Sodas, daržas, bitės, kalnai – tokie laisvalaikio pomėgiai sieja teisininkę R. Birutienę ir jos vyrą kultūros ministrą Š.Birutį, turintį ekonomisto ir teisininko išsilavinimą.
Nors jie abu teisininkai, ne studijos ir ne darbas suvedė į porą. Kokia jų pažinties istorija, padėjusi pakloti sėkmingos santuokos pamatus?
Rasa: Atsitiktinai susitikome svečiuose pas mano ir Šarūno draugus.
Šarūnas: Susitikome 1988 metų sausio 1-ąją.
Rasa: Ir tų pačių metų rugsėjį susituokėme.
– Jums susitikus įvyko žaibiška jausmų reakcija?
Šarūnas: Meilė iš pirmo žvilgsnio. (Šypsosi.) Tai sakydamas tikrai nejuokauju.
– Kuo jums patiko Rasa?
Šarūnas: Sunku pasakyti kuo – patiko, ir taškas.
Rasa: Susipažinome, pasikeitėme telefono numeriais, pradėjome bendrauti ir po kurio laiko pamačiau, kad Šarūnas rimtai nori draugauti, yra patikimas, atsakingas, gerai išauklėtas, daug kuo besidomintis.
Kovą išvykome slidinėti į Karpatus Rumunijoje. Prieš tai jis atvyko susipažinti su mano tėvais, kad jie žinotų, kur ir su kuo jų duktė keliaus.
Šarūnas – ryžtingas, ilgai nelaukė: ėmėsi organizuoti kelionę, o gegužę nunešėme prašymus tuoktis.
Šarūną gražiai priėmė visa mano giminė, mane irgi myli visi jo giminaičiai. Šarūnas kilęs iš Šiaulių, aš – iš Švenčionių, tačiau tai nebuvo kliūtis susigiminiuoti.
– Kaip Šarūnas pasipiršo?
Šarūnas: Pirmą pažinties dieną pasakiau: „Būsi mano žmona.“ (Šypsosi.) Ji, aišku, to nepriėmė rimtai.
Rasa: Kaip aš galiu tai priimti rimtai, kai į svečius ateina penki vyrukai ir vienas jų sako: „Būsi mano žmona.“ Nieko neatsakiau.
– Ar su tais draugais, pas kuriuos lemtingai susitikote, palaikote ryšį?
Rasa: Jie tapo mūsų kaimynais. Kai pardavė butą, statyti namą pasirinko šalia mūsų, todėl su jais nuolat matomės.
– Jus sieja nemažai atsitiktinumų. Tačiau tai, kad ekonomiką baigęs vyras siekė tapti teisininku, turbūt nėra atsitiktinumas?
Rasa: Kad jis studijuotų teisę, ranką truputį pridėjau ir aš.
Šarūnas: Gyvenimas sparčiai keičiasi, todėl turi nuolat siekti žinių, nes tai, ką kadaise studijavai, jau yra pasenę.
– Kokių išbandymų patyrė jūsų santuoka?
Šarūnas: Penkerius metus dirbau Europos Parlamente. Iš Briuselio į Vilnių grįždavau savaitgaliais. Tas netrumpas laikas buvo didelis išbandymas šeimai, nes visi buities rūpesčiai gulė ant žmonos pečių.
Gyvename name užmiestyje. Rasai buvo nelengva – žiemą jai tekdavo ir sniegą kieme nusikasti, ir krosnį malkomis kūrenti, nes tuomet dar nebuvo nutiesta dujų trasa. Duktė Rūta Marija buvo maža, daug sirgo.
Rasa: Tuomet pagelbėjo mano mama – ji atvažiuodavo prižiūrėti vaiko. Dabar, kai praėjo tas laikotarpis, atrodo, nieko sunkaus ir nebuvo.
– Ar namuose kalbatės apie savo darbą?
Šarūnas: Neišvengiama, nors kartais ir norėtųsi apie tai mažiau kalbėti. Darbas užima didelę gyvenimo dalį, todėl normalu, kad artimieji žino, kuo gyvenu, kas išskirtinio įvyko.
Rasa: Pasipasakojame, kaip praėjo diena, kaip sekėsi. Šarūnas kartais pasiteirauja mano nuomonės kokiu nors klausimu, pasitariame.
O aš apie savo darbą namuose visai nekalbu, nes daug ko pasakoti negaliu dėl konfidencialumo.
Buvo tokių kuriozų, kai vyras susitiko draugą, o šis jį kviečia į svečius – nori aprodyti naują namą.
Bičiulis nustebo, kad mano vyras to nežinojo, nors namo pirkimo dokumentus tvarkiau aš.
– Vyrui tapus ministru jums tenka ilgai vakaroti vienai?
Rasa: Jis grįžta gerokai vėliau negu aš. Su dvylikamete dukterimi jau būname pavakarieniavusios.
Bet dabar dažniau einame į renginius, nes vyrui tai – darbas, o man tenka jį palydėti.
Tačiau, palyginti su darbu Briuselyje, būdamas ministras jis namo kasdien anksčiau ar vėliau grįžta.
Kartais paprašau jo sugrįžti anksčiau, nes norėčiau, kad vyras daugiau pabendrautų su dukterimi. Juk ji auga, ir tas laikas niekada negrįš.
– Ar dėl politikos teko atsisakyti šeimos pomėgių?
Šarūnas: Rasti laisvo laiko sudėtinga. Tačiau pernai per Kalėdas ištaikėme progą nuvykti paslidinėti į Lenkijos Tatrus.
Rasa: Važiavome automobiliu. Duktė į kelionę pasikvietė draugę, todėl vyko ir kita šeima. Mums smagu, kad suderinome ir dukters interesus.
Šarūnas: Pomėgių yra ir daugiau: sodas, daržas. Rasa augina daržoves. Tuoj valgysime pomidorus, nes šiltnamyje jie jau žydi. O aš rūpinuosi vaismedžiais, prižiūriu veją.
Rasa: Sodas kasmet gausiai dera – rudenį aš į darbą vežu obuolių, slyvų, vaišiname klientus.
Bitininkaujame mano tėvo bityne. Abu su vyru kopinėjame medų, jau ir dukterį vedamės prie avilių. Mokome ją, kaip surinkti spiečių, sukti medų, paruošti avilius žiemai.
Šarūnas: Mėgstame kaimišką pirtį, tačiau seniai nesikaitinome, nes nėra laiko. Kultūros ministro darbas tęsiasi po darbo valandų ir laisvalaikiu – tuo metu vyksta renginiai.
– Esate ekonomistas, į politiką atėjote iš verslo – užsiėmėte turizmo, viešbučių verslu. Tapote kultūros ministru. Ar ši sritis jums artima?
Šarūnas: Kiekvienas žmogus nuo mažens susiduria su kultūra. Tai – knygos, muzika, teatras, kinas.
Būdamas studentas šokau Vilniaus universiteto ansamblyje, po to – senosios muzikos ir šokių ansamblyje „Banchetto Musicale“.
Buvau ir teatro žmogus: po ekonomikos paskaitų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pusantrų metų dirbau scenos darbininku.
Kaip žmona pasakytų, gyvenime nieko nėra atsitiktinio. Man tai sugrįžimas į savo jaunystę. Dabar esu atsakingas už šalies kultūros politiką.
– Ar nebandėte atkalbėti vyro nuo politikos? Pritariate jo karjerai?
Rasa: Niekada dėl nieko nepriekaištavau – ir kai verslą kūrė, ir kai į politiką ėjo. Jeigu žmogus ką nors daro, vadinasi, pasitiki savimi.
Būti stabdžiu negalėčiau, nes tuomet sau priekaištaučiau: o jeigu jam sugriausiu gyvenimą? Jei drausčiau, ar jis gerai jaustųsi? Ar būtume laimingi?
Netgi stengiuosi tokios nuomonės neturėti, nes, sakoma, mintys materializuojasi. Jeigu jam kas nors nepasiseks, teks ir tą etapą ištverti. Pabaigos nėra, nes bus kitas etapas.
– Kokie jūsų šeimos šeštadienio pusryčiai?
Rasa: Jie būna kiekvieną rytą. Kaskart verdu vis kitokią košę. Tik šeštadieniais pusryčiai būna kiek vėliau – apie pusę devynių, nes duktė lanko muzikos mokyklą ir jai pusę dešimtos prasideda pamoka. Dukterį į pamokas vežu arba aš, arba vyras.
Sekmadienį pusryčiai būna dar vėliau – apie pusę vienuoliktos, nes penkiolika minučių po vienuoliktos važiuojame į mišias Vilniaus arkikatedroje.
Kartais savaitgalį dukterį ir vyrą palepinu – pusryčius atnešu į lovą. Šarūnui labai nepatinka lovoje valgyti. Jis nori keltis, rengtis. Tačiau jam sakau: „Pasilepink nors sekmadienį, nes po to vėl laukia rutina.“
