Jau po kelių dienų skaitytojus pasieks knygoje „Antiška“ išguldytos jo mintys. Knygos pavadinimas išduoda jos turinį. Prieš 30 metų įkurta grupė „Antis“, tapusi ne tik muzikinio, bet ir socialinio, kultūrinio, net politinio Lietuvos gyvenimo reiškiniu, prašyte prašėsi savo kelio apibendrinimo.
Rugpjūčio 12-ąją, pirmadienį, knyga „Antiška“ bus pristatyta pirmiesiems skaitytojams, kurie joje ras ne tik grupės dainų tekstus, bet ir jų komentarus, istoriją, nuotraukas. Tądien A.Kaušpėdas minės ir savo 60-ąjį gimtadienį. Per šventę nuskambės styginių kvarteto atliekamos kamerinės simfonijos „Antis“, kurią sukūrė Silvija Miliūnaitė, premjera.
- Koks velnias nešė jus į šitą galerą? - pasiteiravau A.Kaušpėdo apie naują jo aistrą - prozos tekstų rašymą.
- Jau senokai su draugais kalbėjome apie knygą, bet neatsirado, kas tuo rūpintųsi. Visada, be objektyvių sąlygų, reikalingos ir subjektyvios aplinkybės.
Ir staiga man šovė mintis: kodėl neparengti knygos, kuri remtųsi „Anties“ tekstais? Toks knygos principas pasirodė patrauklus. Tad sudėjome į ją visą grupės „Antis“ poeziją nuo pirmų iki naujausių dainų - dauguma eilėraščių mano, keletas Gintaro Patacko, Jono Mačiukevičiaus, Evaldo Morkūno.
Eilėraščius lydi mano komentarai, istorijos, kaip atsirado kai kurie tekstai, ką jie man reiškia, šiek tiek eseistinių pasakojimų apie „Anties“ pradžios laikotarpį, Sąjūdį, mano vaikystę, įžvalgų, kurios šovė į galvą. Ir daugiau negu 400 nuotraukų – nuo pat „Anties“ susikūrimo iki pat šių dienų.
Ši knyga man reikalinga, aš ja labai džiaugiuosi, tikiuosi, kad ji bus reikalinga ir kitiems.
- Kiek laiko truko parašyti knygą ir kas buvo sunkiausia? Kokie didžiausi iššūkiai laukė sėdus prie stalo?
- Nuo sumanymo praėjo metai. Produktyviausios buvo kalėdinės atostogos Egipte: žmona gulėjo pliaže, o aš sėdėjau viešbučio kambaryje ir rašiau. Ką veikčiau paplūdimyje? Palmes, jūrą mačiau ir pro langą...
O kai jau žinojau, kad knyga bus, kreipiausi į leidyklos „Tyto alba“ vadovę Lolitą Varanavičienę. Jai patiko formatas: poezija, eseistika, nuotraukos. Sukirtome rankomis ir pusę metų dirbome, kad knyga išvystų dienos šviesą.
Didelių sunkumų nebuvo, galbūt tik leidėjai šiek tiek dvejojo, kaip knygą maketuoti, kol galiausiai dailininkai Asta Kaušpėdaitė ir Kęstutis Poniškaitis įtikino, kad geriausias bus jų pasiūlytas variantas: plakatiškas, nesentimentalus, „antiškas“. Nuotraukos joje kaip albume - didelės, raiškios, tokios pat svarbios kaip tekstai.
Knygos dar nemačiau, o tuo, kas padaryta elektroniniame formate, esu patenkintas.
- Knyga pavadinta neįprasta leidiniui kalbos dalimi - būdvardžiu „Antiška“. Būdvardis ne konstatuoja, o apibūdina. Ką - būseną, elgesį, gyvenseną, jus?
- Pasakysiu paslaptį, kad pavadinimą sugalvojo eseistas Rolandas Rastauskas. Pirminis pavadinimas buvo „Antiški tekstai“. „Antis“ mėgsta dviprasmybes, tad ir prie šio pavadinimo skaitytojai galėjo svarstyti - ar čia iš antikos, ar susiję su „Antimi“?
Bet R.Rastauskas pasiūlė: o ką, jei pavadintume „Antiška“ - antiška laikysena, antiška būsena, antiška epocha. Tai būtų truputį subtiliau, talpiau ir tikrai paslaptingiau. Pritariau, kad tai įdomu.
O ir viršelyje yra žaidimo: „Antis“ parašyta ryškiai raudonai, o „Š“ paukštukas, „K“ ir „A“ - pilki. Knyga lyg ir apie „Antį“, bet „Antiška“. Žaidimo tęsinys, kad lieka raidės „K“ ir „A“, kurios sutampa su mano inicialais. Viskas susijungia į vieną darnų žaidimą.
- Ar galima sakyti, kad knyga yra ir apie jus: ar yra autobiografinių motyvų, leidžiama žvilgtelėti į kokias nors gyvenimo kerteles?
- Nieko nemoku, nežinau ir nepažįstu, išskyrus savo gyvenimą, aplinką ir patirtį. Mano eilėraščiai, kuriuos „Antis“ naudojo kaip tekstus, taip pat asmeniški, susiję su mano patirtimi ir biografija.
Turiu teisę kalbėti tik savo vardu. Tad tekstai - tai mano prisiminimai, komentarai, įžvalgos, pasamprotavimai, kodėl yra taip, o
ne kitaip, ką jaučiau, galvojau rašydamas. Prie kiekvieno eilėraščio stengiausi trumpai, bet labai aiškiai kalbėti.
Sunkiausia nepamesti kelio dėl takelio - išlaikyti knygos ritmą ir intrigą, sukoncentruoti į šešis-septynis sakinius viską, ką nori
pasakyti. Kartais tekdavo prie vieno tekstuko ir kelias dienas dirbti.
- Koks jūsų knygos adresatas? Kokios reakcijos tikitės?
- Knyga pirmiausia turiu būti patenkintas pats. Sau kėliau aukščiausius reikalavimus. Jokių kompomisų nei dėl kokybės, nei dėl įdėto darbo. Kaip sakė redaktorė Eglė Bielskytė, kuri man labai padėjo redaguoti tekstus: „Mes jau mokame šią knygą atmintinai.“ Toliau nebėra kur.
Knyga neturi jokio komercinio tikslo. Nors tiražas palyginti didelis - 3 tūkstančiai egzempliorių, mes ją įsivaizdavome kaip savaiminę vertybę. Gražus leidinys, skirtas labai plačiai auditorijai.
Gali ir vaikai vartyti, žiūrėti paveiksliukus su keistu dėde, išsipaišiusiu veidą, ir pirmą kartą susidomėti roko kultūra, scenos mistika.
Gali būti ir visiškai subrendęs žmogus, kuriam „Antis“ primena prieš 30 metų prasidėjusius pokyčius, kaip tam tikra laiko mašina grąžina į Sąjūdžio laikus.
Įsivaizduoju ir tokį skaitytoją, kuris visiškai nieko nežinojo apie „Antį“, pirmą kartą pamatė šią knygą ir klausia: „O kas čia?“. Jam paaiškina, kad buvo ir tebėra tokia grupė, ir staiga jis per solidų leidinį pradeda suvokti mūsų estetiką, antiškąją ideologiją.
- Knygą pristatysite per savo 60-metį. Esame įpratę, kad apskritos sukaktys, pradedant 50-mečiu, kaip ir simbolinė riba, atskaitos taškas apžvelgti savo gyvenimą. Ar jūs jaučiate tokią ribą?
- Kai šventėme su draugais mano 50-metį naujai pastatytuose namuose Girijos kaime Europos centre, kuriuose iki šiol gyvename, buvo labai daug džiaugsmo. Norėjosi visus pakviesti į naujus namus, pasigrožėti gamta, pasidžiaugti gyvenimu, aplinka.
Dabar viskas tarsi pasikeitė. Jokio jubiliejaus švęsti nenoriu, bet faktas yra ir jį reikia paminėti. Tačiau ne pats laukiu dovanų, o noriu ką nors dovanoti kitiems. Dailininkai rengia jubiliejines parodas, dainininkai - koncertus.
Aš pamaniau - koncertas būtų banalu. Reikia ko nors netikėto. Knyga - kaip tik tai, juolab kad ji muzikinė: prie kiekvieno teksto yra QR kodas, kurį galima aktyvinti ir išgirsti muziką. Taigi knyga yra ir vizuali, ir verbali, ir muzikinė.
Be to, rašyti ir leisti knygas man nauja. Kaskart, kai žengiu naują žingsnį, susitinku su įdomiais, puikiais žmonėmis, mano aplinka išsiplečia, atsiranda dar daugiau džiaugsmo ir, galima pasakyti, net daugiau Lietuvos.
Atrodo, kad po šios knygos sugebėčiau parašyti dar vieną - jau nebeatrodo taip baisu, kaip pradėjus tą darbą.
- Sugrįžkime prie priežasties, dėl kurios ši knyga atsirado. Tai - grupė „Antis“. Kai prieš 30 metų „Antį“ įkūrėte, tai buvo tarsi pokštas, naujamečio karnavalo dalis. Bet jūs iš karto ėmėtės ne banalių, o socialiai angažuotų tekstų.
Net „Anties“ pavadinimas visiškai nesusijęs su paukščiu - jį išgirdote tarsi iš savo pasąmonės. Vėliau architektas, dizaineris Robertas Čerškus išrutuliojo laikraštinės anties idėją: sovietinio oficiozo „Tiesos“ pavadinimo raides sudėjote kita tvarka, pridėjote „N“ ir išėjo „Antis“, jūsų grupei būdingas žaidimas - laikraštis publikuoja antis, „Antis“ sako tiesą.
Aišku, buvote jau nebe piemenys, o brandūs jaunuoliai, bet vis dėlto iš kur, kaip, kodėl tokia pozicija?
- Jūs taikliai pastebėjote - man buvo 31 metai. Tais laikais žmonės brendo daug greičiau. Aš 22 metų jau buvau vedęs. Dabar mūsų įmonėje dirba 15 jaunų architektų ir nė vieno vedusio.
Mes turėjome pasirinkti ir miestą, kuriame dirbsime, ir savo gyvenimo draugą, ir pradėti savarankiškai gyventi palyginti anksti. 31 metų jau jautėmės pakankamai seni. Vien pokštauti atrodė nerimta. Jeigu jau ėmėmės kurti muzikos ansamblį, jis turėjo nešti kokią nors žinią.
Taip labai plačiomis metaforomis, neužkabindami sovietinio režimo vilkšunių, kurių aplinkui daugybė lakstė, bandėme juokauti. Bet ilgainiui ėjome vis giliau ir giliau, ieškojome ir temų, ir žodžių, kurie apibūdintų tuometinę inteligentijos padėtį, išreikštų laisvės ilgesį. Tokia buvo pradžia.
- Ar jaunimui, gimusiam po kovo 11-osios, suprantama jūsų siunčiama žinia? Ar jūsų auditorija - bendraamžiai?
- Mes nugyvenome ilgą muzikinį gyvenimą, kitąmet bus 30 metų. Būta skirtingų auditorijų. Dabartiniai mūsų klausytojai kitokie. Prieš 30 metų žmonės buvo atlaidūs, geranoriški. Galėjai groti gergždžiančiomis gitaromis, galėjo būti labai prastas garsas, svarbu, kad kas nors įvyktų.
Dabar į Lietuvą atvyksta garsių muzikantų ir bet koks vietinis koncertas konkuruoja su jais. Kiekvienas vakaras - tavo laikas. Ir žmonės skaičiuoja: ar verta gaišti laiką „Ančiai“, ar geriau nueiti į užsienietišką koncertą. Dabar groti iššūkis. Mes visą laiką stengiamės kelti kartelę, prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Jaunimas yra išsilavinęs ir puikiai supranta mūsų metaforas, mūsų ironiją, susijusią su lietuviškuoju kapitalizmu, su asmens laisvės paieškomis, su tam tikra negailestingai mus slegiančia pirkimo ir pardavimo aplinka, kai turime visą laiką būti prekė, bet išlaikyti žmogiškąjį orumą. Žmonės tai patiria savo gyvenime ir visa tai supranta.
Ir naujojoje „Anties“ programoje apie tai kalbama - tos komercinės šypsenos nuo ausies iki ausies yra greičiau grimasa negu tikras džiaugsmas. Kaip suderinti, kaip išgyventi, kaip išlikti nuoširdžiam, tikram šiame pasaulyje - apie tai yra mūsų naujoji programa. Tris koncertus jau turėjome. Atrodo, kad dialogas įvyko ir žmonės susidomėjo.
- Akyse išlikęs pirmasis Sąjūdžio mitingas tuometėje Gedimino aikštėje ir jūs, sėdintis prie mušamųjų instrumentų. Prieš tai buvo „Roko maršai“, kuriuos inicijavote ir kuriuose brendo maištinga dvasia. O jeigu dar prisiminsime čekų intelektualo V.Havelo žodžius, kad SSRS sugriovė rokas ir džinsai, jūs galite manyti esantis kaip ir revoliucijos kėlėjas.
O ar šiais laikais rokas galėtų sukelti revoliuciją, ar jis gali būti veiksmingas kalbėjimo būdas, ar galėtų įtikinti žmones, pavyzdžiui, kurti savo ateitį Lietuvoje, o ne svetur?
- Ne, negalėtų. Dabar vyksta visiškai kiti procesai. Anksčiau reikėjo vėliavnešių, reikėjo kaip nors suburti, išjudinti žmones, kad jie pasijustų kartu, kovotų už savo laisvę, išsivaduotų iš vergijos, iš Sovietų Sąjungos okupacijos.
Dabar visai kiti uždaviniai - aš taip jaučiu. Dabar kiekvienas asmeniškai savyje turi pajusti laisvę ir ja pasinaudoti.
Neįmanoma pakviesti iš tribūnos ar koncerto scenos: „Klausykite, bičiuliai, būkite visi asmenybės, būkite žmonės, tobulėkite, tapkite.“ Skambėtų labai keistai.
Žmogus turi laisvę būti „bomžu“ arba būti išminčiumi. Tam ir yra demokratija, kad visi laisve pasinaudotų savo valia. Tik kai pats žmogus prieis prie išvados, kad nori būti laisvas, nori būti savo gyvenimo, savo aplinkos kūrėjas, tik tada ateis ir naujoji Lietuva, ir naujoji revoliucija.
Kai po vieną didės būrys asmenybių, gyvenančių sąmoningai, atsiras visai kitas lygmuo. Ne pramogaujančių, nusivylusių, viskuo nepatenkintų vaikų, o brandžių žmonių, kūrėjų, galima sakyti, dievų visuomenė - tų, kurie jaučia dievišką galią savyje.
- Vadinasi, kokioms nors muzikos grupėms paliekate tik linksminimo funkciją?
- Neneigiu viešo kalbėjimo reikšmės. Reikia kalbėti, dalytis patirtimi, lygiai kaip ir ši knyga yra tam tikras dalijimasis. Bet
žmonės, man atrodo, pernelyg priklausomi nuo valdžios, nuo vadų, nuo vedlių ir aplinkybių.
O iš tikrųjų viskas yra kitaip, viskas yra mumyse. Čia visa jėga, visa valdžia ir visos galimybės. Tiesiog reikia jas realizuoti.
- Jūs pirmiausia vis dėlto esate architektas. Ar galima sakyti, kad jūsų architektūra irgi „antiška“, juolab biure šalia darbo kabineto turite įsirengęs „Anties“ kambarėlį su grupės rekvizito detalėmis, plakatais, nuotraukomis?
- Galbūt. Ji šiek tiek kitokia ir mūsų naujausias kūrinys „Antakalnio terasos“ - kompleksas buvusios Kino studijos vietoje - atspindi mūsų žaismingą „antišką“ nuostatą. Mes labai vertiname gyvenimo įvairovę, nenorime monotonijos, uniformų, nenorime išbaigtų, iki galo išgrynintų, naftalinu kvepiančių tiesų. Gyvenimas yra įvairus, sudėtingas ir neturintis ribų.
Todėl ir mūsų kūriniai žaismingi, linksmi, demokratiški ir iki galo nesuvokiami, paliekantys vietos kiekvieno žmogaus interpretacijai - jis gali prikurti ką nors savo, pratęsti kūrybą.
- Kalbėjomės rimtai, bet pažiūrėkime, koks jūs nerimtas. Prisiminkime dar vieną jūsų gyvenimo epizodą: buvote pirmasis ir galbūt vienintelis vyras, fotografavęsis „Playboy“ žurnalui su apsinuoginusiomis panelėmis. Mėgstate provokacijas?
- Pagalvojau: kai būsiu aštuoniasdešimt penkerių metų senelis, man bus labai malonu pavartyti tą žurnalą ir parodyti savo proanūkiams. Nėra čia nieko nei labai rimto, nei nerimto. Visiškai nesistengiu priklausyti nuo kitų nuomonės: ką pagalvos, kaip atrodau.
Mes sukūrėme linksmą miuziklą „Zuikis pleibojus“, kuriame šiek tiek autobiografiškai kalbame apie zuikučio virtimą daugmaž suaugusiu zuikiu. Vienu laikotarpiu jis nutarė būti zuikiu pleibojumi.
Tai, galima sakyti, net labai rimta tema. Pažįstu nemažai žmonių, kurie gyvena kaip pleibojai. Jeigu randi tinkamą santykį tarp savęs ir pleibojaus, žiūri į tai šiek tiek saviironiškai, - viskas gerai. Bet jei pradedi tai traktuoti rimtai, narciziškai gėrėtis savimi, tada gaunamas komiškas efektas.
- Sakoma, kad tie, kurie kyla į sceną, turi būti narcizai. Ar jaučiate turįs tokią savybę?
- Jeigu pasakysiu: „Ne, ne, aš kitoks“, nepatikėsite. Tad man geriau pasakyti: „Taip. Aš visiškas narcizas, didesnio nerasite visame pasaulyje.“ O jūs spręskite.
Kalbant rimtai, buvimas scenoje - labai atsakingas dalykas. Jis reikalauja iš žmogaus maksimalios koncentracijos ir maksimalaus konceptualumo. Scena - tai ne buitinis gyvenimas. Buitiniame gyvenime gali pasikasyti pakaušį, sustoti, pailsėti. O scenoje turi būti visiškai susikaupęs ir daryti tai, kas tau priklauso.
Aš savęs scenoje kaip savimi besigėrinčio asmens net neprisimenu. Scenoje turi dirbti, prakaituoti, suvaldyti situaciją, kad visi, kurie tave stebi, būtų sudominti. Ar čia narcisizmas? Čia darbas!
Ir Vilija (žmona. - Red.), pamačiusi mane po koncerto pilku veidu, visiškai išgręžtą, kartais paklausia: „Tu dar nori lipti ant scenos?“
O juk būna taip sunku: suka vidurius, stoja širdis, trūksta oro, ateina panikos priepuolis. Jūs net neįsivaizduojate, kaip baisu, kai tūkstančiai žmonių stovi ir šaukia, o tu turi surasti jėgų būti už juos stipresnis ir garsiai pasakyti: „Aš esu“.
- Jūsų fotografavimasis „Playboy“ žurnalui - tam tikra kaukė. Eidamas į sceną nusidažote veidą - irgi užsidedate savotišką kaukę. O ar gyvenime irgi esate kaukėtas?
- Šioje knygoje yra eilėraštis „Kaukė“. Tą temą nagrinėjau, todėl nesunku atsakyti: be kaukės galime įsivaizduoti tik šventąjį arba silpnaprotį; visi kiti nešioja kaukes.
Jeigu būtume visiškai be kaukių, jeigu ant švieslentės - kaktos - būtų parašyta, ką galvojame, žmonės net negalėtų bendrauti vienas su kitu. Antra vertus, pačiam žmogui būtų baisu ką nors pagalvoti. Jis būtų be savo asmeninio monologo ir be galimybės pats ką nors kontempliuoti.
Kaukė nėra baisu. Tik svarbu, kad ji nepriaugtų prie gyvo audinio, kartkartėmis būtų keičiama, kad būtų pakankamai saviironijos ją tinkamai nešioti. Kaukė - svarbi gyvenimo meistrystės dalis.
- Kokia kaukė jums maloniausia, priimtiniausia?
- Mylinčio vyro, gero tėvo.
- O koks esate tėvas ir senelis?
- Prastas. Retai matau savo anūkus, gyvenančius kitame mieste. Tikrai turėčiau pasitaisyti. Bet kaip yra, taip yra.
- Kiek žinau, domitės įvairiomis filosofijos kryptimis, kabala. Kokių tiesų vis dar ieškote?
- Man labai įdomu, kaip funkcionuoja pasaulis, kas mes esame, ką čia darome, kaip veikia visa kosmologija, koks mūsų santykis su Dievu. Manau, kad kiekvienas normalus žmogus tuo domisi, ir sulaukus brandesnio amžiaus tai tampa tam tikru patyrimu, pasaulėžiūra.
Aš jau turiu savo vertybes, jaunesniems žmonėms skaitau paskaitas, bandau aiškinti, koks yra pasaulis. Žinoma, kaip man atrodo, kaip pats suprantu.
Smagu, kad kasdien atsiranda naujienų, kad mokslas ir tikėjimas visą laiką artėja. Tai, kuo anksčiau tik tikėjome, dabar mokslas įrodo, kad taip yra iš tikrųjų. Tas susijungimas daug fantastiškesnis, negu kadaise įsivaizdavome. Kalbu apie kvantinę fiziką, visatos pažinimo naujienas ir džiaugiuosi, kad pasaulis yra prie dar didesnių atradimų slenksčio.
Antra vertus, aš esu tikintis žmogus. Per daug nesureikšminu gyvenimo šioje žemėje, nes žinau, kad gyvensiu toliau, gyvensiu labai ilgai, įvairiomis formomis, sutiksiu savo artimuosius, sužinosiu dar daug įdomybių.
Bet tai nereiškia, kad gyvenimas čia blogesnis. Tiesiog tikėjimas suteikia dar daugiau optimizmo ir pasitikėjimo savimi.
