Mane įkvėpė filmas „Buratino nuotykiai”: kai karieta įvažiuodavo Karabasas su savo teatru, gatvės ištuštėdavo – visas miestas ruošdavosi, puošdavosi ir eidavo žiūrėti spektaklio.
Dirbau Panevėžio gamybiniame susivienijime „Linas” įkurtame lėlių teatre ir kartą po spektaklio Pasvalio rajone Pumpėnų kolūkio pirmininko paprašiau padovanoti vežimą. Net nesitikėjau, tačiau pirmininkas mano prašymą išpildė.
Daug kas iš mūsų sumanymo juokėsi, bet tą pačią 1986-ųjų vasarą iš to paties kolūkio pasiskolinę kumelaitę Džiuljetą mes – du aktoriai ir muzikantas su gitara – išvažiavome į pirmąsias gastroles.
Tuomet spektaklį „Du piratai, akys trys” parodėme apie 30 kartų įvairiuose kaimuose ir miesteliuose. Valgyti virėme ant laužo, miegojome palapinėje, vežime ar tiesiog pievoje po atviru dangumi.
* * *
Keliaudami neapsieiname be nuotykių. Pirmąkart išvykus, kol vaidinome, mūsų kumelę išsivedė milicija. Paaiškėjo, kad kaip tik tomis dienomis rajone buvo pavogtas arklys.
Įtikinti pareigūnų, kad arklio mes nevogėme, nesisekė – turėjo atvykti pats Džiuljetos savininkas. Bet paskui pareigūnai atsiprašė ir net autografų paprašė.
Mūsų aukštas, bet siauras vežimas nuo stipraus vėjo gūsio ir apvirtęs buvo. Konstravome iš naujo. Dabar jau beveik dešimtmetį važiuojame tuo pačiu vežimu – dviaukščiu, spalvingu, galinčiu nesunkiai virsti spektaklių scena.
Tik bėda, kad daugiau nei 3 tonas sveriantis vežimas – sunkus, gaila arklių. Juk mūsų dekoracijos sveria nedaug, mums užtektų lengvesnio vežimo iš aliuminio. Svajojame tokį įsigyti.
Prieš 24 metus mūsų teatras oficialiai tapo Panevėžio lėlių vežimo teatru, tuo susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaida. Kartą kartu su mūsų teatro trupe į vasaros gastroles išvažiavo Vokietijos televizijos kanalo „ARD-1” filmavimo grupė.
Per gastroles pamatome girtuoklių, apleistų vaikų. Kai kurie net negali ateiti, nes neturi kuo apsirengti, apsiauti.
Arba ateina vaikas ir paprašo mūsų duoti pavalgyti. Neįsivaizduoju, kad kaime gyvenantys žmonės galėtų badauti – juk galima daržovių užsiauginti, tik noro reikia.
Vis dėlto dauguma kaimų, miestelių vis gražėja – žmonės stengiasi pasipuošti, vėl atsiranda gėlių darželių prie namų. Matyti įrengtos šiuolaikiškos sporto, žaidimų aikštelės.
Tačiau kaimas kartu praranda savo senąją dvasią. Civilizacija ateina, kaimai tampa miestiečių vasarojimo vieta. Dažnas kaimo vaikas, pripuolęs paglostyti mūsų vežimą tempiančių arklių, sako, kad kaime nelikę nė vieno arklio.
* * *
Gražuolių Lietuvos sunkiųjų veislės arklių gastrolėms mums jau daugiau nei dvidešimt metų paskolina Kėdainių rajone įsikūrusi Krakių žemės ūkio bendrovė. Be jokio piniginio atlygio, todėl moralinę skolą bandome atiduoti aplankydami krakiečius su savo spektakliais.
Iš pradžių gal dešimtmetį kartu su mumis į teatro gastroles išsiruošdavo ir šviesaus atminimo šios bendrovės arklių prižiūrėtojas Algiukas. O dabar mūsų keturkojais pagalbininkais per kelionę rūpinuosi aš. Be proto myliu arklius – tai protingi, švarūs, galingi gyvuliai.
Kartais savo kolegoms sakau, kad arkliai – mano kryžiaus nešėjai. Esu sukaupęs suvenyrinių arklių kolekciją, gal kada ir tikrą įsigysiu.
* * *
Pas mus yra apsilankę ir vaidinę apie 250 lėlių teatrų trupių iš pačių įvairiausių šalių – net Japonijos, Amerikos, Indijos, Kinijos. Patys rugsėjį važiuosime gastrolių į Maskvą, spalį – į festivalius Sachaline ir Čiuvašijoje.
Taip užsimezga ryšiai, draugystė, kuri vėliau tęsiama. Maloniai bendraujame su lėlių teatru iš Ivanovo miesto – tai įdomūs, profesionalūs, Dievo apdovanoti talentu kūrėjai.
Kostiumo nešioti aš nemėgstu, vilkiu tik tada, kai nėra kitos išeities. Kai 2003 metais važiavau į iškilmingą ceremoniją Danijoje atsiimti Hanso Christiano Anderseno premijos, nusipirkau ilgą paltą. Tai buvo vienintelis kartas, kai juo vilkėjau.
Į kasmetes iškilmes Danijoje važiavau ne kartą – esu kviečiamas kaip garbės svečias kartu su kitais laureatais. Ten susirenka garsenybės, aristokratai. Žavi iškilminga aplinka, elegantiškas bendravimas.
Parengė Rasa Stundžienė
