Daugiau nei metus Nelė vėl vaikšto gimtojo Vilniaus gatvėmis, vaidina Nacionaliniame dramos teatre. Ilgą laiką jos likimo laivo inkaras buvo nuleistas uostamiestyje. Po vyro mirties ji nutarė išvykti iš Klaipėdos.
Per trisdešimt metų N. Savičenko buvo Klaipėdos dramos teatro pažiba. Čia ji sukūrė keliasdešimt įsimintinų vaidmenų, matė ne vieną teatro pastato remontą.
Prieš kokius dvidešimt metų, kai jai iki gyvo kaulo įgriso romantinių herojų vaidmenys, savo noru Nelė išėjo iš teatro ir trejus metus buvo pamiršusi kelią į jį. Ir nesigailėjo tokio poelgio. Tačiau vėliau, negalėdama atsispirti magiškos profesijos kerams, grįžo į sceną.
Nelė užaugo Vilniaus centre. Aktorystės mokėsi Klaipėdoje su pirmąja režisieriaus Povilo Gaidžio auklėtinių laida. Po studijų N. Savičenko planavo grįžti į gimtąjį miestą, bet meilė pakeitė planus.
Studijuodama Klaipėdos universitete būsimoji aktorė ištekėjo už bendraamžio studijų draugo Valentino Klimo, kilusio iš Kauno. Studijuojant trečiajame kurse porai gimė duktė Gabrielė.
Likimas lėmė, kad jauni aktoriai liko gyventi pajūryje, nes buvo pakviesti dirbti Klaipėdos dramos teatre.
Prieš dvejus metus netikėtai mirė N. Savičenko vyras. Valentinui sustojo širdis, kai jis iš Smiltynės į namus važiavo dviračiu.
Skaudi nelaimė Nelei buvo akstinas keisti gyvenimo trajektoriją. Vilniuje gyvena jos artimieji. Šiame mieste jai artimas ir asfalto kvapas, čia taip stipriai širdies neaižo prisiminimai ir liūdnos mintys.
Nacionaliniame dramos teatre Nelė apsiprato, nestokoja vaidmenų. Neseniai čia buvo pristatyta paskutinė šio sezono premjera – režisieriaus Gintaro Varno filosofinė drama „Bachantės”.
Lyriškoji N.Savičenko spektaklyje vaidino vieną iš bachančių – senovės graikų mitologinį personažą, vyno ir linksmybių dievo Dioniso gerbėją, miškų ir kalnų nimfą, nevaldančią aistros.
Moderniame spektaklyje neatpažįstamai pasikeitusi Nelė dėvi trumpų juodų plaukų peruką, jos nagai nudažyti tamsiai žaliai, aktorė vilki griežto stiliaus kostiumą.
Kartu su kitomis scenos partnerėmis N.Savičenko šėlioja scenoje, krauna ir iškrauna šiukšlių maišus, karstosi virvine siena, rūko, geria vyną.
Spektaklio metu aktoriams tenka nemažas fizinis krūvis, nes vaidyba labai dinamiška.
„Aš esu dar jauna. Gal iš šalies atrodė, kad tempiame didelį krūvį, tačiau viskas įveikiama”, – apie spektaklį kalbėjo liekna ir jaunatviška moteris.
– Jauni režisieriai kuria spektaklius, kuriuose daug judesio, keistų scenografinių sprendimų, o prasmė giliai paslėpta po efektingais šou elementais. O jūs užaugote kaip klasikinių spektaklių pastatymų aktorė. Ar sunku pritapti?
Atsakymus rasite žurnale „Stilius“.
