Kasdien ji skiria valandą sau namuose, o tik ištaikiusi progą skuba aplankyti šventų ir stebuklais apipintų vietų. Viena L.Paksienės mėgstamiausių – Merkinėje esanti energetinė piramidė. Čia ji atvyksta kone kas dvi savaites ir niekuomet nepraleidžia galimybės apsilankyti per Žolinę.
Šie metai – ne išimtis. Su draugių kompanija Merkinėje apsilankiusi L.Paksienė ne tik prisijungė prie masinės maldos, bet ir pati pravedė savo pirmąjį meditacijos seansą. Apie visa tai ji sutiko papasakoti ir portalo lrytas.lt skaitytojams.
– Yra daug ypatingų vietų: Šiluva, Kryžių kalnas, Lopaičiai. Kodėl maldoms renkatės būtent Merkinės piramidę?
– Tai – žmones vienijanti meilės vieta. Čia kiekvienas gali išpažinti savo religiją, nesvarbu, kokia ji bebūtų.
Negali savęs apgaudinėti ir septynerius metus iš eilės važiuoti „šiaip sau“ – turi ką nors jausti. Tik tuomet visa tai imi vertinti. Aš jaučiu, tačiau niekam nebruku to. Žmogus turi pats jausti, kad jam reikia čia apsilankyti, kitaip nieko nebus.
– Kaip vyksta tos meditacijos?
– Į Merkinę vykstu maždaug kas porą savaičių. Dažniausiai keliauju su draugėmis, tačiau būna, kad apsilankome ir su visa šeima. Seansai trunka įvairiai – kartais valandą, kartais dieną. Esame pasistatę ir palapinę, kurioje nakvojome dvi dienas. Čia kiekvienas pasidalija mintimis, įžvalgomis. Drauge meldžiamės už sergančius, taip pat – už taiką pasaulyje.
– Šiemet per Žolinę pirmą kartą pati vedėte meditaciją. Kokie įspūdžiai?
– Visa tai vyko ekspromtu. Tačiau būtent dėl to – labai nuoširdu ir tikra, viskas liejosi tiesiai iš širdies. Moterys, kurios toje meditacijoje dalyvavo, sakė, kad man puikiai pavyko. Jų teigimu, aš galėčiau vienyti žmones. Manau pirmas blynas neprisvilo. (Juokiasi.)
- Ką jums duoda tokie ritualai?
– Medituoju kasdien – man patinka toks gyvenimo būdas. Malda mane sustiprina, ji man daug duoda. Vėliau ta energija dalijuosi su kitais ir suprantu, kad duodama gaunu dar daugiau. Jei darau tai visa širdimi, gaunu atsaką. Jaučiuosi nuolatinė laimėtoja ir dėl to esu laiminga.
– Tikite Dievą?
– Tikiu, kad yra Dievas Tėvas, Šventoji Dvasia. Esu įsitikinusi, kad yra hierarchija. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad telpu į krikščionybės rėmus. Išstudijavau ne vieną religiją ir iš kiekvienos atsirinkau tai, kas man labiausiai tinka. Nėra vienos teisios religijos, todėl visiškai nesvarbu, kaip tu vadini Dievą. Man visa ko pagrindas – meilė.
– Pamaldi buvote visą gyvenimą?
– Oi, ne, priešingai – iki 40 metų netikėjau niekuo, buvau nusistačiusi prieš Bažnyčią, tikėjimą, Dievą. Užaugau su itin religinga močiute, tačiau nuolat iš jos tyčiodavausi, erzindavau. Kaip man dabar dėl to skauda širdį! Ji pasodino manyje tikėjimo grūdą, kuris galiausiai užaugo. Maldomis iki šiol prašau jos už tai atleisti.
Dabar suprantu, kad svarbu žmogui nieko nekišti per prievartą: savo įsitikinimų, savo požiūrio. Kiekvienas pats pasirenka savo gyvenimo kelią ir jei jam reiks maldos – atėjus laikui jis tą supras pats.
– Nieko gyvenime nebūna šiaip sau. Jūsų „atsivertimas“ turbūt taip pat turėjo priežastį. Gal tai susiję su kokiu nors svarbiu įvykiu jūsų gyvenime?
– Žinoma. Kai žmogus suserga arba gauna per galvą, tada supranta, kad viskas aplink yra netikra ir labai gali lengvai sugriūti. Tuomet jis ima ieškoti ko nors stabilaus. Tikėjimas į mano gyvenimą atėjo lygiagrečiai su Rolandu ir jo veikla politikoje. Mačiau, kiek ten daug intrigų, visokių niekšybių. Visa tai vedė iš pusiausvyros, reikėjo kažko griebtis.
Netikėtai į mano rankas pakliuvo Biblija, pradėjau daugiau skaityti, domėtis dvasiniu pasauliu. Laikui bėgant supratau, kiek daug buvau praradusi, kai prieš save ilgus metus buvau pastačiusi sieną.
– Meditacinės praktikos laikui bėgant atveria naują pasaulį: pasikeičia žmonių mąstymas, kai kurie net patiria nušvitimą, patiki stebuklais. Ar jums teko patirti ką nors panašaus?
– Jūs teisi. Žmogus – fizinė būtybė, tačiau turi ne tik kūną. Jeigu jis meldžiasi, eina kryptingai – jis keičia save. Jaučiu tam tikras vibracijas, tam tikrą energiją. Tačiau tos būsenos labai individualios, nenoriu apie tai garsiai kalbėti.
– Neretai dvasiniam gyvenimui didelį dėmesį skiriantys žmonės tampa vegetarais, išvyksta į tolimą kelionę, nusprendžia atsiduoti savanorystės idėjai. Gal ir jums kilo panašių minčių?
– Mėsos nebevartoju jau seniai. Manau, kad ji, kaip ir bet koks kitas maistas, turi vibracinį lauką ir jis nėra teigiamas – juk gyvūnai jaučia, kad jie bus vežami į skerdyklą. Tačiau tokią mitybą pasirinkau ne dėl to, kad medituoju. Nuo mažens labai mėgau saldumynus, o mėsa man praktiškai neegzistavo, todėl laikui bėgant nusprendžiau jos atsisakyti visai.
– O dėl misijų? Nekyla noras išvykti padėti kitiems?
– Grįžusi iš Merkinės visuomet jaučiu labai didelį jėgų antplūdį. Atrodo, kad visą dieną galiu dirbti, būnu pakylėta, tiesiog skraidau. Savyje jaučiu daug meilės, noriu ją skleisti ir dalytis su kitais. Meldžiuosi prašydama Dievo, kad jis man padėtų suprasti, kaip tą meilę paskleisti visiems. Tačiau apie tolimas misijas kol kas negalvoju. Apskritai neplanuoju, einu paskui savo gyvenimą, man gera gyventi dabar.
– Ar dvasinio pasaulio svarba aktuali visai jūsų šeimai? Turbūt meditacijų poreikiu užkrėtėte ir vyrą bei vaikus?
– Rolandas seniai domisi dvasiniais dalykais, skaito daug knygų. Pastebėjau, kad metams bėgant pasikeitė jo požiūris į gyvenimą, jis tapo ramesnis. Dukra Inga – taip pat tikinti, tačiau to dažnai neparodo. Tuo tarpu dvidešimtmetis sūnus Mindaugas – dvasingas iš prigimties. Pamačiusi, kaip jis nuoširdžiai meldėsi norėdamas, kad šuo pasveiktų, negalėjau patikėti. Manęs jo metų niekas nebūtų nutempęs į bažnyčią, o jis eina pats. Anksčiau galvodavau, kad dvasingumas vaikams persiduoda iš tėvų, šiandien manau, kad vaikai gimsta turėdami ypatingas sielas.
– Ar turite namuose šventą vietą?
– Anksčiau neturėjau jokių su religija susijusių daiktų. Tačiau po perversmo žmonės mums ėmė dovanoti kryželius, šventus paveikslėlius. Dabar turiu tokį nedidelį altorėlį, metams bėgant prikaupiau įvairiausių relikvijų. Turiu ir mėgstamą vietą namuose, kur visuomet medituoju. Ji energetiškai labai stipri.
– Ko palinkėtumėte tiems, kurie vis dar ieško ir dar nespėjo atrasti savęs?
– Kliautis tik savimi ir savo intuicija. Tikėjimas ateina savaime ir aplanko tuos žmones, kurie yra pasiruošę jį priimti. Apskritai visiems linkiu meilės – ji šiame gyvenime svarbiausia. Kiekvienas iš mūsų yra Dievo kūrinys, kiekvienas turime dievišką sielą – tai reikia branginti.
