Televizijos prodiuseris ir režisierius G. Kudaba lėktuvą ir pilotavimą vadina puikiu žaislu. Mat jei žmogus neturi kuo užsiimti, jo gali tykoti pavojus – žaislo vietą užimti kokie nors netinkami dalykai.
„Sau nuolat sakau, kad reikia mokėti prisiversti žaisti – tai smagu! Kai pajutau, kad man reikia naujų potyrių, iš užančio išsitraukiau savo vaikystės svajonę.
Tuomet ji atrodė nereali. Pradžia buvo šuolis parašiutu. Šiandien esu laimingas, kad tam ryžausi. Esu laimingas, nes vis dar turiu svajonių”, – kalbėjo G. Kudaba.
Gintaras pamena, kaip prieš pirmąjį savarankišką skrydį jam drebėjo kojos. Vyras negalėjo patikėti, kad kils į dangų. Jis net stengėsi sugalvoti priežastį, kad užvažiavęs ant tako galėtų grįžti atgal. Tačiau galiausiai išdrįso atsiplėšti nuo žemės.
„Skrendu!” – pirmą kartą Gintaras sušuko prieš septynerius metus. Tačiau apie pilotavimą jis svajojo dar anksčiau. Iki tol vyras lakstydavo kieme su lėktuvų modeliais ir juokindavo kaimynus.
„Vienam norisi burlaiviu plaukti per jūras, kitam – vairuoti motociklą, trečiam – kurti muziką. O aš norėjau išmokti valdyti lėktuvą. Juk kas antras jaunuolis žiūri į dangų ir svajoja. Kosmosas man – dar prieš akis”, – juokėsi G. Kudaba.
Prieš kelerius metus pirkdamas lėktuvą prodiuseris bankui mokėjo ne tik už skraidymo aparatą, bet ir už laiką. Mat jei būtų taupęs, savo svajonę būtų įgyvendinęs labai negreit.
„Pradėjau skraidyti būdamas keturiasdešimties metų, tikrai ne per anksti. (Juokiasi.) O dabar paskolą jau esu sumokėjęs, tad lėktuvas – mano.
Kiek kainuoja lėktuvas? Gali pigiai nusipirkti ir jį restauruoti. Pavyzdžiui, lėktuvą medžiaginiais sparnais galima įsigyti ir už 40 tūkstančių litų. Mano kainavo gerokai daugiau”, – kalbėjo pilotas.
Lengvo svorio dvivietis Gintaro lėktuvas savo klasėje lyginamas su „Ferrari” automobiliu.
„Lėktuvas – tikrai ne brangiausias malonumas. Jei žmogus nori skraidyti, ko nors juk gali atsisakyti. Norėjau turėti savo lėktuvą, žinoti jo istoriją, pats juo rūpintis.
Kiti perka lėktuvą keliese, tuomet kainuoja pigiau. Juk kainuoja ir jachtos, ir golfas – kiekvienam savo”, – samprotavo pašnekovas.
Atostogauti Gintaras su žmona televizijos laidų vedėja Audre dažnai irgi skrenda nuosavu lėktuvu. Ne kartą jie yra skridę į Ispaniją.
„Tačiau skristi savu lėktuvu – rūpestis. Pavyzdžiui, atskridome į Tulūzą Prancūzijoje. Nusileidome, o miestas – už 15 kilometrų. Teko kviesti taksi.
Dievinu Kretą, tačiau į šią Graikijos salą skrendame reisiniu lėktuvu. Ten nuomojamės automobilį, važinėjame, matome visai kitus vaizdus nei iš paukščio skrydžio. Tada jau atsipalaiduojame”, – pasakojo Gintaras.
Į Palangą prodiuseris nuskrenda per kiek daugiau nei valandą, o štai iki Slovakijos kalnų – per keturias valandas.
„Sumanau ir skrendu. Žinoma, turiu pažiūrėti, kokios yra meteorologinės sąlygos. Mano lėktuvas gali skristi daugiausiai 3 kilometrų aukštyje, tad susiduriu su visais žemę užklumpančiais gamtos reiškiniais.
Norėdamas pasiekti Baltijos pajūrį galiu skristi nekontroliuojama oro erdve – žemiau, apeidamas kai kurias zonas.
Kitas būdas – prieš pusvalandį pranešti, iš kur ir kur skrendu ir lėkti tiesiai. Skrydį tuomet reguliuoja oro vadovas, turiu laikytis jo nustatyto plano.
Kildamas į užsienį turiu pranešti kiek anksčiau – prieš kelias valandas”, – aviacijos subtilybes pasakojo G.Kudaba.
Kelis kartus Gintaras vyko į Rygą įsigyti retų vinilinių plokštelių.
„Dalis mano plokštelių atkeliavę oru. Dabar jų klausausi ir su šypsena prisimenu, kaip skridau įsigyti. Tai – mano berniukiški žaidimai, skrisdamas susigalvoju misiją. Nuskrendu, pasivaikštau po Rygos senamiestį, o vakare per kiek daugiau nei valandą grįžtu”, – pasakojo pilotas ir melomanas.
Gintaro žmona Audrė ir pati šiek tiek skraido, tad jai patinka vyro pomėgis. Ji pati lėktuvo kol kas netupdo ir juo nekyla, tačiau puikiai palaiko kursą, turi gerą orientaciją.
Vasarą, jei tinkami orai, Gintaras iš Paluknio aerodromo kyla kone kasdien. Jei neskrenda kur nors toliau, pasitreniruoja kilti ir tūpti, apsuka kelis ratus aplink Paluknį, iš paukščio skrydžio pažvelgia į Trakų pilį, paskraido vien su žemėlapiu, nejungdamas navigacijos.
„Turi skaičiuoti, kiek nuneša vėjas, daryti paklaidas. Įdomus žaidimas! Kaip pilotas dabar jaučiuosi brandesnis, tačiau vis dar atrandu dalykų, kurie aviacijoje man yra nauji. Tai džiugina”, – kalbėjo pilotas.
G. Kudaba į lėktuvo baką pila tokius pat degalus, kokius ir į automobilį. Jo lėktuvas, jei bakas pilnas degalų, ore gali išbūti keturias valandas.
Kur vyras nuskris per tą laiką, priklauso nuo vėjo, debesų. Visi pilotai žino, kad reikia turėti 40 minučių atsargos.
Per valandą vidutiniškai nuskrendama apie 240 kilometrų. Tam reikia apie 16 litrų degalų.
Keliaujant pinigų reikia ir oro uosto mokesčiams. Kartą Alikantėje Gintarui už nusileidimą teko suploti net 350 eurų (1200 litų). Todėl dabar, prieš leisdamasis svetimame oro uoste, jis pasiaiškina, kokie ten mokesčiai.
Prancūzijoje džiaugiamasi, jei ten leidžiasi gražūs maži lėktuvai, todėl oro uosto mokesčių netenka mokėti. Tik jei degalų paprašysite anglų kalba, galite likti nesuprasti – prancūzai vengia bendrauti šia kalba.
Kitur Europoje oro uosto mokesčiai – apie 15–30 eurų. Palangoje reikia mokėti apie 220 litų.
Ar prodiuseris danguje yra patyręs pavojų? Kelios situacijos išlikusios jo atmintyje, tačiau vyras jų nevadina avarinėmis. Tiesiog su tuomete patirtimi pilotas nesijautė tvirtai.
„Iš tokių pavojingesnių situacijų pasimokai. Pavyzdžiui, skrendame grupe, vienas lėktuvas veda, tad pats esi labiau atsipalaidavęs. Staiga – debesis, migla, apsižiūri – vado nėra.
Paimi žemėlapį, bet jei užsiplepėjai, tiksliai net nežinai, kur esi. Nors iš tiesų visada turi žinoti. Juk gali dingti navigacija.
Taigi jei pasiklystu, turiu ieškoti tiesaus orientyro – kelio, geležinkelio linijos. Paskui dairausi taškinio orientyro – miestelio.
Jei lėktuvas skrido Varėnos link, pirmiausia jį suksiu į vakarus, tolyn nuo Baltarusijos! Tokių situacijų gali būti daugybė, tačiau turint patirties ir žinant, kaip elgtis, jos nėra pavojingos”, – pasakojo G. Kudaba.
