Šeimininkai apgailestavo, kad šįmet jų sodybos vaizdas dar nėra toks, koks turėtų būti vasaros viduryje. Mat gražinti aplinką Petrikiai pradėjo tik birželio pradžioje – gerokai vėliau nei įprastai, rašo „Lietuvos rytas“.
„Balandį ir gegužę praleidome Ispanijoje, Alikantėje. Ten gyvena mano brolis su šeima. Aplankėme jį, daug keliavome, ilsėjomės.
Į sodybą atvažiavome maždaug prieš mėnesį, todėl mano gėlynai nespėjo suvešėti, o kai kurios gėlės tik pradeda žydėti“, – pasakojo J. Petrikienė.
Žvalgantis po sodybą sunku patikėti, kad jos grožiu šeimininkai rūpinasi vieni, be jokių talkininkų. Kauniečiai tikino, kad apylinkėse rasti lauko darbininkų nelengva.
Daugiau nei pusšimtis kilometrų nuo Kauno esančią sodybą dainininkas su žmona įsigijo prieš septynerius metus. Iki tol su Suvalkija jų niekas nesiejo.
Be to, Petrikiai negalvojo ir apie dideles žemės valdas kaime. Pora šalia Kauno turi didelį namą su kelių arų žemės sklypu.
Parduodamą vienkiemį su senais trobesiais parodė keli kilometrai nuo jos esančios sodybos šeimininkai, kuriuos Petrikiai pažinojo.
„Kai pirmą kartą išvydome šią erdvę, vaizdas nesužavėjo. Sklypas buvo virtęs šabakštynu, pastatai apgriuvę ir apleisti.
Tačiau abu su Janina vienu metu pajutome, kad viską sutvarkę čia galime sukurti poilsio kampelį“, – pasakojo J. Petrikis.
Įsisukę į darbą naujieji šeimininkai paliko tik tris iš vienuolikos praėjusio amžiaus pradžioje ir viduryje pastatytų medinių trobesių. Kitus nugriovė, žemę sulygino ir pavertė žaliąja zona.
1937 metais statytą pagrindinį pastatą teko iškuopti ir atnaujinti. Jo langai ir durys buvo išklypę, palėpė virtusi šiukšlynu, pirmojo aukšto grindys buvo smėlio asla.
„Daugiausia rūpesčių kėlė namo viduryje stovinti duonkepė. Krosnis buvo pastatyta pagal senas technologijas – molį aplipinant karvės mėšlu.
Iš pradžių norėjome ją nugriauti, vėliau nutarėme atnaujinti. Dabar ši krosnis – bene svarbiausias namo akcentas“, – sakė J. Petrikienė.
Šeimininkai name įrengė miestietiškus patogumus – šiuolaikišką virtuvę, miegamuosius kambarius, tualetus, dušą, atvedė šiltą vandenį.
Jie atnaujino ir kitus du nenugriautus pastatus – svirną ir lauko virtuvę, kurią suvalkiečiai vadina viraline.
Prieš kelerius metus Petrikiai nusprendė, kad kieme trūksta maudynėms skirtos vietos, todėl iškasė tvenkinį. Jis toks didelis, kad per jį veda tiltas ir net įrengta salelė.
Tai tarsi meditacijos zona. Dažnas nuo miesto triukšmo ar darbų pavargęs poros svečias salelėje mėgsta pabūti vienas.
Vandens lelijomis apsodintame ir vandens paukščių figūromis papuoštame tvenkinyje Petrikiai ne tik maudosi, bet ir po jį plaukioja valtimi bei baidare.
Netrukus į tvenkinį bus galima pūkštelėti tiesiai iš naujos pirties, kuri dabar kyla šalia vandens.
Sodyboje akį traukia ir kiti akcentai – net kelios pavėsinės, sūpynės, įspūdingi inkilai, suoleliai, skulptorių išdrožtos medžio skulptūros, hamakas, iš bambuko pagamintas baras su kėdėmis.
Daug dėmesio šeimininkai skiria ir žaliesiems plotams. Jie ne tik sutvarkė pamiškę ir šalia sodybos tekančio upelio prieigas, bet ir pasodino daugybę naujų augalų, daugiausia pušų, eglių, beržų ir liepų.
„Iš viso pasodinome per pusę šimto medžių.
Vienoje sodybos pusėje žaliuoja iš abiejų pusių pušimis apsodinta alėja, kitoje auga nedidelės eglaitės.
Prie upelio pasodinta mūsų šeimos ir giminės medžių giraitė. Žaliuoja ne tik mano bei Rolando, bet ir mūsų dukrų, tėvų, brolių, seserų, jų vaikų garbei skirti medžiai.
Aš esu kilusi iš aštuonių vaikų šeimos, todėl suprantama, kad giraitė labai didelė“, – pasakojo J. Petrikienė.
Prieš kelerius metus pievoje moteris nutarė iš gėlių sukurti didelį smuiko raktą. Tai buvo jos staigmena muzikantui vyrui. Kasmet ši figūra apsodinama vis kitokiomis gėlėmis.
Baltais žiedais žydinčių dobilų pieva Petrikiai rūpinasi neseniai įsigytu sodo traktoriumi. Jį vairuoja ir Rolandas, ir Janina.
„Sodyboje darbo netrūksta, tačiau negalėtume sakyti, kad čia atvažiavę neturime atokvėpio valandėlės. Juk vienkiemį pirkome, kad galėtume pailsėti gamtoje, išgryninti mintis, įsikrauti energijos.
Labai romantiška rytą vaikščioti po gaivią rasą, gurkšnoti arbatą pavėsinėje, kai kepina saulė, ar gėrėtis saulėlydžiu su vyno taure rankoje“, – pasakojo R. Petrikis.
Vasaromis sodyboje pora praleidžia daugiau laiko nei namie. Iš jos Janina važiuoja į darbą Kaune, o Rolandas – į visoje Lietuvoje vykstančius savo koncertus.
Suvalkijoje įrengtą sodybą itin mėgsta ir jų vaikai iš pirmųjų santuokų – R. Petrikio duktė Ieva ir J. Petrikienės duktė Gintenė.
„Giroja“ pavadinta sodyba sudėliota iš šeimininkų ir jų dukterų pirmųjų vardo raidžių.
Nors dažnai paklausti, ką reiškia ant namo sienos pakabinta lentelė su šiuo užrašu, Petrikiai atsako, jog tai girių rojaus trumpinys.
Svetingi šeimininkai vienkiemyje dažnai sulaukia ir kitų giminaičių bei bičiulių. Ypač linksmai jie švenčia Jonines. Prieš porą metų sodyboje J. Petrikienės vardines šventė 86 žmonių kompanija.
Rolandas ir Janina susipažino prieš 16 metų Nidos festivalyje. Pirma abu turėjo šeimas, tačiau asmeninės laimės nerado.
J. Petrikienė tais laikais turėjo savo parduotuvę ir barą, vadovavo daugiau nei šimtui darbuotojų.
„Buvome pakviesti padirbėti festivalyje. Nors didelio pelno tuomet tikėtis negalėjome, baro darbuotojai labai norėjo vykti į Nidą, kai kurie ten niekada nebuvo buvę, kiti sakė lankęsi ten prieš daugybę metų.
Taip su baru ir kolektyvu kelioms dienoms atsidūriau prie jūros“, – pasakojo J. Petrikienė.
Jų pažinties kaltininkė buvo Janinos bičiulė dainininkė Birutė Petrikytė, Rolando sesuo. Užėjusi į kaunietės barą moteris pristatė iš jūros į krantą trumpam grįžusį brolį, kuris buvo pakviestas dainuoti Nidos festivalyje.
Prieš tai R. Petrikis vienuolika metų buvo jūreivis. Jo maršrutai laivais siekė Europos, Amerikos, Azijos ir Afrikos krantus skalaujančias jūras.
„Tąkart Nidoje mūsų su Janina žvilgsniai susitiko ir sustojo. Nors buvo vėlus vakaras, nutarėme pasivaikščioti. Aišku, kad vaikščiojome pajūriu tamsoje klausydamiesi bangų mūšos ir žiūrėdami į žvaigždėtą dangų.
Janina mane net privertė išsimaudyti šaltoje Baltijos jūroje, į kurią koją paskutinįkart buvau įkišęs vaikystėje.
Buvau įpratęs maudytis šiltuose vandenyse, tačiau, kaip sakoma, dėl gražios moters – kad ir į ledinę jūrą“, – prisimena R. Petrikis.
Netrukus vyras vėl išplaukė į jūrą, tačiau meilės jėga stipriai traukė jį į krantą.
Nauja pažintis vyrą privertė perkratyti vertybes, permąstyti, ko iš tikrųjų nori ir siekia. Ant laivo denio tai suprasti nėra sunku. Jūra ir vienatvė išgrynina mintis.
Jų vestuvės įvyko nepraėjus nė metams po pirmojo susitikimo.
Dainininkas įsitikinęs, jog meilė – tai viskas, dėl ko verta gyventi. Be jos žmogus tuščias ir neįdomus.
„Laimė – turėti šalia moterį, kuri tave supranta, palaiko, pataria. Kai myli ir esi laimingas, dainuoja ne tik balsas, bet ir širdis“, – sakė atlikėjas.
Jis savo žmonai yra sukūręs ir paskyręs ne vieną dainą. Labiausiai žinomi kūriniai – „Tau“ ir „Mylimos akys“.
