
„Mūsų namuose niekada nebūna liūdna, nes šunys nuolat krečia pokštus. Pavyzdžiui, Rokis rausia gėlių vazonus ir juose slepia kaulus ar kitą ėdesį, o Liza lyg akrobatė mėgsta laipioti spintelėmis“, – kalbėjo R.Jucevičius.
Rokis – tikras džentelmenas, savo bičiulę Lizą ginantis nuo kitų šunų ir pavydintis kitų gyvūnų jai rodomo dėmesio.
Atkaklūs Roberto augintiniai iš šeimininko išsiprašo ne tik skanesnio kąsnio. Liza ir Rokis miega su šeimininku vienoje lovoje.
„Kai įsigijome Lizą, su žmona nutarėme neįsileisti jos į lovą, todėl uždarėme katilinėje. Rytą katilinės durų apačia buvo nugraužta.
Nedaug trūko, kad šuo būtų pralindęs pro skylę. Nuo tada Liza miega man prie kojų, o Rokis šią privilegiją įgijo vos tik apsigyvenęs pas mus“, – pasakojo R.Jucevičius.
Jo namuose girdėti ne tik šunų lojimas. Kaunietis augina ir nedidelių paukščių – amadinų – porą. Dar visai neseniai vyras laikė papūgas, kurios sugebėjo nudraskyti sienų tapetus.
Neliūdna ir S.Varslausko namuose. Jo šuo Džiazas lyg du vandens lašai panašus į filme „Kaukė“ rodytą keturkojį pokštininką – Džeko Raselo terjerų veislės šunį Mailą.
Padūkėlis Džiazas taip pat aukštai šokinėja, žaibo greičiu pasiveja kamuolį, gaudo skraidančias lėkštes. Be to, jis moka dainuoti.
Įsigyti tokį linksmuolį, kaip ir kino filmo „Kaukė“ herojus, Skaidrius svajojo keliolika metų.
„Bet kol laikėme kitą šunį, šios minties teko atsisakyti. Prieš pusantrų metų svajonę įgyvendinau“, – pasakojo S.Varslauskas.
Baltakailio šunelio dėmėtu snukiu dainininkas su žmona Virginija ilgai ieškojo veislynuose ir internete. Vietoje nenustygstantį mažylį kauniečiai rado ir nusipirko Klaipėdoje. Jam tuomet buvo vos pora mėnesių.
Šunį Džiazu pavadino jauniausia S.Varslausko duktė Martyna. Jai dabar keturiolika. Mergaitė pamačiusi mažylį suprato: energingas, žaismingas, nenuspėjamas ir mėgstantis improvizacijas keturkojis – tarsi džiazo muzika.
Itin judrų, bet klusnų ir protingą šunį S.Varslauskas nuo mažens mokė įvairių komandų. Džiazas puikiai moka pagal komandą atsitūpti, atsigulti, tarnauti, apsisukti, šokti, pasisveikinti.
„Kaip ir dera muzikanto šuniui, Džiazas moka net dainuoti. Kai skambinu pianinu ir dainuoju, šuo taip pat palaiko man draugiją.
Namiškiams ir artimiems draugams net rengiame trumpus koncertus“, – sakė atlikėjas.
Džiazas puikiai pasiduoda dresūrai. Tikriausiai todėl šios veislės šunis dažnai galima išvysti vaidinant reklamose, filmuose ar parodomosiose dresūros programose. Tačiau dresuojant šį šunį reikia daug kantrybės ir atkaklumo.
„Džeko Raselo terjerai lengvai supranta, ko iš jų norima. Bet norėdamas, kad šuo nuolat vykdytų komandas, šeimininkas turi labai pasistengti. Ir jokio muštro ar bausmių – šie keturkojai to nesupranta.
Komandas šie šunys vykdo improvizuodami ir net su savotišku humoru“, – aiškino muzikantas.
Džiazui labiau už viską patinka dūkti, šokinėti, linksminti aplinkinius ir kaip tikram avantiūristui nuolat ieškoti vis naujų nuotykių.
Didžiausias jo pomėgis tempti ir slapstyti daiktus taip pat dažnai sukelia juoką. Gyvūnas netveria džiaugsmu, kai namiškiai, o kartais ir svečiai įnirtingai bando surasti tai, ką jis kur nors užkišo.
Šuo itin mėgsta nutempti batus, šalikus, kepures, iš svečių rankinių ištraukti ir paslėpti įvairius daiktus.
„Namuose turime tikrą vagišių. Ypač tenka saugoti batus ir rankines“, – juokėsi dainininkas.
Mažuoju vagiliautoju pramintas Džiazas neretai iš gretimų kiemų į namus parbėga į dantis įsikandęs svetimą šlepetę, vaikišką žaislą ar kokį sodo įrankį.
Tuomet dainininkui ar jo šeimos nariams tenka eiti atsiprašyti kaimynų už augintinio šunybes.
Už išdaigas ant Džiazo niekas nepyksta, nes visi žino, kad slapstydamas daiktus jis tiesiog žaidžia. Meilę lipšnuolis pelno ir kone visiems išlaižydamas veidus.
Ypač šuniui patinka vandens pramogos. Kai S.Varslauskas su šeima išsiruošia į žygį baidarėmis, keturkojis įsitaiso šalia šeimininko arba tupi mažos siauros valtelės priekyje.
Džiazui taip pat labai patinka maudynės, jis – puikus plaukikas. Kai šeima poilsiauja prie ežero arba upės, šuo vandenyje mirksta ilgiau už visus.
Džeko Raselo terjerą S.Varslauskas patarė įsigyti energingiems, turintiems humoro jausmą žmonėms, kurie mėgsta gamtą ir aktyvų laisvalaikį. Ramiems ir tingiems žmonėms jis netinka.
Šios veislės keturkojo nevertėtų įsigyti tiems, kurie visą dieną praleidžia darbe. Šuo yra linksmas ir gyvybingas, mėgstantis žaisti, draugiškas ir malonus vaikams, kurie jo neerzina.
Savo draugui ir kolegai P.Jucevičiui Skaidrius įtaisė katę. Prieš porą metų Petro namuose atsirado katė Pūkė, dydžiu ir ilgu kailiu primenanti Meino meškėną.
„Skaidrius rado priklydusį mažą vos dviejų ar trijų mėnesių kačiuką ir suvyniotą lyg dovaną atvežė man. Ir pateikė ultimatumą: arba turiu gyvūnėlį priglausti, arba jį išveš į gyvūnų prieglaudą. Žinoma, priėmiau šią mažą miauklę“, – pasakojo Petras.
Iš pradžių baikšti buvusi Pūkė netrukus išdrąsėjo ir tapo visateise gražuole namų gyventoja. Ypač katę pamilo trys P.Jucevičiaus atžalos – trimetė Luknė, penkiametis Simas ir septynerių Ainė.
Kaip ir visos katės, Pūkė labai išdidi. Kai nori, po kiemą ir namus ji vaikšto viena, nekreipdama į nieką dėmesio. Bet kai užsigeidžia, glaudžiasi prie šeimininko ar vaikų, leidžiasi glostoma ir net niurkoma.
Bet Pūkei ne itin patinka, kai į svečius pas Petrą atvykę Robertas ir Skaidrius atsiveža savo šunis. Tada ji slepiasi tarp medžio šakų, o šunys ilgai loja lakstydami aplinkui.
P.Jucevičiui patinka, kad net vėlų vakarą ar naktį jį, grįžusį iš koncerto, Pūkė kaskart pasitinka prie durų. Už ištikimybę vyras augintinę pamalonina skanėstu.
„Pūkė – labai miela ir gudri katė, bet iš tikrųjų ji – plėšrūnė, medžiotoja, nepraleidžianti progos sugauti kokį paukštelį ar driežiuką. Gyvūnėlius bandome gelbėti iš jos nasrų, bet kartais to padaryti nepavyksta“, – apgailestavo vyras.
Pūkė smalsiai stebi ir šeimininko akvariume plaukiojančias spalvingas žuvis, bet jų negaudo.
P.Jucevičius prisiminė, kaip būdamas mažas sumanė auginti auksinę žuvelę, bet tai jam sunkiai sekėsi. Pirmoji žuvelė gyveno trumpai. Petras nusipirko naują. Kai toji taip pat po kurio laiko nugaišo, jis nupirko dar vieną. Po to teko pirkti dar vieną.
„Daugybę metų mano akvariume nuolat plaukiojo auksinė žuvelė, bet tik aš vienas žinojau, kad tai ne ta pati žuvelė. Turėjau jų ne mažiau kaip dvidešimt“, – vaikystės paslaptį atskleidė P.Jucevičius.
