„Čia toks gilus dangus ir tiek daug erdvės“, – džiaugėsi Druskininkuose vykstančio tarptautinio teatro festivalio „Vasara“ prezidentas Rimas Tuminas, pasprukęs iš Rusijos sostinės.
Tačiau toks įspūdis galėjo daug ką suklaidinti. Vakar pravėrus „Eglės“ sanatorijos salę, kur buvo rodomas į Lietuvą atvykusio Maskvos teatro „Sovremennik“ spektaklis „Emilija Galoti“, daug kam trūko ne tik erdvės, bet ir oro.
Todėl Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovui, Rusijos valstybinės premijos ir „Auksinės kaukės“ laureatui R. Tuminui teko skubiai imtis durininko pareigų ir padėti susodinti festivalio svečius.
Žiūrovų buvo tiek daug, kad salėje pritrūko kėdžių, mažai padėjo įjungta
ventiliacija.
Audringais plojimais žiūrovai palydėjo R. Tumino dukters Gabrielės
režisuotą spektaklį „Emilija Galoti“. Tris mėnesius Maskvoje praleidusi G. Tuminaitė
sukūrė tai, ką rusų kritikai vadino nauju žodžiu.
Gležna nedidelio ūgio režisierė nepaleido vadžių iš savo rankų.
Daugiau kaip 400 žiūrovų alsavo tuo pačiu ritmu kaip ir jaunieji aktoriai
iš Rusijos, nors šią pjesę filosofas, dramaturgas Gottholdas Lessingas
parašė daugiau nei prieš 240 metų.
Joje pasakojama apie aikštingą princą, užsigeidusį suvilioti nekaltą
merginą ir sužlugdyti jos vestuves. Šį sumanymą lydi žmogžudystė, taip
pat kerštas, nes senas tėvas ryžtasi keršyti už nuplėštą dukters
garbę.
Nuobodų didaktinį tekstą apie tai, kas atsitinka pasidavus pagundai,
melui, įsivėlus į neištikimybės pinkles, režisierė G.Tuminaitė pavertė
stilinga parodija, netgi tragedija, kur kūno kalba daugiau pasako nei žodžiai.
Nepaslaptis, kad trisdešimtmetei vilnietei G. Tuminaitei darbas
„Sovremennik“ teatre buvo pasiūlytas siekiant, kad į sceną ateitų nauja
karta ir nauja režisūra.
Po spektaklio „Emilija Galoti“ festivalio komisijos pirmininkas
Aleksejus Bartaševičius vakar dar nenorėjo išduoti, kam skirs savo
balsą, ar bent viena iš šešių nominacijų atiteks Gabrielei.
„Teatro festivaliai būtini – tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Tik tokiu
būdu įmanoma sužinoti, ką dabar kuria menininkai.
O Druskininkų festivaliui linkėčiau ilgaamžiškumo, nes čia mus ne tik
skaniai valgydina, bet ir gydo“, – juokavo maskvietis.
R. Bartaševičiui ypač patiko troškintos voveraitės su bulvėmis, baravykų
sultinys, pyragas su dilgėlėmis. Šiuos valgius gamino „SPA Vilnius SANA“
virėjai.
Rusijos federacijos meno veikėjas A.Bartaševičius įsitikinęs, kad
ateitis priklauso energingiems režisieriams, o moterys jau lipa vyrams
ant kulnų.
„Tai, kad Gabrielė ėmėsi režisūros, nieko nestebina. Prieš daugelį metų
man teko dalyvauti vienos lietuvės diplominio darbo gynime. Spėkite,
kas tai buvo? Tai buvo legendinė režisierė Dalia Tamulevičiūtė“, –
prisiminė A. Bartaševičius.
Išrinkti geriausią iš geriausių režisierių A. Bartaševičiui padeda kiti
komisijos nariai. Tai – Dagmara Podmokova iš Slovakijos, Liudmila
Gromiko iš Baltarusijos, lietuvių aktoriai Vladas Bagdonas, Eglė
Gabrėnaitė ir Regimantas Adomaitis.
R. Adomaičio vaidmenys kine rusakalbei Druskininkų festivalio publikai
iki šiol daro įspūdį. Kai R. Adomaitis buvo pristatytas žiūrovams ir
pakilo nuo kėdės nusilenkti, jam ilgiausiai plota.
Druskininkai neatsitiktinai tapo teatralų meka, kur ištikimi scenos
menui žiūrovai, teatro kritikai ir aktoriai kartu leidžia vakarus –
aptaria spektaklius, lažinasi, kam atiteks festivalio prizai,
užkandžiauja, vaišinasi, o kartais užsibūna iki išnaktų kavinėje
„Velvetti“, tapusioje festivalio klubu.
Sanatorijos „SPA Vilnius SANA“ darbuotojai nenustemba, kai išgirsta
kokios nors garsios Rusijos aktorės prašymą: „Guldykite mane veidu į
purvą, bet ne į politikos ir apkalbų purvą, o į tikrą – gydomąjį“.
Pasitarę su gydytoju, festivalio dalyviai gali išbandyti įvairias
mineralinio vandens, purvo bei masažo procedūras, pasilepinti baseine,
pirtyse.
„Ar aktoriai tokie ligoti, kad jiems vasarą reikia medicinos paslaugų?“
– pasiteiravau R. Tumino.
„Mano patirtis rodo – visi, be išimties. Svarbu tai laiku suprasti“, –
juokavo tarptautinio festivalio siela tapęs R. Tuminas.
