Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje knygoje „Kaip mes mokėmės mirti” 65 metų sukaktį netrukus švęsianti V. Jasukaitytė atvirai pasakoja savo potyrius ir atradimus tiek jai, tiek jos vyrui Vincui Dineikai sergant vėžiu.
Rašytoja iš ligos spąstų išsikapstė, o jos vyras – ne.
V. Dineiką dėl žarnyno vėžio operavo 2006-ųjų birželio 13-ąją, o po pusmečio krūties vėžys buvo nustatytas V. Jasukaitytei, rašo „Lietuvos rytas".
2007-ųjų rugsėjo 13-ąją moteris irgi buvo operuota, neteko vienos krūties.
Po kelerių metų V. Dineika mirė, o 10 chemoterapijos seansų iškentusi rašytoja atidavė leidyklai knygą.
„Ši knyga – apie vėžį: apie mano ir mano artimiausio bendrakeleivio susidūrimą akis į akį su mirtimi, po kurio išlikau tik aš viena.
Pradėjau rašyti tikėdama, kad mano patirtis gali padėti daugeliui žmonių. Bet labiausiai ji padėjo man pačiai – atskleidė daugybę egzistencinių paslapčių ir atvėrė pasaulį – amžiną ir begalinį, kuriame niekas neišnyksta amžinai, tik pasitraukia iš mūsų akių.
Be šios skaudžios patirties aš niekada nebūčiau žinojusi, kaip myliu gyvenimą”, – knygoje rašo V. Jasukaitytė.
„Lietuvos ryto” žurnalistui rašytoja plačiau papasakojo apie savo dvasinius atradimus.
– Knygoje rašote, kad iki ligos niekada nejautėte didelio noro gyventi. Kaip sau aiškinate, kodėl jums taip buvo? Kaip konkrečiau pasireiškė tas nenoras gyventi?
– Augau gamtoje, kaime, kur vertybės turėjo aiškią vietą. Žydintys medžiai pavasarį, gausybė gėlių, žalias permatomas kūdros vanduo su žilvičiais ir raudonais šermukšniais aplinkui, gamtos ciklų kaita – viskas vaikui liudijo tobulą pasaulį, viskas buvo nepaprasta.
O žmonės... Tai buvo „kolchozų” kūrimosi laikai, visą tą grožį nuodijo žmonių baimė, kančia, ilgesys gyvenimo, kuris atimtas, sugriautas. Deformuoti žmonių santykiai.
Vertybių viršūnėje mūsų namuose buvo teisybė, pareiga padėti savo artimui, per karą su mūsų šeima drauge sunkiausias dienas saugiai išgyveno dešimt šeimų pabėgėlių iš Šiaulių miesto, o nuolatos girdėjau suaugusiuosius kalbant, kas ką išvežė, kas ką nušovė.
Man visą laiką trūko harmonijos žmonių santykiuose. Išgirsti dalykai ilgam persmelkdavo mąstymą. Tėvai irgi nesugyveno darniai – tėvas buvo praradęs šeimą ir ilgą laiką nežinojo, kur motina, brolis ir sesuo.
Jis buvo labai galingos ir nepaprastai kūrybingos prigimties, stiprių jausmų, turintis didelių ateities planų, o tapo „kolchozninku”, iš kurio viskas atimta. Jis su tuo niekada nesutiko, „atėjūnas” jam buvo labiausiai paniekinantis žodis.
Jauniausias brolis Vytautas su tėvu atsidūrė Sibire, Kvitoko miestelyje Irkutsko srityje. Vėliau artimieji atsišaukė jau būdami Amerikoje ir Kanadoje. Sesuo su vyru Lietuvos karininku Pranu Kiršinu bėgo būdama nėščia, ją lydėjo motina. Brolis Alfonsas irgi traukėsi.
Tėvas tapo nervingas, greitai užsiplieskiantis. Tik, laimė, labai skaitė knygas ir pirko jas.
Penkerių metų mane išmokė skaityti, o eidama į pirmąją klasę atmintinai mokėjau visus Maironio „Pavasario balsus”. Kaip ir Vinco Kudirkos, Prano Vaičaičio eilėraščius.
Suprantate – mažai mergaitei, kuri trokšta gražaus, tobulo, mylinčio pasaulio, o negali nieko pakeisti žmonių gyvenimuose, jų santykių stichijose, neįmanoma priimti tokio pasaulio.
Visą laiką jaučiausi tarsi atsiradusi man svetimoje šalyje, kur niekas nemoka mano kalbos, o aš nesuprantu tos šalies gyventojų elgesio motyvų.
Amžinai kas nors skaudino, o labiausiai – šiurkštumas, neteisybė, keršto siekimas, ir tai aplinkui mačiau nuolatos. Bet netapau ištiža. Labiausiai galiu kovoti dėl kito žmogaus skriaudos ir dėl teisybės, kaip aš ją apskritai suprantu.
Vėliau pavargau nuo gyvenimo. Vis dėlto trys vaikai... Ką su manimi darė darbo parlamente metu – nenoriu net prisiminti. Tačiau dabar suprantu, kad taip buvau grūdinama.
Žinau, kad dar esu reikalinga, tačiau – užsigrūdinusi. Ir sugebu atsiriboti nuo to, ką matau. Tiesiog dirbu savo darbą pagal galimybes – ramiai ir nuosekliai.
Nebeverkiu, kad Dievas mane pasiimtų, kai vaikai bus užaugę. Gyvenimas – nuostabi mokykla. Tikrai žinau, kad išsinešiu išeidama tai, „ko kandys neėda ir ko vagys negali pavogti” – savo patirtį. Grįšiu jau kitokia ir nebekentėsiu dėl to, dėl ko kentėjau.
– Kaip reagavote, kai iš pradžių jūsų vyrui, po to ir jums buvo nustatytas vėžys?
Jei skausmą vis dėlto galėtume išmatuoti, kas skaudžiau, sunkiau – rūpintis sergančiu artimuoju ar rūpintis sergančiu savimi?
– Skausmo nebuvo. Tai įvyksta netikėtai ir skausmo nespėji pajusti. Atsiranda tokia amnezijos būsena, kai viską darai lyg per stiklą. Bent man.
Taip, yra baimė, kurios aš kračiausi, nes turiu labai gerą vizualizavimo mechanizmą, o įsivaizduoti blogį yra pavojinga, nes tai pritraukia aplinkybes, palankias tam blogiui atsirasti. Tą jausmą galiu pavadinti gynybine būsena.
Dėl vyro – tiesiog tikėjau, kad viskas bus gerai, kol pirma valanda po operacijos neatskleidė ištikusio siaubo. Dėl savęs... Klausiausi širdies. Viską dariau, kaip ji sakė, ir nieko prieš ją.
Per širdį mane ir gelbėjo gyvenimas. Daugybę niuansų širdis pasakė teisingiausiai. Ir dabar tebesako. Daug išmokau klausydamasi širdies. Analizavau, lyginau, rinkausi galimybes ir pamatydavau, kad priimtiniausia man tai, ką sako širdis.
Kai vyras kentėjo nuo negydomo stafilokoko, jaučiau labai didelę brolybę su juo ir gailestį, bet tai ne tas žodis. Ne gailestį, o kažką nepalyginamai didesnio. Gal susitapatinimą su jo siela?..
Neišreiškiami dalykai. Kai bandai pasakyti, ką jauti, pamatai, kad toli gražu neišreiškei to, kas yra iš tikrųjų. Vienu metu buvau suradusi kaip ir apibrėžimą – pajutau, jog esu persmelkta tokios pareigos, tokios tarnystės, tokio atsidavimo, kad pati tuo virstu.
O tuo pat metu ribotos fizinės jėgos neleidžia galutinai virsti ta tarnyste ir iki galo išreikšti savęs, nors tai jauti kaip būtinybę, kaip savo esmę. Čia tai jau tikra kančia.
– Esate užsiminusi, kad kai kurios jūsų netektys liks nepastebėtos net knygos skaitytojams. Tai fiziologiniai uoslės, sugebėjimo susikaupti sutrikimai. Kas tai?
– Turiu pasakyti, kad tai, kas įvyko su kvapų pojūčiais, – tikra baisybė. Jie tapo tokie neatpažįstami, tokie nusiaubiantys ir iškreipiantys visą esybę, nes dingo ne visi.
Tikriausiai dėl tos perdegusios gleivinės ji nebegalėjo tinkamai ir tolygiai apie juos pranešinėti ir sąmonė gaudavo iškreiptą informaciją. Jausdavau kažkokius nenormalius natūralaus produkto kvapo komponentus ir jie būdavo baisūs.
Kaip kokia skaldanti perkūnija, kaip koks sudužęs devynaukštis stiklinis namas, jie užgriūdavo ir tiesiog suniokodavo.
Ką? Nežinau ką – viską, kas sudaro mane.
Nebepatirdavau visiškai jokio malonumo valgydama. Tiktai žemuogės... Ir špinatai... O juk kvapai tave supa nuolatos. Ir jeigu jauti juos taip iškreiptus?
Taip pat buvo neįmanoma susikaupti. Ir tai buvo pati didžiausia neviltis, nes praradau su tuo, atrodė, viską, ką turėjau, – visą pasaulį, visą patirtį, nes nebevaldžiau jos. Viskas pasklido, pažiro, pabėgo, o susirinkti nepajėgi. Jautiesi kaip šešėlis.
Net telefono kortelę pasipildydavau po kokio dvidešimto karto – nesugebėdavau susigaudyti tuose numeriukuose.
Praradau ramų miegą. Nors nuo nemigos kentėjau visada, tada atsirado kitoks nakties pojūtis, tarsi matytum ar jaustum neregimą nakties gyvenimą, kuris tave stebi, mato. Ir jis yra gyvas, ir su juo privalai atitinkamai elgtis. Buvau priversta to išmokti, kad neišeičiau iš proto.
Daug tų pokyčių, bet tie, labiausiai sukrečiantys, beveik išnyko. Atmintis skaičiams sugrįžo greičiausiai. Dar kartais neprisimenu kokių nors pavadinimų ar vardų. Bet tuos praradimus kažkas kompensuoja, tiesa, prieš tai nepaklausia, ar man tinka tokia kompensacija.
Sakykim, tarsi tarp sąmonės ir pasąmonės labai suplonėjo riba, uždanga, kuri ir šiaip nebuvo geležinė. Tiesiog kai lieku viena ar vaikštau pajūryje, pajuntu dar kitokią, pridėtinę esamos realybės vertę.
Tai sunku nupasakoti, tačiau vyksta aplinkui kažkas, kas susiję tik su ta vieta, o ten – siužetai. Ezoterikai sakytų, kad tai atsiveria astralinio ar mentalinio pasaulio klodai arba laiko sluoksniai. Aš nesirūpinu, kaip tai vadintųsi.
Tik jaučiu, kad kūniškosios manęs daug mažiau negu anksčiau, bet pačios, kaip individualybės, nesumažėjo. Keičiasi realybės, kurią jaučiu, kokybė. Ir jei taip yra dėl tokių kančių, vadinasi, man to reikėjo.
– Nors daugelį dalykų galima sužinoti perskaičius knygą, vis dėlto gal galėtumėte bent trumpai papasakoti, kaip asmeniškai jūs jautėtės, kai į nugarą ėmė alsuoti mirtis, jau pasiglemžusi jūsų vyrą?
Trumpai tariant – ką mes jaučiame, kai mirštame?
– Vieną kartą, manau, buvau labai arti išėjimo savo noru. Tiesiog leidau sau išsiverkti – vėlgi dėl to teisybės ir neteisybės santykio. Gėlė širdį, raudojau ir tikrai pajutau, kad kenčiu.
Kažkaip ramiausiai ir arčiausiai šiame pasaulyje atrodė tik širdis, kažkokiu būdu atsigręžiau į ją ir ėmiau artėti, glaustis prie jos. Ir tada pajutau, kad aš ir ji traukiasi į smiltelę.
Ir kai ta smiltelė tapo absoliučiai maža, beveik nebejaučiama, – plykstelėjo šviesa ir atsivėrė erdvė, tarsi begalinis šviesus kambarys. Supratau, kad tuoj išeisiu, kažkas iš ten pasigailėjo manęs.
Ir išsigandau. Kad liks ne visai suaugę vaikai. Už juos nieko brangesnio neturiu. Ir akimirksniu grįžau atgal. Papasakojau vyrui. Po to atradau mokslininko, ezoteriko Melchizedeko Drunvalo tekstus apie tai, kas vadinama širdies erdve. Gal ten būčiau ką nors sutikusi?
Tačiau nuo tol neapleidžia mintis, kad žinau, kaip išeiti iš čia, kai pasijusiu niekam nebereikalinga. Tiesiog pasimelsiu ir su visa širdimi mažėsiu, mažėsiu, kol susitrauksiu į gal kokį vieną atomą. O tada plykstelės šviesa, atsivers begalinė erdvė, kurioje daug šviesos, bet nėra saulės. Tada kas nors parodys, kas laukia toliau.
Bet ta patirtis buvo ne ligos metu. Kai mirinėjau 117 stiklinėje sterilioje palatoje, mane išgelbėjo seselė, bet ten nebuvo šviesos.
Matyt, dar nebuvo pats tas lemiamas laikas. Ten buvo nuoskauda, nuoskauda, nuoskauda. Kad taip beprasmiškai mirštu ir niekas nemoka nieko stebuklingai pakeisti mano organizme, jog vėl jausčiausi gyvenanti.
Gydymo procesą suvokiu tik kaip žaibišką, o yra ne taip. Nors gal nuo kokio gydytojo veiksmo organizme ir įvyksta kas nors žaibiško, ko iškart niekas nepamato. Tyrinėju save. Bandomasis triušis esu pati sau. Ir iš to vis tiek ką nors sužinau, kas man pačiai vertinga.
– Rašote, kad gydymas ir sveikimas – du skirtingi dalykai. Kitaip tariant, gydymu užsiima gydytojas, kuris asmeniškai neįsivaizduoja, ką reiškia jausti mirties alsavimą, o sveikimu turi užsiimti pats sergantysis.
Kaip jūs mokėtės sveikti? Kaip patartumėte to mokytis į panašią situaciją patekusiam žmogui?
– Manau, yra daug būdų, kaip sveikti, bet aš naudojausi nuosavu – laikytis kosminėje Dievo darnoje, daryti viską, kad nebūčiau jai svetima, kokybiškai pasislinkti arčiau jos.
Kiekvienas žmogus gali rasti savo būdą sveikti, tik viena aplinkybė bus bendra – pasaulis turi gerokai išsiplėsti, į savo gyvenimą turime įsileisti tai, ko beveik nepažįstame – dvasinius, neregimuosius pasaulio sluoksnius, kurie visi yra gyvenimo persmelkti ir kupini neišsemiamų galių.
Sveikimo procesą skirstyčiau į kelis etapus, nors pirmuosius galima įveikti labai greitai.
Pirmiausia reikia tvirtai suvokti, kad nori gyventi. Turi surasti labai tvirtus, nepajudinamus motyvus, kodėl būtinai nori gyventi. Susitapatinti su jais, juos tiesiog privirinti prie savęs, prie savo sąmonės.
Man tokie motyvai buvo nepabaigtos knygos ir vaikai.
Po to turi įeiti į ketinimo būseną. Tai reiškia norėti ką nors daryti dėl to konkretaus. O tada jau daryti. O ką daryti – štai čia jau prasideda ieškojimų laukas.
Tiems, kurie nežino ir kam bus priimtina mano patirtis, parašiau, ką dariau aš. Manau, tai pažadins kai kuriems skaitytojams juose glūdinčias jų pačių galimybes ir jie suras savo būdus arba iš dalies pasinaudos manaisiais.
Vienu žodžiu sakant – Dievas. Man padėjo tai, ką nuo amžių vadiname Dievu. O štai ką vadiname šiuo vardu – reikia atrasti.
Dabartinis, o ypač ateities žmogus būtinai turės Dievą suvokti iš naujo ir atsakyti į klausimus: kas yra tai, ką vadiname Dievu, ir koks mano santykis su tuo?
Neliks žmogaus, neatsakiusio sau į tokį klausimą, nes technologijos meta tokius šėtoniškus iššūkius, kad nuo sąmoningo apsisprendimo priklausys išlikimas ir išnykimas.
Nebeužteks sužmoginto Dievo paveikslo. Teks priimti Dievo pavidalą neapčiuopiamą, nenutapomą – kaip absoliučią dvasinės galios sistemą, kurioje vyksta amžini evoliucinio vystymosi virsmai, vedantys į gėrį, į kūrybą, kol žmogus savo savybėmis pakartos tą sistemą pats.
Patikėkite, tokio Dievo ieškojimas ir troškimas priartėti prie jo nors per plauką gydo!
– Prisipažinote, kad dėl visko, ką išgyvenote ir patyrėte, nejaučiate jokių priekaištų ar nuoskaudų nei likimui, nei Dievui. Vadinasi, patekę į itin sudėtingas situacijas mes galime ir šio to išmokti.
Ko išmokote jūs?
– Viskas, kas mane žeidė, nutolo. Amžinybės ir begalybės fonas priartėjo.
Nors tebesu visų sesuo, esu kur kas mažiau pažeidžiama ir priklausoma nuo aplinkybių, kurios taip svarbios dabartiniams Lietuvos gyventojams.
Manau, man niekada nebus pavojingos jokios krizės, nes problemas, kurių negaliu išspręsti, išmokau paversti nebe problemomis. Visus žmones suprantu. Visus. Ir visus myliu. Absoliučiai visus.
O jeigu savo straipsniuose apie ką nors parašau baisiai, tai tik dėl to, kad kitaip negaliu sustabdyti jo visiems kenksmingų veiksmų. Gal klystu, bet juk mes visi sprendžiame pagal save, ir aš rašau, kaip man atrodo.
Tai, ką patyriau, liko mano sąmoningai suvokta, todėl daugybę dalykų, susijusių su liga, vertinu kaip žinių įgijimą, kaip leidimą laisvai įeiti į labai svarbias ir iki tol buvusias užvertas būties sritis. Kas gali būti vertingiau už žinias apie save patį?
Juk pasaulio mokomės per save, esame sau vienintelis pažinimo instrumentas. Sąmoningumo aspektas labai svarbus kiekviename žingsnyje. Suvokti viską, ką darai ir dėl ko darai.
Man pačiai būtų buvusi tragiška skriauda išeiti iš gyvenimo jo nepamilus, neįžvelgus jame nuostabių ir didingų dalykų.
– Sakėte, kad ši knyga, kaip ir liga, jums daug davė ir daug atėmė.
Gal galėtumėte praskleisti šią mintį: kas tos didžiausios netektys ir dovanos – tiek dvasinės, tiek fizinės?
– Žinoma, liko to, buvusio, moters gyvenimo graudulys dėl to, kad nebegalėsiu būti visiškai savimi patenkinta visuose gyvenimo lygmenyse.
Man, kuri taiko kai kuriems dalykams, ko gero, didesnius reikalavimus, bus nebepasiekiama gerai jaustis vien dėl to, kad mano kūnas niekada nebebus visavertis mano pačios akyse.
Labai trūksta mano bendrakeleivio, o ypač – pokalbių su juo, kurių niekas man negali atstoti. Jaučiu, kad jis gyvena toliau, tačiau neieškau kontakto būdų ar to gyvenimo ženklų, nes bijau sudrumsti jo dabartinio gyvenimo tėkmę.
Jis buvo labai prisirišęs prie manęs, ir žinau – jei bus būtina, ženklą iš jo gausiu.
Kartais naktimis pravirkstu klausydamasi kokios nors visai sentimentalios melodijos.
Pagalvoju – jeigu jis būtų išlikęs, ateitų savo eisena, atsisėstų ant lovos ir klausytumės abu. Tačiau neleidžiu sau apie tai galvoti ilgiau.
Gyvenu tarsi laikydamasi ritualų, kurių anksčiau nežinojau arba žinojau apgraibomis. Gyvenu pagal savo taisykles, kurios, man atrodo, yra iš universalaus taisyklių žinyno.
Ta liga man paliko ilgesį ano gyvenimo, kur žmonių jausmai pripildo būtį, kur viskas labiau suprantama ir paprasta.
Dabar jaučiuosi tarsi mokinys, įstojęs į kitą mokyklą ir siekiantis kitos rūšies diplomo.
Noriu pabaigti knygas, kurios nebaigtos. Dabar jau galėsiu tai padaryti, bet iki šiol buvo beveik štilis.
– Knygą pradėjote rašyti tikėdama, kad jūsų patirtis gali padėti daugeliui žmonių, bet galiausiai supratote, jog ji labiausiai padėjo jums pačiai.
Vis dėlto ko, jūsų manymu, skaitytojai, nebūtinai sergantys sunkia liga, galėtų pasimokyti iš jūsų patirties ir knygos?
– Manau, mąstantis žmogus tikrai pasimokys pasaulio išplėtimo galimybių. Kai kas gal išdrįs peržengti „sveiko proto ribas” savo gyvenime, santykiuose su realybe, nes tos ribos kaip tik ženklina ribotą žmogų, sukaustytą mąstymą ir visai neatitinka tikrojo žmogaus galimybių, paskirties.
Tai, ką vadiname „sveiku protu”, dažnai yra tik tamsios sąmonės sukurtos dogmos. Jas peržengti, mano manymu, būtina.
Mūsų pasaulis yra tokios begalinės sistemos dalis, o šis laikas – tik mirksnis evoliucijoje.
Tiesiog šventvagiška visą begalinę amžinybę ir begalybę vertinti šio laiko, šio kaimo, šios gatvės ar tiesiog šio mažyčio vabalėlio įsitikinimais ir žinojimu.
Negalima uždaryti, atskirti savęs nuo viso vystymosi, nuo žmoguje užkoduotų galimybių.
Gyvename Dievo kvėpavimu, ir tai yra didinga. Turėtume kuo labiau stengtis suvokti, dėl ko gyvename. Man mūsų Seimo peripetijos tokios šlykščios, tarsi dauguma ten dirbančių būtų iš gyvūnų, o ne žmonių pasaulio.
Turime daugiau galvoti apie žemę, dangų, saulę, daugiau šviesos įsileisti į save, bet nesu tikra, ar skaitantieji suvoks tai ne kaip romantines metaforas, o kaip tikras stichijas, kurios mus augina ir suteikia savo galių.
Ir dar – kas vakarą prieš miegą reikėtų apsvarstyti: ar ko nors neteisingai nenuskriaudžiau šiandien, ar neiškreipiau tiesos dėl savanaudiškų tikslų?
– Sudomino jūsų mintis, kad knyga „Kai mes mokėmės mirti” jums reikšminga todėl, jog rašydama ją sugebėjote nugalėti visuomenės baimę.
Vadinasi, rašytojui sunkiau, skausmingiau atskleisti savo pasaulį nei kurti naujus?
– Visi juk esame žmonės ir mums būdinga daug bendrų dalykų. Aš seniai nebesirūpinu, kas ką apie mane pasakys, nes tam visiškai nelieka erdvės, tiesiog esu užsiėmusi kitais dalykais.
Tie kiti dalykai man labai brangūs, jie sudaro mano esybės ir mano būties dalį. Ir, žinoma, man būtų skaudu, kai taip nuoširdžiai, su geriausiais tikslais atsivėrus knygoje, neišprususi visuomenės dalis imtų tyčiotis iš man sakraliausių dalykų.
Juk mes visada slepiame tai, kas mums brangiausia. Kaip tik dėl to slepiame, kad nepasitikime aplinka, kurioje mūsų vertybėms gali būti nebesaugu.
Taip slepiame meilės jausmus, intymiausius ryšius, tikėjimą.
Taip aš savyje laikau savo pasaulį, kurį slėpti išmokau jau vaikystėje. Ir atsiveriu tik sąmonės dėka, kuri liepia tai parodyti kitiems, – gal jiems iš to bus naudos.
Bet jeigu dėl šios knygos būsiu palaikyta sektante, išprotėjusia ir taip toliau – ištversiu. Žinau, kur gyvenu, kokiame laike, esu susidūrusi su atviriausia neapykanta, – nieko tokio.
Ta knyga man suteikė stiprybės jau dabar, nes šiandien žinau, kad kai kam ji jau tarnauja.
Sergančiųjų – dešimtys tūkstančių
* Lietuvoje naujų susirgimų onkologinėmis ligomis skaičius dar 2006 m. viršijo 17 tūkst. atvejų, 2007 m. pasiekė beveik 18 tūkst. naujų atvejų, o 2008 m. naujų diagnozuotų piktybinių navikų skaičius buvo 18 230.
* 2009 m. Lietuvoje diagnozuoti 17 802 nauji susirgimo piktybinėmis ligomis atvejai (9467 vyrams ir 8335 moterims). 2010 ir 2011 m. naujų onkologinių susirgimų atvejų buvo atitinkamai 17 810 ir 17 862.
* 2011 m. priešinės liaukos navikai išliko dažniausiu piktybiniu naviku Lietuvoje (2715 atvejų), jie sudarė 15 proc. visų naujų vėžio atvejų. 14 proc. ir 9 proc. naujų vėžio atvejų sudarė odos piktybiniai navikai (be melanomos) ir storosios žarnos (gaubtinės ir tiesiosios) vėžys. Ketvirtą ir penktą vietą tebeužima krūties ir plaučių piktybiniai navikai.
* Kaip ir ankstesniais metais, 2011-aisiais vyrams dažniausiai diagnozuoti priešinės liaukos (30 proc.), plaučių (13 proc.) ir odos (be melanomos) bei storosios žarnos piktybiniai navikai (po 9 proc.).
* Tarp moterų padaugėjo odos piktybinių navikų – jie 2011 m. jau sudarė 18,6 proc. moterims diagnozuotų navikų.
* Krūties vėžys ir storosios žarnos piktybiniai navikai tarp moterų užėmė antrą ir trečią vietas (atitinkamai 17,6 proc. ir 9,2 proc.).
* Tarp mirčių nuo vėžio Lietuvoje tebepirmauja plaučių vėžys. 2011 m. nuo šios ligos mirė 1399 žmonės (17 proc. mirčių nuo vėžio). Beveik 13 proc. mirčių nuo vėžio lėmė storosios žarnos navikai, 8 proc. ir 7 proc. – skrandžio ir krūties vėžys.
* 2011 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 88 597 sergantys vėžiu asmenys, 18 540 iš jų nuo onkologinės ligos nustatymo buvo išgyvenę daugiau nei 10 metų.
