Sutikusi pasišnekėti apie mėgstamą darbą, šeimą ir meno pasaulį, kuriame šiuo metu gyvena, D. Stomienė tikino: „Esu laiminga moteris.“
– Praėjo beveik dveji metai nuo to, kai jūsų dabar jau buvęs vyras S. Stoma pasidavė viliokiškoms už jį 32 metais jaunesnės žaliaakės žurnalistės Rūtos Mykolaitytės provokacijoms.
Tuomet Seimo nariu buvęs S. Stoma buvo pasiryžęs priimti žurnalistę dirbti savo padėjėja. Politikas jau per pirmą slapta filmuojamą pasimatymą puolė girtis savo turtais ir žadėjo aukso kalnus.
Televizijos laidos eksperimentas sukėlė tikrą audrą. Apie tai kalbėjo visa Lietuva, nuolat buvo linksniuojama Sauliaus pavardė. Turbūt nebuvo lengva atlaikyti?
– Žinoma, visa tai buvo nemalonu. Reikėjo istorijos – ji buvo sukurta. Tuo metu Saulius veikė visais įmanomais frontais, buvo per daug aktyvus, todėl nieko keista, kad žaliaakės intrigos buvo vienas būdų jį sustabdyti.
Kai žmonės daro gerus darbus, jų nepastebi, bet jei suklumpa – apdrebia purvais. Puikiai pažįstu Saulių, žinau tą situaciją. Išpūsti burbulą galima iš visko. Ką aš galiu pakeisti?
– Jau kurį laiką jūs su Sauliumi nebegyvenate kartu. Būdami pora partneriai išmoksta lankstumo, prisitaiko vienas prie kito. Jums tai nepavyko?
– Saulius man davė labai daug. Iki tol buvau vėjavaikiška, vėliau tapau ramesnė. (Šypsosi.) Saulius – labai apsiskaitęs kultūros ir meno žmogus, mėgsta mokslinę ir filosofinę literatūrą. Per jį ir aš atradau knygas – šiandien daug skaitau.
– Ir jus galima vadinti meno žmogumi – esate „ArtVilnius“ vadovė, jau beveik 20 metų dirbate galerininke. Kaip įsitraukėte į menus?
– Mano sesuo – architektė. Tik jos dėka pasukau šiuo keliu. Būdama 14 metų įstojau į tuometį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune, ten baigiau vidurinę mokyklą.
Daug piešiau, daug mokiausi. Įstjau į Vilniaus dailės akademiją (tuomet – Dailės institutą), dizaino specialybę. Tiesa, pavyko tik iš trečio karto.
– Jeigu galėtumėte gyvenimo karuselę pasukti atgal, ką darytumėte kitaip?
– Pirmiausia – dar daugiau laiko skirčiau vaikams, jiems lavinti. Kadaise atsisakiau kūrybinių ambicijų, kad galėčiau daugiau laiko praleisti su šeima. Šiandien suprantu, kad ji – didžiausia gyvenimo vertybė.
– O dėl savęs?
– Užsiimčiau fotografija, dalyvaučiau parodose ir kurčiau šiuolaikinį meną. Turiu daug neįgyvendintų idėjų.
– Jūsų duktė Laima Marija, jau atšventusi trisdešimtmetį, su šeima aštuntus metus gyvena Airijoje. Ar neketina sugrįžti?
– Jiems ten gerai. Ir duktė, ir žentas turi gerus darbus, gerai uždirba. Ten darbo sąlygos geresnės ir savo verslą kurti lengviau, juntamas didesnis palaikymas iš valstybės.
– Jūsų žentas Raulis – ispanas, sėkmingą karjerą padaręs tatuiruočių meistras. Kažin ar daugelis mamų šalia savo dukters įsivaizduoja panašų jaunikį. Ar tatuiruotės, auskarai ir kitoks kūno menas jūsų negąsdina?
– Raulis – menininkas, ir aš jį labai gerai suprantu. Airijoje jo pavardė tatuiruočių mėgėjams gerai žinoma, ten jis įkūrė saloną, sėkmingai dirba.
Kad Raulio kūną puošia ne viena tatuiruotė, manęs netrikdo. Nepaisant to, nei aš, nei duktė kol kas jokio piešinio ant kūno neturime. (Juokiasi.)
– Ar negaila, kad retai susitinkate su anūkėmis?
– Jų labai ilgiuosi. Penkiametės mergaitės – dvynės. Nors išoriškai jos panašios it du vandens lašai, charakteriai – visiškai skirtingi.
Liepa – užsispyrusi, tvirta, konkreti. Ją labiau traukia technikos prietaisai nei žaislai.
Nesvarbu, vaizdo grotuvas, kompiuteris ar telefonas, – ji visus gali pamokyti, kaip kuo reikia naudotis.
O Orija – švelnesnė, ramesnė, mergaitiškesnė. Jai reikia šokti, dainuoti.
Abi jau lanko specialią mokyklėlę, nuo mažens šneka trimis kalbomis – lietuviškai, ispaniškai ir angliškai. Labai norėčiau, kad augdamos pramoktų ir rusiškai, ši kalba tikrai reikalinga.
– O ką veikia jūsų sūnus Simonas, kuriam irgi jau per trisdešimt?
– Jis taip pat šešerius metus gyveno Airijoje, bet grįžo į Lietuvą. Dabar čia ieškosi veiklos.
Simonas baigė grafikos studijas, tačiau labiau domisi fotografija. Be jo pagalbos nebūčiau apsiėjusi ir rengdama mugę „ArtVilnius“.
– Ją šiemet surengėte ketvirtą kartą. Kam reikalingos meno parodos?
– Menas – tai išsilaisvinimas. Mums labai svarbi edukacija, meno kolekcionavimas. Nemažai žmonių į meno parodas atsiveda vaikus, tai džiugina.
Mintis rengti meno mugę kilo seniai, tačiau padaryti to anksčiau nebuvo galimybių. Tokiam renginiui reikia daug lėšų. 2009 metais, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine, su nedidele entuziastų grupele pateikėme paraišką, gavome rėmimą, pasikvietėme Lietuvos ir užsienio galerijų.
Rizikavome. 2010 metais dėl krizės renginys neįvyko, tačiau po metų pertraukos jis sugrįžo ir sėkmingai gyvuoja toliau.
– Kokia įprasta jūsų diena?
– Esu tipiška pelėda. Nors keliuosi anksti, rytais niekur neskubu, darbingesnė būnu antroje dienos pusėje. Rytais mėgstu pastovėti prie puodų, pasigaminu pietus, tuomet sėdu prie kompiuterio.
Vėliau einu į galeriją, dirbu su įvairiais projektais, susitinku su studentais. Niekada nežinau, kaip pasibaigs mano diena. Toks yra kūrybinis darbas. Tai – gyvenimo būdas. Arba jį gyveni, arba ne.
– Savęs neatsiejate nuo meno. Kokių dar turite pomėgių?
– Labai gerai jaučiuosi nuvykusi pas mamą į sodybą Šakių rajone. Galiu visą dieną darbuotis darže ar gėlynuose. Sukišusi rankas į žemę įgaunu naują kvėpavimą. Dar mėgstu keliauti, skaityti, teatro meną, gerą kiną, eksperimentuoti virtuvėje.
Bičiuliai sako, kad skaniausiai pasaulyje ruošiu silkę. Per šventes paruošiu pagal keletą skirtingų receptų, visi laižosi pirštus.
Apskritai domiuosi sveika gyvensena, stengiuosi galvoti, ką dedu į burną. Tokį pavyzdį bandau parodyti ir savo penkiametėms anūkėms.
– Apibūdinkite save keliais žodžiais.
– Esu degtukas, greitai užsidegu. Tačiau kartais tenka ir pačiai nudegti – neretai žmonėms per aštriai išrėžiu tiesą į akis, vėliau gailiuosi.
Nepaisydami to, artimieji mane vadina greitąja pagalba.
Man smagu padėti žmonėms, todėl niekuomet neatsakau, jei matau, kad to reikia. Esu šeimos vadybininkė. (Juokiasi.)
– Jaučiatės kūrėja?
– Gyvenime nieko neteko sugriauti: įkūriau „Lietuvos aido“ galeriją, vėliau gaivinau Lietuvos dailininkų sąjungos galeriją „Arka“, įkūriau „Meno nišą“, meno mugę „ArtVilnius“.
Džiaugiuosi, kad žingsnis po žingsnio judu į priekį, kažką statau. Yra žmonių, kurie turi talentą griauti. Aš – ne iš tų. Einu, bandau, nebijau suklupti.
Iki šiol gerai prisimenu fotomenininko Rimanto Dichavičiaus žodžius. Jis nuolat kartodavo, kad nė vieno iš mūsų išskėstomis rankomis nelaukia rožinis gyvenimas.
Jis pilnas duobių, į kurias kartais eidami įkrintame. Didžiausia stiprybė – išsikapstyti ir eiti toliau. Tebūnie – ir iki kitos duobės.
– Iš daug duobių esate išlipusi?
– Manau, kad taip.
– Kurios jų buvo giliausios?
– Buvo visko: ir mokantis, ir darbe, ir šeimoje. Vieną dieną svirdavo rankos, o kitą atsikeldavau ir pagalvodavau – na, jau ne, aš nepasiduosiu.
Esu užsispyrusi Skorpionė – ne mano būdui verkšlenti.
– Ar esate laiminga moteris?
– Taip. Kol neatsitinka kokia nors nelaimė. Tikiu, kad žmogus turi tiek, kiek susikuria pats. Nebijau net juodžiausių darbų. Galiu dažyti sienas, dirbti sode, valyti langus. Man patinka dirbti.
Galiu drąsiai sakyti – fizinis darbas atpalaiduoja mintis. Tik tuomet gimsta kūrybinės idėjos.
– Ko palinkėtumėte sau?
– Man daug nereikia. Na, laimėjusi milijoną pagerinčiau gyvenimo sąlygas Šakiuose gyvenančiai mamai, po dalį skirčiau dukrai, sūnui.
Nors labai norėčiau įsigyti nedidelį nuosavą namuką su sodu ir vieta gėlynams – tai mano aistra.
O šiaip noriu kelių dalykų: kad visi būtų sveiki, kad meno mugė taptų viena žinomiausių tarptautiniu mastu ir kad Dievas atsiųstų daugiau anūkų.
