Atsitiesti po skyrybų D. Tamošiūnaitei-Budrei nebuvo lengva. Tačiau net ir po didelio lietaus danguje pasirodo vaivorykštė. Šiandien ji švyti. „Nėra laiko liūdėti. Gyvenimas nestovi vietoje“, - įsitaisiusi jaukioje savo namų virtuvėje prie puodelio prie kavos šyptelėjo ji.
Šiuo metu su vienuolikmete dukra Adele ir ištikimiausiu draugu – Maltos bišonų veislės šuneliu Cezariu gyvenanti moteris bando atrasti naujų spalvų. Ir sėkmingai - išlipusi iš duobės ji sako besijaučianti gerokai stipresnė ir brandesnė. Būtent tokia, kokiai reikia būti norint žengti naują žingsnį į priekį. O žengti yra kur.
Apie naujus gyvenimo vėjus ir beveik išsilaižytas širdies žaizdas D. Tamošiūnaitė-Budrė sutiko pasidalinti ir su portalo lrytas.lt skaitytojais.
- Tai, kad gavote vaidmenį naujame „Videometros“ seriale, turbūt dar žino nedaugelis. Papasakokite apie tai plačiau.
- Taip, tapsiu aktore. Liepos mėnesį Vilniuje prasidės mažiausiai du mėnesius truksiantis filmavimas. Vaidinsiu 40-metę moterį, kuri drauge su dar keturiomis herojėmis atskleis penkių skirtingų moterų gyvenimo istorijas. Seriale bus ir juoko, ir ašarų, tačiau kol kas apie savo vaidmenį dar ir pati ne viską žinau. Na, bet pagyvenusios striptizo šokėjos vaidinti tikrai neteks. (Juokiasi.)
- Kaip manote, kodėl serialo prodiuseriai pasirinko būtent jus?
- Sunku pasakyti, turbūt tiesiog atitikau jų ieškomą tipažą. Tikiu, kad tai nebuvo aklas sprendimas. 2008 metais kaip aktorė debiutavau latvių režisieriaus Mario Martinsono filme „Nereikalingi žmonės“. Jiems patiko mano vaidyba, tai turėjo įtakos.
Pasitikiu režisieriumi ir šią galimybę priimu kaip dovaną. Galbūt bus sunku, galbūt tai vargins, tačiau pasiūlymas įdomus, todėl nusprendžiau, kad rizikuoti - verta. Man labai įdomus gyvenimiškų istorijų žanras. Norėčiau, kad žiūrovai pamiltų mano heroję.
- Ar herojės gyvenimo istorija ir jūsų asmeninė patirtis turi kokį nors ryšį?
- Nemanau. Tai du skirtingi gyvenimai.
- Ilgus metus dirbote televizijoje, vedėte laidas, spėjote suburti jus mėgstančių žiūrovų ratą. Kodėl to nebedarote?
- Manau, kad viskam ateina savas laikas. Gal ir galima vesti laidas būnant pasišiaušusiai 40-metei, tačiau manau, kad eteris skirtas jaunesniems. Būtų kvaila dirbti laidoje, kurioje niekam nereikėtų tavo gyvenimo patirties ir išminties. Žinoma, galima įkūnyti kokį nors personažą, tačiau man ne visi televizijos žanrai prie širdies. Televizija žmonių iki pensijos nesaugo, ateina laikas, kai reikia kažką keisti ir sugalvoti, ką veikti toliau. Dabar džiaugiuosi būsimu vaidmeniu.
- Tikite ženklais, likimu?
- Iš dalies. Tam tikras kryptis likimas leidžia pasirinkti, tačiau vairuoti ir rodyti posūkius gyvenime turi pats. Yra žmonių, kuriems sekasi nieko nedarant, jiems tiesiog užtenka būti. Man niekada taip nebuvo. Ėjau, dariau, bandžiau, rizikavau. Gal kažkur ir paslydau. (Juokiasi.)
- Jei pabandytumėte prisiminti, kokie jūsų gyvenimo posūkiai buvo netikėčiausi?
- Oi, jų buvo daug. Dirbau prancūzų kalbos mokytoja, vėliau vertėjavau. Galvojau, kad tai darysiu visą gyvenimą, man patiko. Tačiau netikėtai išėjau į radiją, jį pakeitė televizija. Sutikau vaidinti meniniame filme, o, štai, dabar ruošiuosi filmuotis seriale. Didele avantiūra laikau dalyvavimą šokių projekte, o pačia didžiausia – politikos atėjimą į mano gyvenimą.
- Tačiau iš ten juk pasitraukėte.
- Nesvarbu. Atsisakiau Seimo narės mandato, bet į politiką žengė vyras. Buvau priversta nuolat sekti, kas vyksta Lietuvoje. Įdomu tai, kad žmonės, kurie pasiliko tame katile, labai pasikeitė. Tie, kuriuos laikiau draugais, nutolo, prasidėjo pykčiai. Man buvo sunku suvokti, kad kadaise valgę iš bendro katilo, dabar nė nepasisveikiname.
- Dirbote daugelyje skirtingų sričių. Ką dar norėtumėte išbandyti?
- Norėčiau jausti, kad į darbą einu ne tik dėl pinigų, man darbas turi patikti. Įsivaizduoti save galiu bet kokiame amplua, tačiau dabar išgyvenu tokį etapą, kai apie ateitį galvoti nereikia. Man gyvenimas puikiai parodė, kad tu planuoji, o Dievas – juokiasi. Šiandien į viską žiūriu paprasčiau: žinau, kas bus rytoj, tačiau kas poryt – nespėlioju.
- Entuziastingai kalbate apie naują etapą, tačiau sunku nepaklausti apie praėjusį. Kai jūsų su Dainiumi keliai išsiskyrė, apie tai netruko sužinoti visa Lietuva. Turbūt netrūko ne tik palaikymo, bet ir kandžių aplinkinių komentarų. Kaip pavyko išlikti tvirtai?
- Išsiskyrimo neslėpiau, o paklaususiems atsakydavau, kas ir kaip. Man buvo sunku, norėjosi verkti. Tačiau jeigu tai turėjo atsitikti – atsitiko laiku. Jei dabar būtų gūdi žiema – ištverti būtų sunkiau, pavasaris viską nuplovė. Netruko nušvisti kita medalio pusė – į mane kreipėsi visiškai nepažįstami, panašioje situacijoje atsidūrę žmonės. Mes susitikdavome, kalbėdavomės, su keliais iš jų labai susidraugavom. Jie išklausydavo mane, aš – juos. Vadinau tai pasimatymais. (Šypsosi.)
- Sakoma, kad žmonės susipažįsta ne šiaip sau. Jie vienas kitą veda neatrastu keliu, kažko išmoko. Ko jus išmokė Dainius?
- Dar nesvarsčiau, tam reikia laiko. Įvertinti, ar dabar mano gyvenimas sustojo, ar atėjo išsilaisvinimo etapas, galėsiu pasakyti vėliau. Sunku atskirti, ar tas pamokas išmokau konkrečiai iš šito žmogaus, ar gyvendama šeimoje. Žinau viena – kad visus tuos, kurie buvo šalia, pasirinkau ne šiaip sau. Jie buvo neeiliniai.
- Išsiskyrimas – nemalonus dalykas. Tačiau vieni nutrūkusiems santykiams užbrėžia aiškią ribą, o kiti pernelyg ilgai save graužia, kankinasi, knaisiojasi po prisiminimus. Jaučiatės Dainių paleidusi?
- Taip. Norėdamas į širdį įsileisti naujų emocijų, turi ją atlaisvinti. Kitaip tariant, išsivalyti jausminį emocinį kanalą. Paleidusi – labai tinkamas žodis. Būtent taip ir padariau.
- Kokias emocijas šiandien jaučiate savo buvusiam vyrui?
- Bendraujame labai mažai, tačiau nejaučiu nei pykčio, nei neapykantos. Tik nusivylimą. Nori nenori tam tikrus dalykus prisimeni, išspaudi ašarą. Ir tai dažniausiai būna jautriausiu paros metu: ryte arba vakare. Tačiau blogų emocijų nelaikau. Pasižiūriu į jį ir galvoju: o, gražus, patenkintas, atrodo, gyvena gerą gyvenimą. Na, ir valio.
- Kas sunkumo akimirką jums teikė daugiausia stiprybės?
- Pirmiausia – dukra. Mudvi tapome gerokai artimesnės. Taip pat esu dėkinga draugams. Jie patvirtino seną ir nuvalkiotą frazę, kad šimtas draugų yra geriau nei šimtas rublių. Žinojau, kad bet kada galiu jiems paskambinti, pasišnekėti, pasimatyti. Tai labai vertinu. Nežinau, ką būčiau dariusi viena likusi su šimtu rublių.
- Po skaudaus emocinio smūgio jums teko dar vienas išbandymas – vos nesudegė butas. Ar bėda po vieną nevaikšto?
- Viskas sugriuvo vienu metu. Atrodė, kad perlūš stuburas, jaučiausi labai blogai. Širdis tuščia, galva tuščia, rankomis norėjosi šluoti žemę. Skaudžiausiu periodu kartą nuo šventintos žvakutės užsidegė Adelės kambarys. Atvira liepsna degė žaislų dėžė, ėmė rusenti lentyna. Nedaug trūko, kad liepsna pasiektų linines užuolaidas. Tuomet baisu ir pagalvoti, kaip viskas būtų pasibaigę. Tačiau praeina šiek tiek laiko ir suvoki, kad nors šeima iširo, visi sveiki ir gyvi. O tu turi pradėti naują etapą.
- Jūsų amžiaus moterys paprastai tvirtai žino, kokio vyro joms šalia reikia. Kokius reikalavimus keliate naujoms simpatijoms?
- Sunku atsakyti. Rodos, galėtum vardinti tą patį sąrašą... Kuris, be abejonės, dabar būtų jau daug ilgesnis nei anksčiau. (Juokiasi.) Šiandien man svarbiausia, kad žmogus turėtų pareigos jausmą. Romantiška meilė baigiasi, kai sulauki 25 gimtadienio, vėliau atsiranda papildomos atsakomybės: už šeimą, už namus – tai svarbu.
Protingas vyras - seksualu. Įsimylėjimas, meilė, aistra – visa tai pirmiausia gimsta smegenyse. Tai – kitas lygmuo. Jei kas nors šio mano pasakymo nesupras, vadinasi, dar nepasiekė to lygmens. (Juokiasi.)
- Ar šiandien jaučiatės laiminga?
- Jaučiuosi rami, tai didelė laimė. Puikiai prisimenu save nuolat skubančią, lekiančią, besiblaškančią tarp trijų darbų. Rodos, viskas gerai, o širdyje – nuolatinis nerimas. Kadaise dalydama interviu į klausimą, ko sau palinkėčiau, net nedvejodama atsakydavau, jog ramybės.
- O ko sau linkėtumėte dabar?
- Dabar... (Juokiasi.) Šiandien man reikia sėkmingo nekilnojamojo turto sandorio ir pastovių pajamų. Ketinu parduoti butą ir išsimokėti turimą paskolą, nebenoriu būti skolinga bankui. O nežemiškų dalykų neplanuoju: arba jie ateina, arba ne.
