Maždaug trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, netoli Baltarusijos sienos esančiame Mostiškių kaime, nesunkiai surandame geltoną namą.
Nustebau išgirdusi, kad P.Giunteris su drauge Ana kaime ne vasaroja, o gyvena jau trejus metus.
Prie dviejų aukštų namo jaunos obelys gausiai aplipusios obuoliais, šiltnamyje mezgėsi būsimas pomidorų derlius. Prie ūkinio pastato pastebėjau įrangą cementui maišyti.
Ir kas galėtų pamanyti, kad aristokratiškos laikysenos muzikantas, didmiesčių žmogus ir didelių salių užkariautojas tapo ūkininku?
P.Giunteris – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro mušamųjų grupės koncertmeisteris, taip pat prieš dvidešimt metų įkūręs ansamblį „Vilniaus mušamieji”. Prieš devynerius metus ansamblio pavadinimas buvo pakeistas „Giunter Percussion”.
Pavelo sukaupta mušamųjų muzikos instrumentų kolekcija yra didžiulė ir unikali. Jo vadovaujamoje perkusijos grupėje groja geriausi šalies muzikantai.
Pavelas džiaugėsi, kad erdviame name išsitenka ir jo instrumentai. Trejus metus čia rengiamasi įspūdingiems koncertams, per kuriuos publika panardinama į tikrą ritmo sukeliamą ekstazę.
„Tarp betono sienų menininko siela tampa paralyžiuota. O gamtos prieglobstyje atsiveria pasaulio grožis, net nepajunti, kaip prisipildai energijos”, – kalbėjo P.Giunteris.
Pavelas ir Ana svetingai pasodino mus prie stalo kieme, pavaišino kava.
Stalas pastatytas tinkamoje vietoje – iš čia veriasi vaizdas į pievą ir į mišką. Šeimininkams pro akis nepraslysta besikeičianti augalija – vieną dieną pieva geltonuoja, o jau kitą jos fonas žalsvai melsvas. Kai turi laiko, Pavelas ir Ana gali taip sėdėti lyg prieš televizorių, kol nurimsta paukščiai, ir stebėti, kaip saulės spinduliai danguje audžia rausvai auksinį gobeleną.
Iki kitų metų, kai švęs jubiliejų, P.Giunteris yra pasiryžęs pastatyti pirtį, kubilą maudynėms bei pavėsinę.
Muzikantas, neslėpdamas pasididžiavimo savo sodyba, darže nuskynė kelias dideles cukinijas: „Skanios, ekologiškos.”
* * *
– Kaip užkietėjęs miestietis įsikūrė sodyboje?
Pavelas: „Nemaniau, kad sulaukus tokio amžiaus gyvenimas gali virsti aukštyn kojomis. Po skyrybų buvusiai žmonai palikau dviejų aukštų butą. Išeidamas pasiėmiau automobilį, motociklą, muzikos instrumentus ir šunį.
Išėjau į niekur, tačiau mano gyvenime jau buvo Ana. Pasiskolinau iš draugo pinigų ir išsinuomojome vieno kambario butą.
Trejus metus gyvenome svetimuose namuose. Troškau turėti savo būstą. Žinojau, kad tokio buto, kokį turėjau, negalėsiu įsigyti, nes jau ne tie laikai. O prastesnio nenorėjau.
Name niekada nebuvau gyvenęs, niekada neturėjau nei sodo, nei kaimo. Bet su Ana vis pagalvodavome, kad būtų neblogai kur nors netoli Vilniaus nusipirkti namelį. Važinėjomės motociklu po įvairias Vilniaus rajono apylinkes ir ieškojome gražių vietų.
Atsitiktinai susipažinome su dabartiniais savo draugais, Mostiškių kaimo bendruomenės pirmininku Marijonu Griškevičiumi ir jo žmona Andžela.
Jie padėjo rasti neblogai išsilaikiusį parduodamą namą. Kad gaučiau paskolą iš banko, turėjau įmokėti trisdešimt procentų grynaisiais pinigais. O mano kišenėse tuo metu švilpė vėjai. Tačiau likimas ir vėl buvo palankus, pavyko pasiskolinti reikiamą sumą.
– Dabar esate patyręs ūkininkas. Kur visko išmokote?
Pavelas: Turbūt ūkininkavimas yra užkoduotas mano genuose. Gimiau Rusijoje, Samaros mieste. Mano prosenelis buvo vokietis agronomas. Carienės Jekaterinos II valdymo laikais jis buvo pakviestas į Rusiją kelti žemės ūkio.
Mano tėvas buvo muzikantas, draugavo su kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo tėvu – žymiu Lietuvos violončelininku Michailu Šen-derovu. Šis jį pakvietė į Lietuvą groti simfoniniame orkestre. Kai atsidūriau Vilniuje, man buvo ketveri metai. Nuo to laiko su kaimu neturėjau nieko bendra.
O ši sodyba buvo apleista. Nuo pirmosios dienos čia įsikūriau ir pradėjau tvarkytis. Pakeičiau namo langus, duris, išgrioviau senus statinius, tvorą.
Įsigijęs namą nepagalvojau, kad reikia pasiruošti malkų žiemai. Atšalus orams ištiko šokas – medieną lupau nuo tvorų, ūkinių pastatų. Taip peržiemojau. Ačiū Dievui, kad čia buvo pilna apgriuvusių statinių, kuriuos galėjau be sąžinės graužimo sudeginti.
Pirmaisiais metais iškasiau tvenkinį, kad turėčiau kur plaukioti. Prileidau žuvų. Kartais nueinu pažvejoti, bet pagavęs paleidžiu. Gaila.
Kaime auginu du šunis – ryzenšnaucerį Gucci ir rotveilerį Barklį, taip pat katę Torres. Yra gaidys Donas Pedro, pulkas bevardžių vištų. Kelios perekšlės neseniai išperėjo viščiukų.
Ateityje norėčiau auginti triušius, pasistatyti kelis avilius ir sukti medų. Mano namas stovi Medaus gatvėje.
– Iš kur žinojote, kokius medžius sodinti sode?
– Aš iki šiol nežinau. Vis dar bandau. Man čia viskas nauja. Stengiuosi neapsisunkinti buitimi. Užveisiu tokius augalus, kurių nereikia daug prižiūrėti, ravėti. Nenorėčiau, kad mudu su Ana paskęstume buityje. Moteriai scenoje reikia būti su manikiūru, o ne juodais nagais.
Žaviuosi aplinkui dirbančiais žmonėmis. Ir man patinka į rankas paimti kastuvą, bet svarbu, kad nepamirščiau, kas esu.
Yra nemažai pavyzdžių, kai muzikantai atsitraukia nuo tiesioginio darbo ir sukiša rankas į žemę. Smuiko virtuozas Niccolo Paganini dvejus metus negrojo – augino tulpes. Stingas su žmona savo ūkyje augina ekologiškas daržoves ir prekiauja jomis savo parduotuvėje.
– Tai dabar ir jums į parduotuvę rečiau tenka vaikščioti?
– Nereikia pirkti daržovių, kiaušinių, vištienos. Su Ana traukiame į mišką uogauti ir grybauti.
– Esate energingas, įpratęs būti dėmesio centre. Ar neslegia ramybė?
Pavelas: Kasdien važiuoju į Vilnių. Kita vertus, gamtos prieglobstyje su dar didesne energija veržiasi kūrybinės jėgos. Per trejus metus šioje vietoje buvo surengti net keturi soliniai koncertai.
– Kaip prie jūsų gyvenimo pokyčių prisitaikė draugai?
– Mano draugai mėgsta pas mane pasisvečiuoti. Nacionalinės premijos laureatas, žymus kompozitorius A.Šenderovas čia dažnas svečias. Daug kalbamės apie muziką. Anatolijus man sukūrė koncertą „Per Giunt”. O aš jam nupirkau vištų.
Sužinojęs, kad sau perku, paprašė, kad ir jam parūpinčiau. Nupirkau dvi vištas, kurias draugas pavadino Tepa ir Lepa.
Pas Anatolijų gyvena ir katinas Murkis iš šios sodybos. Vietinė katė atsivedė kačiukų, buvę šeimininkai norėjo juos nuskandinti, bet mes neleidome. Kačiukus išdalijome. Vienas atsidūrė pas A.Šenderovą ir tapo garsenybe – dabar filmuojasi reklamose, puikuojasi žurnalų puslapiuose.
– Matau, jog prie kaimiškos buities prisitaikė ir jūsų draugė Ana. Šeimininkauja, sodina gėles. Kaip prasidėjo jūsų meilės istorija?
Ana: Mes kartu – šešeri metai. Pažintis užsimezgė netikėtai. Mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pirmame chorinio dirigavimo specialybės kurse.
Buvo ruduo, ėjau iš kažkokios paskaitos pro Vilniaus Kongresų rūmus. Prie pakeliamosios kelio užtvaros stovėjęs Pavelas mane sustabdė ir pasiūlė išgerti kavos. Pažinau, kad tai žinomas perkusininkas.
Jau anksčiau turėjau galimybę pabendrauti su Pavelu. Dirbau Rusų dramos teatre bilietų kontroliere. Vieno koncerto metu Pavelas bandė prasmukti be bilieto suokdamas, kad nėra bilietų. Žinojau, kad kasoje bilietų yra, tačiau jis taip galantiškai atakavo, kad įleidau jį be bilieto.
Tad sutikau išgerti kavos nedvejodama, tik nerimavau, kas bus, jei jis nesumokės už kavą, nes tuo metu neturėjau pinigų.
Pavelas: Buvo repeticijos pertrauka ir aš nuobodžiavau. Pamačiau šiek tiek pažįstamą merginą ir nutariau ją pakviesti kavos. Nemaniau, kad gali užsimegzti jausmai.
– Kuo baigėsi spontaniškas pasisėdėjimas prie kavos?
Pavelas: Man buvo įdomu su Ana kalbėtis. Pakviečiau į kelis koncertus. Pusę metų buvome tik bičiuliai.
Ana: Pavelas man patiko, tačiau iš pradžių galvojau apie jį tik kaip apie draugą. Natūralu, kad muzikantai mėgsta susitikti ir pabendrauti. Jaučiausi pamaloninta jo dėmesio. Juk ne kasdien žvaigždė pakviečia išgerti kavos. (Šypsosi.)
– Ar nebuvo baimės, kad Pavelas yra žinomas muzikantas, nestokojantis gerbėjų, ir su mergina galbūt norės tik nerūpestingai leisti laiką?
Ana: Iškart mačiau, kad tai patikimas vyras. Taip pat turėjau savisaugos jausmą, nepuoliau stačia galva į meilę. Dėl to buvo ramu.
Pavelas: Ana yra labai prieštaringa pagal temperamentą. Jos Zodiako ženklas – Žuvys. Viena Žuvis rami, kita – temperamentinga, žaižaruojanti.
O aš – Liūtas. Pagal kinų horoskopą – Drakonas. Dinamiškas, energingas, šiek tiek cholerikas.
– Kaip klostosi santykiai tarp ugninio Pavelo ir vandeninės Anos?
Pavelas: Aš jau turiu nemažai gyvenimo patirties. Žinau, kaip elgtis su emocingomis Žuvimis.
Ana: Visada laimingai išplaukiu iš to temperamentingojo vulkano.
– Kaip elgiatės, kai Pavelas būna pavargęs ar suirzęs?
Ana: Daug kas ir nuo mano nuotaikos priklauso. Būna, kad kibirkštis ramiai praleidžiu, bet jei ne ant tos žuvies užmina, galiu ir pasišiaušti. Gyvename ir mokomės.
Pavelas:Tarp mūsų yra nemažas amžiaus skirtumas, bet sutampa požiūris į gyvenimą. Yra žydiškas anekdotas. Vieno žmogaus pa-klausė: „Kaip jūs su šia moterimi gyvenate? Jai – dvidešimt, o jums – keturiasdešimt metų.” Tas atsakė: „Ji su manimi gyvendama jaučiasi dešimt metų vyresnė, o aš – dešimt metų jaunesnis. Vadinasi, mums abiem yra po trisdešimtį metų.”
Ana: Būna, sėdime koncerte, man kas nors nepatinka, susižvalgome ir be žodžių išeiname. Atsirado stiprus tarpusavio supratimas.
– Pavelai, jūs turite magiškų sugebėjimų užburti publiką. O kokių sugebėjimų turite kasdienėje buityje?
Pavelas: Plaunu, lyginu, gaminu maistą. Viską moku. Ir Ana labai gerai ruošia valgį, bet ji receptų ieško internete.
Aš improvizuoju be užrašų. Mano sūnus Povilas pasirinko virėjo profesiją, pasikonsultuoju su juo. Manau, būti geru virėju yra ne mažesnis menas, nei būti geru muzikantu.
Šiemet neblogai užderėjo daržo gėrybės. Pavyzdžiui, cukinijas įdarau mėsa, grybais ir sūriu.
– Kam jums reikia moters, jeigu esate visų galų meistras?
Pavelas: Kaip tai kam? Man mūzos įkvėpėjos reikia.
– Kuo vienas kitą pakerėjote?
Pavelas: Ji labai panaši į mano mamą. Vyrai juk kaip maži vaikai, niekada neužauga. Ana korektiška, protinga, mūsų pomėgiai bei muzikinis skonis sutampa. Ji, kaip ir aš, laiminga turėdama daug gyvūnų. Ji dvasiškai man artima.
Ana: Pavelas nuoširdus ir vyriškas. Visada sako tai, ką mano. Niekada nejaučiu apgaulės.
– Ana, ar sunku gyventi su garsenybe?
Ana: Sunku tik tada, kai tenka Pavelą lydėti į kokį nors priėmimą. Nejaukiai jaučiuosi.
Prieš rimtą koncertą Pavelas būna susikaupęs. Bet aš tą patį darbą dirbu, tad suprantu. Nuperku jam vandens, šokolado ir palieku ramybėje.
Pavelas: Esu greitas. Tačiau prieš koncertą susikaupiu, viską darau lėtai. Gal taip taupau energiją. Ana man padeda susidėti instrumentus. Tai labai svarbu. Šeimoje turi būti komandinis ryšys.
– Ar jūsų gyvenime vis dar pakanka romantikos?
Pavelas: Kaimas nuteikia romantiškai. Mes su Ana kasdien randame kuo grožėtis. Vasarą klausomės lakštingalų, stebime saulėtekius, akimis lydime aplink sodybą ratus sukančius gandrus ar pamiškėje besiganančias stirnas.
O malonios staigmenos? Jei manęs laukia gastrolės, pasirūpinu, kad ir Ana vyktų kartu.
Ana: O aš Pavelą stengiuosi palepinti kokiu nors skaniu patiekalu.
Pavelas: Šiemet Ana kieme pasodino gėlyną. Gražu pažiūrėti. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimo moteriai čia pradeda patikti. Juk įprasta, kad jaunam menininkui dažniau artimesnis miestas.
Mane, nuolat dirbantį su dideliu garsu, kaimo ramybė veikia kaip vaistai. Visiems būgnininkams patarčiau įsigyti namą.
Savo sodyboje jaučiuosi kaip skulptorius. Po truputį viską lipdau. Noriu sukurti ne tik muzikos, bet ir vaizdo harmoniją. Dėl to maišau cementą, vaikštau su žoliapjove ir man tai malonu.
– Ko jums trūksta iki visiškos laimės?
Pavelas: Norėčiau turėti didelį sibirinį katiną.
– Jūs vis kalbate apie gyvūnus. O ką galvojate apie santuoką, vaikus?
Pavelas: Kad mūsų šuo Gucci visus gandrus išvaiko. Jei rimai, kaip Dievas duos, taip ir bus. Ką gali žinoti, gal ir būčiau geras tėvelis.
Jubiliejiniais metais noriu surengti keletą koncertų. Sakoma, jei tau kas nors yra skolingas, per jubiliejų privalai atleisti visiems skolintojams. Kadangi man niekas neskolingas, o aš – daug kam, visiems atleisiu avansu. (Juokiasi.)
