Pirmąkart Michaelį išvydau prieš dvejus metus. Jis, kaip ir buvau svajojusi, įėjo į mūsų viešbutį-restoraną.
Su bičiulių kompanija Michaelis tuomet keliavo po Lietuvą. Jis kilęs iš Vokietijos, gyvena Kylyje.
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes vos išvydęs mane įsimylėjo.
Michaelis – interjero dekoratorius. Jis nebuvo vedęs ir neturi vaikų. Sako, kad iki šiol nebuvo sutikęs nė vienos moters, kurią būtų norėjęs vesti. Jis labai laukė dienos, kai sutiks tikrąją gyvenimo meilę. Tokios dienos laukiau ir aš. Ji atėjo.
Mus skiriantis atstumas per Baltijos jūrą nebuvo kliūtis. Nekliudė ir tai, kad iš pradžių nemokėjau vokiečių kalbos, todėl kurį laiką bendravome angliškai. Dabar jau puikiai susikalbame ir vokiškai, nors šios kalbos žinias vis dar tobulinu.
Kai sutinki savo sielai artimą žmogų ir nori su juo būti, niekas negali sutrukdyti.
Pirmą kartą tekėjau jauna, būdama vos dvidešimt vienerių. Santuokoje gyvenau aštuonerius metus, susilaukėme sūnaus Antano. Išsiskyrėme, nes nesutapo charakteriai. Nuoširdžiai sakau: buvau įsitikinusi, kad daugiau niekada netekėsiu. Tačiau pažintis su Michaeliu viską apvertė.
Jis pasipiršo per mano gimtadienį pernai spalio 26-ąją. Surengė didelę šventę, į kurią pakvietė abiejų mūsų artimuosius. Mano ranką tądien papuošė sužadėtuvių žiedas.
Nuo tada gyvename ruošimosi vestuvėms rūpesčiais. Rengsime jas ateinantį šeštadienį, rugpjūčio 17-ąją, Lietuvoje, prie jūros, nes to nori ir mano būsimasis vyras. Jam mūsų šalis labai graži.
Vestuvės bus didelės, linksmos, į jas pakvietėme pusantro šimto žmonių – artimuosius, draugus, daug muzikantų.
Vestuvių planuotojų nesamdėme. Pokyliu ir vaišėmis rūpinamės patys, nes jis vyks mūsų restorane. Savo šventę labai smagu kurti, planuoti, paskęsti maloniuose rūpesčiuose.
Tekėsiu antrą kartą, todėl netinka vėl vilktis baltą suknelę. Ji bus gelsva, kukli, vasariška, tačiau elegantiška. Ją kūrė drabužių dizainerė Eglė Surblienė. Prie suknelės derinsiu rugiagėlių puokštę.
Labai džiaugiuosi, kad meilę vienas kitam prisieksime prieš Dievą, nes susituoksime Palangos bažnyčioje.
Kol kas prieš vestuves jaunavedžių širdis virpinančio jaudulio nejaučiu, tačiau lemtingą akimirką jo tikriausiai nepavyks išvengti. Kad ir kaip tądien jaudinčiausi, tai bus malonus ir šiltas jausmas.
Po vestuvių vyksime gyventi į Vokietiją, Kylį. Medų kopinėsime Argentinoje. Šioje šalyje niekada nesame buvę, tačiau visada svajojome į ją nuvykti. Tokią tolimą povestuvinę kelionę mums padovanojo geri mūsų bičiuliai. Iš pradžių atostogų planavome vykti iš karto po vestuvių, tačiau dabar nutarėme jas atidėti iki žiemos.
Šiuo metu esu labai laiminga. Šalia manęs – žmogus, kuris yra draugas, mylimasis, patarėjas. Laimę jaučiu ir dėl to, kad turiu nuostabią šeimą: veiklią mamą, energingą septyniolikametį sūnų Antaną, kitus artimuosius. Be to, mane supa daug draugų.
Michaelis su mano sūnumi puikiai sutaria, tačiau jis nori ir savo vaikų. O aš manau, kad bus taip, kaip bus. Gyvenimas sudėlios viską į vietas. Juk permainos man nebaisios.
