Kai benamių choro generolas Stanislavas Stavickis-Stano rinko kolektyvą, J. Vaičiulienė su ketverių, dešimties ir vienuolikos metų savo vaikais glaudėsi Vilniaus miesto krizių centre. Čia ji pasislėpė nuo smurtaujančio vyro.
Dabar Jurgita yra įsitikinusi, kad pasirinko teisingą kelią, ir stebisi smurtą kenčiančiomis moterimis, kurios nesiskundžia ir neieško pagalbos.
— Ar konkurse sutikote panašaus likimo moterų? — pasiteiravau J. Vaičiulienės.
— Bendraudama su kitais choristais išgirdau daug skaudžių istorijų. Nustebau, kaip kai kurie žmonės gali nekovoti ir pasiduoti nevilčiai. Aš taip negalėjau. Supratau, kad privalau ką nors daryti.
Buvo laikas, kai net nesinorėjo gyventi, tačiau kabinausi į gyvenimą ir man pavyko.
— Papasakokite apie situaciją, po kurios patekote į Vilniaus miesto krizių centrą.
— Kartą išėjau su vaikais pavaikščioti po parduotuves. Jiems reikėjo šio to nupirkti.
Kai grįžome namo, kilo įprastas konfliktas su vyru. Jis buvo girtas. Padėjo peilį ant stalo ir ėmė šaukti: „Daugiau niekur neisite!“
Pasakiau, kad su girtu daugiau nebendrausiu, nemiegosiu, liepiau išsiblaivyti. Jis ėmė siautėti.
Griebiau vaikus ir išbėgau pas kaimynę. Vyras įsibrovė į jos namus, išsivedė dukrą, o man pagrasino mirtimi.
Sakė, kad lauks manęs namuose su peiliu. Negaliu apsakyti, kaip ėmė drebėti rankos. Kreipiausi į policiją.
Vyras turbūt išgirdo, kaip privažiavo pareigūnų automobilis. Jis užrakino namus ir pabėgo.
Pareigūnai pasisiūlė mane nuvežti į krizių centrą. Pirmą naktį su vaikais verkėme iš laimės apsikabinę. Kaip buvo gera žinoti, kad niekas netrukdys naktį miegoti ir bus ramu.
Krizių centre glaudėmės tris mėnesius, paskui išsinuomojome butą. Buvau susiradusi darbą, bet tik laikiną, nes vaikų vienų juk negaliu namuose palikti.
Kai dalyvavau „Chorų karuose“, per repeticijas ir transliacijas vaikus prižiūrėdavo draugė.
Šiuo metu gyvename iš pašalpų. Vasarą uogauju. Šiek tiek uogų suvalgome patys, šiek tiek parduodu.
— Koks buvo jūsų gyvenimas, kol sutikote vyrą, kurį galiausiai palikote?
— Esu kilusi iš kaimo, Trakų rajono. Turėjau ten draugą, su juo susilaukėme dviejų vaikų.
Pirmą mergaitę gimdžiau sulaukusi 17-os. Pamanėme, kad jei jau Dievas davė, reikia imti. Galbūt vėliau gailėsiuosi, jei atsitiks taip, kad negalėsiu turėti vaikų.
Kaime gyventi man nesinorėjo, traukė miestas, Vilnius. Bet būtent tas miesto šurmulys ir nuviliojo nuo manęs vyrą. Išsiskyrėme taikiai, pasidalijome, ką turėjome.
Būdama 22-ejų ir turėdama jau du vaikus susipažinau su antruoju vyru. Jis už mane yra 16 metų vyresnis. Buvau įsimylėjusi, pagimdžiau jam mergaitę. Nutarėme susituokti. Manėme, kad šeima bus darni, nes iki vestuvių puikiai sutarėme.
— Kaip viskas pasikeitė susituokus?
— Vyras turbūt nusprendė, kad esu jo nuosavybė. Išvydau žmogų tokį, koks jis, pasirodo, yra iš tikrųjų, kokio nemačiau, nes buvau įsimylėjusi. Būdamas blaivus jis elgdavosi normaliai, tačiau išgėręs tapdavo beprotiškai pavydus, ėmė mane mušti. Baisu ir prisiminti.
Negalėdavau kitam vyrui net į akis pažiūrėti. Aš jo vis klausdavau, kodėl pavydi, juk turi mane. Būdamas blaivus suprasdavo, bet išgėręs vėl sužvėrėdavo. O girtaudavo nuolat.
— Kodėl leidotės taip žeminama?
— Pas mus kaime sakydavo: „Jei susituokei, tai gyvenk iki mirties.“ Esą viską galima iškentėti, šeimoje turi gyventi dėl vaikų.
Tačiau argi laimingi gali būti vaikai šeimoje, kurią krečia smurtas?
Mane vargindavo nuolatinis jo girtavimas su kaimynais ir draugais, kuriuos išprašyti iš namų kartais pavykdavo tik pagrasinus policija.
Po tokių bandymų daryti namuose tvarką gaudavau mušti. Nuo smūgių būdavau nusėta mėlynėmis. Mušdavo ir per veidą, ir per kitas kūno vietas. Buvau ir gulinti ant žemės suspardyta.
Gyvenimas buvo virtęs pragaru, tačiau aš buvau kantri, viską iškentėjau. Prieš vaikus jis rankos nekeldavo, bet vis vadindavo debilais, nemokšomis. Vėliau jis jau prie vaikų pradėjo žeminti mane.
— Kada ir kaip supratote, kad turite keisti savo gyvenimą?
— Po šešerių metų bendro gyvenimo kartą sūnus išrėžė: „Jei dar kartą tai išgirsiu namuose, pasiskųsiu mokytojai.“ Tarsi žaibas būtų trenkęs į mane. Staiga suvokiau: kokia gi aš motina, jei negaliu apsaugoti savo vaikų ir suteikti jiems ramaus gyvenimo?
Kai oficialiai išsiskyrėme, iš pradžių vyras buvo labai piktas, sulaukdavau net grasinimų. Pasiskundžiau policijos pareigūnams. Šie pradėjo tyrimą.
Tačiau pamažu jis aprimo, dabar bendrauja su savo dukterimi, iš jo nėra atimtos tėvystės teisės.
Jis neturi nuolatinio darbo, tačiau kai užsidirba šiek tiek pinigų, paklausia, ar gali dukrai šį tą nupirkti, parodyti dėmesį.
— Ar dabar jums nesunku bendrauti su vyrais?
— Turiu draugą, tačiau galėčiau gyventi tik su savo vaikais. Tai stiprina pasitikėjimą savimi, keičia mąstymą. Imi suprasti, kad gali ir privalai pati apsaugoti savo vaikus. Juolab kad jie dideli. Su jais daug kalbamės, bandome kartu įveikti sunkumus.
Kai kas nors klausia, koks mano didžiausias turtas, nedvejodama atsakau, kad vaikai.
— Kaip atsidūrėte „Chorų karuose“?
— Vieną dieną krizių centre išvydau skelbimą, kad atvažiuos Stano ir rinks dainuojančius žmones į konkursą.
Buvo pažymėta, kad tai bus benamių choras. Pamaniau, na, nesu tikra benamė, tiesiog situacija tokia, kad šiuo metu tenka kur nors glaustis. Taip ryžausi dalyvauti atrankoje.
Kai atvyko Stano, padainavau. Manęs paklausė, ar sutiksiu televizijos žiūrovams ne tik dainuoti, bet ir papasakoti savo istoriją. Dar pasiteiravo, ar manęs netrikdo choro pavadinimas.
Pasitariau su vaikais ir nusprendžiau dalyvauti. Juk geriau gailėtis dėl to, ką padarei, nei dėl to, kad nepabandei.
— Ką jums davė šis konkursas?
— Puikiai praleidau laiką. Supratau, kad galiu dainuoti. O kad dainuotum gerai, turi nuolat lavinti balsą. Mūsų chorvedys sakė, kad tai daryti turėčiau bent penkerius metus. Tačiau lankyti dainavimo pamokų negaliu, nes neturiu tam pinigų.
Kitos choristės man net pavydėdavo balso. Aš joms atšaudavau, kad reikia stengtis.
Vėliau Stano pasakė, kad būsiu solistė. Aišku, nebuvo lengva. Per repeticijas lyg ir viskas gerai eidavosi, o per tiesiogines transliacijas jaudulys šiek tiek kišdavo koją.
