Dvaro kluoną ir svirną pavertęs muziejumi, kur įrengta prieškario žemės ūkio technikos ekspozicija ir saugomi nuo 1920-ųjų pagaminti motociklai bei automobiliai, verslininkas M. Šventoraitis turi kuo didžiuotis.
„Man gera, kad galiu išsaugoti nebegaminamą techniką, kuria naudojosi kelios kartos. Nors esu įsikinkęs į darbus, šiam pomėgiui randu laiko ir skiriu nemažai pinigų“, – kalbėjo verslininkas.
Visa technika veikia, dar nieko nereikia gabenti į laužyną. Įkrovęs ir įdėjęs akumuliatorių į traktorių ar automobilį, verslininkas girdi ausiai malonius garsus – kaip ima riaumoti motociklas, kosėti traktorius, atkunta volga, žiguliai ar zimas.
Tada kaunietis pasijunta tarsi laikas būtų atsuktas atgal.
Mindaugas surinko nemažai technikos pavyzdžių: 50 senovinių variklių, 10 traktorių, 80 jau negaminamų markių motociklų, 10 traktorių.
1999-aisiais prie Nevėžio įsigijęs Babtyno-Žemaitkiemio dvarą, kurio ištakos siekia XVI amžių, kaunietis stengiasi ūkio darbus atlikti pats.
Paskutinis dvaro šeimininkas generolas Vladas Nagevičius čia gyveno 1922–1944 metais ir buvo ne tik geras ūkininkas, bet ir smagių pokylių rengėjas.
Čia ne tik pienas liejosi upeliais, nes buvo didelis ūkis, bet ir vykdavo valstybiniai priėmimai užsienio svečiams, generolas neliūdėjo, nes svečių savaitgaliais atvykdavo iš Kauno.
Dėmesingas svečiams yra ir M.Šventoraitis, todėl stengiasi išdailinti kiekvieną dvaro parko pėdą.
Bendraamžiu vyras vadina 1960-aisiais pagamintą vokišką traktorių „Kramer Pioneer S“, kurio variklis 11 arklio galių.
Šis traktorius autentiškas, jame niekas nekeista. Jis praverčia ūkyje, nes prie jo galima tvirtinti pjaunamąją.
Pritvirtinus keltuvą patogu parsivežti nugenėtų medžio šakų, rąstų, prikabinus plūgą – suarti dirvoną, o greideriu palyginti žvyrkelį.
Tačiau norint pakilti į krūmais apžėlusias Nevėžio kalvas, kurios dar priklauso dvarui, traktoriumi to nepadarysi.
Tokiu atveju M.Šventoraitis sėda ant motociklo, užsisega šalmą, pakyla iki skardžio ir nusileidžia tik jam žinomais takais palei pelkę. Pasijutęs kaip motociklų krose vyras grįžta namo.
„Apeiti dvaro teritoriją sugaištum kelias valandas, o motociklu – greičiau ir maloniau.
Man smagiausia pasivažinėti“, – juokėsi verslininkas, kolekcionuojantis ne tik motociklus, bet ir žemės ūkio padargus, variklius, traktorius, automobilius.
Nuo mažumės M. Šventoraitį traukia technika.
„Žinote, kolekcininkai daug ką atsineša iš vaikystės ir serga visą gyvenimą“, – sakė verslininkas.
Augęs tarp miškų Lekėčiuose, Šakių rajone, pirmą motociklą Mindaugas įsigijo sulaukęs 12 metų. Būdamas devyniolikametis jis atsidūrė sovietų armijoje ir tada jau buvo nagingas meistras.
Per jo rankas buvo perėjęs ne vienas motociklas – daug ką buvo išnarstęs, ne tik motorinį dviratį, bet ir motociklus „Iž“, „Minsk“, taip pat sovietų valdžios pasididžiavimą motociklą „Java“.
Po karinės tarnybos įgijęs radioelektronikos inžinieriaus specialybę tuomečiame Kauno politechnikos institute, Mindaugas įsikūrė Kaune.
Kai prieš 14 metų verslininkas įsigijo Babtyno-Žemaitkiemio dvarą, jau turėjo pirmąjį būsimos kolekcijos eksponatą.
Tai vadinamoji emka, motociklas MK 750, kurį vyras laikė pas motiną kaime.
Vėliau motociklų kolekcija greitai augo. Iki šiol Mindaugui laimingiausia diena, kai žino, kad įsigis dar vieną motociklą.
„Šiandien važiuoju į Vilnių, greičiausiai nusipirksiu ir parsivešiu dar vieną motociklą“, – pokalbio metu džiaugėsi M.Šventoraitis.
O labiausiai jam patinka turistiniai motociklai, kuriais pats keliauja.
„Turėti – dar ne viskas, norisi, kad po vienu stogu glaustųsi kuo įvairesnių gamintojų ir konstrukcijų motociklai“, – tikino pašnekovas.
Jeigu rinktų viską, ką tik aptinka, M.Šventoraičiui reikėtų ne vieno, o kelių dvarų.
Vyras ypač žavisi pokario meto motociklais, kuriuos saugo svirne. Tačiau jis renka tik tokius plieninius žirgus, kurie buvo gaminami nuo 1920-ųjų iki XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio.
Jei motociklas pagamintas vėliau nei 1988-aisiais, verslininkui toks daiktas neįdomus. Kad lengviau būtų paaiškinti, ko nori, motociklų pardavėjams jis sako, jog domina tik laikotarpis iki Sąjūdžio.
Jei motociklo variklis siekia 130 arklio galių, verslininkui tai irgi neįdomu. Tai riba, kurios jis nenori peržengti.
„Nėra malonu lėkti motociklu 200 kilometrų per valandą greičiu. Tampi kulka, nieko nematai, tiktai galvoji, kaip nežūti, nes tai gali nutikti pirmo posūkio metu“, – prisipažino M.Šventoraitis.
Buvusių sovietinių automobilių pavyzdžiai verslininkui primena ne tik istoriją. Po daržinės stogu jis priglaudė ne vieną zaporožietį, žigulius, moskvičių, pobedą, zimą.
Vardydamas šiuos pavadinimus verslininkas tikino, kad įdėjus įkrautą akumuliatorių važiuoti šiais automobiliais įmanoma.
Jei reikėtų atlikti techninę apžiūrą, Mindaugas neabejoja, kad tai pavyktų iš pirmo karto.
Kartais prakiūra kokia nors guminė žarnelė, surūdija stabdžiai.
Kai 1973-iaisiais buvo pagaminti smėlio spalvos žiguliai, M.Šventoraičiui buvo 13 metų. Iki šiol nėra keista nė viena šio automobilio detalė, net vaistinėlė originali.
Dažniausiai tiek metų sulaukę žiguliai būna ne kartą dažyti, suvirinti, užglaistytos rūdžių dėmės. Bet prie M.Šventoraičio saugomų žigulių dar neprisilietė nė vienas dažytojas.
„Mėgstu autentiškus daiktus. Dažytų daiktų neperku, nerenku, tik išskirtiniais atvejais, kai negaliu gauti kitokio“, – pasakojo pašnekovas.
Kai verslininkas atvedė prie daugiausia vietos užimančio automobilio – zimo, tikino, kad jis negalėjo atsispirti dar vienam pirkiniui.
Zimai – sovietinės nomenklatūros automobiliai, juos galėjo turėti tik partijai nusipelnę žmonės.
Keturių vaikų šeimoje augęs M.Šventoraitis zimą įsiminė tik iš filmo. Galbūt dėl šios priežasties taip norėjo įsigyti šį automobilį.
Ant buvusio svirno sienos kabo Mindaugo mėgstamiausias motociklas. Tai 1935-ųjų angliškas „Victoria“, kuriuo važinėjo būdamas paauglys.
Į Lekėčius angliškasis motociklas pateko atsitiktinai. Nuo karo Lietuvos kaimuose buvo jų užsilikusių, nes besitraukianti vokiečių kariuomenė sugedusias transporto priemones palikdavo. O kaimo žmonės mokėjo jas susiremontuoti.
Motociklas „Minsk“ kolekcininkui ne veltui primena vokiškąjį.
M.Šventoraitis turi įsigijęs ne vieną motociklą „Minsk“, kuriuos gamino Baltarusijos sostinėje Minske, taip pat Maskvoje, gal dar kur nors Tiumenėje.
Tai prieškarinio vokiško modelio DKW RT 125 kopija.
Po karo iš Vokietijos į Sovietų Sąjungą buvo perkelta ne viena gamykla. Todėl čia gaminami motociklai buvo tokie, kokius gamino vokiečiai.
1955-ųjų motociklu „Minsk“ važinėjo ir Mindaugas. Bet tai nebuvo patikima transporto priemonė, nuolat kas nors gesdavo, todėl leidžiantis į kelionę reikėdavo pasiimti visus įrankius, kurių gali prireikti sustojus motociklui.
Kartą Mindaugui važiuojant dingo pavara – variklis birbė, bet motociklas nejudėjo iš vietos. Tai nutiko likus keliolikai kilometrų iki namų.
Tada jis ant kelio paguldė motociklą, nulupo cilindrą, perrinko greičių dėžę ir sėkmingai grįžo namo.
Dabar toks darbas, kurį Mindaugas atliko būdamas paauglys, būtų vertinamas kaip kapitalinis variklio remontas.
M.Šventoraičio motociklų kolekcija – pažintinė, nes rodo, kokia buvo Sovietų Sąjungos techninė pažanga: kiek modelių nukopijuota, kiek sukurta unikalių.
„Sovietų Sąjungoje motociklus gamintojai kūrė tiktai iki Antrojo pasaulinio karo, o vėliau aklai kopijavo užsieninius modelius“, – sakė kolekcininkas.
Kad motociklas būtų vertinamas kaip antikvarinis, nuo tos dienos, kai jis buvo pagamintas, turi praeiti ne mažiau kaip 40 metų.
1937-ųjų motociklas NSU, pagamintas Vokietijoje, – vienas brangiausių kolekcijoje, vien jį restauruoti kainuoja apie 10 tūkst. litų.
Verslininkui smagu motociklu keliauti po Lietuvą. Dar geriau, kai kelionė trunka ne vieną, o tris ar keturias dienas. Užmiršus darbus akys pradeda gėrėtis gamta.
