Violeta visiškai nesistebi, kad tie, kurie ją pažįsta kaip edukologę, kinologę arba pilvo šokių mokytoją, nežino, kad ji – ir buvusi „misė“. Pedagogės išsilavinimą turinti V.Ringevičienė dešimt metų vadovauja vaikų darželiui. Ji sako dar moksleive būdama norėjo tapti pradinių klasių mokytoja, o gražuolės karūnos siekiančia dama savęs niekada neįsivaizdavo.
„Man didelį įspūdį paliko pirmi Lietuvoje rengti „misių“ konkursai, tai visiems buvo naujovė. Bet tada nebūčiau patikėjusi, kad po kelerių metų pati eisiu į atranką“, – tikina V.Ringevičienė. Pašnekovė atvirauja, kad dėl pasirodymų ant pakylos pelnytas dėmesys ir titulai jos gyvenimo iš esmės nepakeitė, tačiau paliko malonių prisiminimų.
Tarp trofėjų – poeto dovana
Kai mama, dienraštyje radusi žinutę apie vyksiantį „Mis Vilnius“ konkursą, aštuoniolikmetei Violetai pasiūlė ten išmėginti savo laimę, ji dar nemokėjo vaikščioti aukštakulniais. „Tuo metu prijaučiau metalistams. Iš tikrųjų man ta tranki muzika nepatiko, bet vaidinau, kad mėgstu jos klausytis“, – jaunystės laikus prisiminusi nusišypso V.Ringevičienė.
Tą pačią plačią šypseną galima atpažinti 1993-iaisiais vykusio gražiausios vilnietės konkurso dalyvių albume. Ilgus juodus sijonus šviesiaplaukė metalistė iškeitė į vakarines sukneles ir maudymosi kostiumėlius. Tąkart V. Vaitiekūnaitei rengėjai skyrė specialųjį prizą „Feminos numylėtinė“ ir ji gavo brangų „Fuji“ fotoaparatą.
Tais pačiais metais vilnietė priešais TV kameras žengė į „Mis Lietuva“ sceną Vilniuje, „Villon“ viešbutyje. „Tai buvo penktasis – jubiliejinis konkursas. Pirmą kartą vyko tiesioginė transliacija. Patyrėme didelį stresą“, – iki šiol jaudulio nepamiršta V. Ringevičienė.
Tuo metu, kai per tiesioginį eterį Violeta skaitė Felikso Jakubausko eilėraštį, ji nespėliojo, ar šalies gražiausios merginos rinkimus stebi ir pats poetas. „Vėliau man viena draugė atnešė jo poezijos rinkinį su autografu. Pasirodo, autorius, sužinojęs, kad ji mane pažįsta, paprašė perduoti man knygą. Poetas pasakojo, kad „misių“ konkursas pagavo jo dėmesį per talentų programą, nuo tos akimirkos, kai pradėjau deklamuoti eiles“, – apie visam gyvenimui įsirėžusią staigmeną pasakoja Violeta.
Į „Misis Lietuva'96” ji ėjo vos 21-ių, tačiau patyrusi svarbių pokyčių – jau buvo ištekėjusi ir susilaukusi dukros Paulos. Mergaitei tada tebuvo vieneri metai ir keli mėnesiai, kai jos mama pozavo scenoje tarp kitų gražuolių. V. Ringevičienė pateko į finalą su šešiomis pretendentėmis į karūną. Tarp jų auginančios vaikus buvo dar dvi.
„Kartą prieš repeticiją viena dalyvė, trisdešimtmetė, nužvelgė visas ir garsiai pasipiktino, esą kokia neteisybė, kad dėl to paties titulo rungiasi ir dvidešimtmetės, ir jau į ketvirtą dešimtį įkopusios moterys, nes juk išlaikyti gerą figūrą būnant trisdešimties žymiai sunkiau nei dešimčia metų jaunesnėms. Aš tada nesusilaukiau ir atkirtau, kad iš tiesų turime nelygias galimybes, nes išlaikyti dailias formas toms, kurios gimdė, yra žymiai sunkiau nei dar negimdžiusioms. Tuomet tema buvo pakeista“, – kandų konkurenčių pokalbį prisimena V.Ringevičienė.
Gražuolių konkursų užkulisiuose sklisdavo kalbos apie nepelnytai išdalytus titulus. Tačiau, anot Violetos, intrigų nesijautė. „Merginos, su kuriomis teko varžytis, buvo labai draugiškos. Kartu smagiai leisdavome laiką, viskuo dalindavomės. Jei kuri pamiršo savo karolius ar skarą, tai kitos iškart suskubs duoti savo“, – įspūdžiais dalijasi V.Ringevičienė. Tarp jos artimiausių draugių iki šiol yra buvusių „misių“.
Grožis – be dietų
Prieš keliolika metų išsiskyrusi su dukters tėvu Violeta sako, kad „misių“ konkursai jos asmeninio gyvenimo niekaip nepaveikė. Ji niekada apie gražuolių rinkimus negalvojusi kaip apie galimybę „eksponuotis“ su tikslu į porą gauti blatną turtuolį.
„Nepamenu, kad kas nors būtų norėjęs mane nusipirkti. Ėjau į „misių“ konkursus ne dėl pinigų, o dėl to, kad dalyvavimas tokiuose renginiuose man buvo malonus nuotykis. Pats įdomiausias – pasiruošimo etapas. Mus mokydavo vaikščioti, taisyklingai stovėti, raiškiai kalbėti, bendrauti su publika. Įgijau praktinius scenos meno įgūdžius. Iki šiol esu dėkinga Vyteniui Pauliukaičiui už jo naudingas pamokas. Užtat labai liūdna pasidarydavo po konkurso visoms išsiskirsčius“, – kodėl ne kartą varžėsi dėl gražuolės karūnos, paaiškina V.Ringevičienė.
Kai kada ji gaudavo pasiūlymų dalyvauti madų šou, reklamuoti drabužius. Tačiau, anot pašnekovės, tokiu darbu galima buvo tik simboliškai prisidurti prie pragyvenimo – merginoms tai buvo daugiau pramoga.
„Kartą reikėjo reklamuoti gražų apatinį trikotažą. Užsakovai pasirinko „mises“, ne manekenes, matyt, dėl to, kad mes apvalesnės. Užvilko mums kailinius. Prasiėjusios podiumu, turėjome juos nusimesti. Buvo labai nedrąsu ir nejauku, todėl tik atidengėme kailinius, iškart užsisklendėme ir nėrėme atgal“, – kuklių „misių“ pasirodymo akimirkas prisiminusi nusikvatoja Violeta.
Patekusi į grožio pasaulį ji nesuko galvos dėl kūno apimčių. Anot jos, badauti anuomet nebuvo madinga. „Specialiai nesikūdinome. Buvome jaunos, gražios iš prigimties, valgėme kiek norėjome. Bet tekdavo paprakaituoti, turėjome įvairių treniruočių. Ruošdamosis konkursui „Mis Lietuva“ Palangoje lankėmės Dainiaus Kepenio sveikuolių mokykloje. Po jo paskaitų, pusryčių, pietų ir vakarienės nesusilaikydavome ir vis tiek lėkdavome pirkti bandelių ar sočiai pavalgyti į restoranus“, – šypsosi Violeta.
Jos aštuoniolikmetė dukra Paula domisi madomis, pozuoja fotosesijose, tačiau ateities su modelio darbu nesieja. „Anksčiau ji mėgino laikytis dietų, bet neleidau, nes tai labai kenkia sveikatai. Vaikas turi būti sveikas“, – griežtai priduria moteris.
Gražuolės meilė – pliki gyvūnai
Jau anuomet, kai laikraščiuose būdavo pristatoma kiekviena gražuolių konkurso dalyvė, šviesiaplaukės mėlynakės V. Vaitiekūnaitės aprašyme tarp hobių buvo paminėta kinologija. Nuo vaikystės su šunimis augusi moteris dabar turi Meksikos plikųjų šunų veislyną „Majų saulė“.
Per mūsų pokalbį Violetos namuose aplink zuja trys judrūs smulkaus sudėjimo keturkojai. Dorado nerimastingai ieško nusitverti kokį nors žaislą ir jį įsikandus pasidižiuoti prieš svečius. Iš JAV neseniai atskraidintas Tecuhtli naujuose namuose jau pritapo, jaučiasi saugiai ir laksto. Dominga vis užšoka ant lovos ir mėgina meilintis, galiausiai įsitaiso man ant kelių. Glostau, regis, ne amsių, o kažkokį šiltą neaiškios kilmės sutvėrimą. Mat šis keturkojis – be kailio.
V. Ringevičienei mieliausi – trumpaplaukiai ir pliki naminiai gyvūnai. Mylimiausiu jai išliko bulterjeras Čeidžeris, kurio neteko prieš šešerius metus. Kai jis dar buvo gyvas, Violeta išsimokėtinai už 1200 eurų įsigijo pliką Dono sfinkso veislės katiną, vardu Antonio Bald Eros. 2008 m. pasaulinėje kačių parodoje Barselonoje jis tapo pasaulio čempionu.
Ant lentynų svetainėje – ne viena taurė. Dauguma jų priklauso augintiniams „meksikiečiams“. Su numylėtiniais Dominga ir Dorado V.Ringevičienė važinėja į tarptautines šunų parodas Europoje, dalyvavo pasaulinėse parodose Danijoje ir Austrijoje.
„Netekusi Čeidžerio prisiekiau sau nebeturėti jokių šunų. Bet po mėnesio supratau, kad taip man gyventi neišeina. Pradėjau ieškoti pliko augintinio. Tokių veislių yra nedaug. Man pasiūlė „meksikiečius“, – apie pamiltos veislės keturkojus, kuriuos senovėje augino actekai, su užsidegimu pradeda pasakoti šeimininkė.
Plikiems gyvūnams silpnybę jaučianti Violeta atrado daugybę jų privalumų. „Priežiūra labai paprasta. Nėra kailio – nėra kvapo ir šerių. Be to, su plikais šunimis labai patogu keliauti. Būna, pasiskambinu į viešbutį ir pasiteirauju, ar priima su naminiais gyvūnais. Leidžia ne visi, bet kai pasakau, kad bus mažas ir be kailio, tuomet sutinka“, – auginamų šunų veislę giria V.Ringevičienė.
Beje, jos namuose vietos atsirado ir priglaustam katinui mišrūnui Melviui. „Radome jį su dukra Palangoje smarkiai sužeistą, leisgyvį. Negalėjau pro tokį praeiti. Vežėme pas veterinarą. Katinas visiškai pagijo, atsipenėjo, bet šeimininkai taip ir neatsirado. Prisirišome prie jo ir pasiėmėme auginti“, – dar vieną savo buto gyventoją pristato moteris.
Ugdymo įstaigos vadove dirbanti V.Ringevičienė susirūpinusi vaikų švietimu apie elgesį su naminiais gyvūnais. Pavyzdį ji siekia imti iš Šveicarijoje sukurtos prevencinės programos, kurios tikslas – išmokyti vaikus, kaip tam tikrose situacijose elgtis su nepažįstamu keturkoju, ką daryti, kad jis nesusierzintų, kad jam nesukiltų baimė ar argresija.
„Mane, kaip edukologę, stebina, kad pas mus tėvai atžalas nuteikinėja prieš šunis ir kates, moko jų bijoti ir saugotis. Atvirkščiai – nuo mažų dienų vaikams turėtų būti diegiama meilė gamtai, jie turėtų būti mokomi gyvūnų neskriautsi, juos globoti. Į ugdymo programas galėtų būti įtraukti mokymai, ką daryti, kad su šunimis nekiltų nesusipratimų, nebūtų tragedijų“, – mintimis dalijasi naminiams gyvūnams neabejinga V.Ringevičienė.
Tiesa, ne vien keturkojams ji skiria laisvą laiką ir atostogas. Violeta per dešimt metų domisi pilvo šokiais – važinėja į tobulinimosi kursus, seminarus, dalyvauja konkursuose. Ją ypač žavi rytietiškų folklorinių šokių stiliai.
„Nemėgstu prakaituoti sporto salėje. Man maloniau – šokis. Jis išlaisvina moteriškumą, skatina lankstumą, suteikia grakštumo“, – sako naujus užsiėmimus mėgstanti išbandyti buvusi „misė“ V.Ringevičienė. Prieš metus ji atrado ir iš Angolos kilusius kizombos šokius. Jų metu moteris šoka užsimerkusi ir turi gebėti vedlį pajausti ir sekti nematydama jo žingsnelių.
