Žinių apie lietuvių režisierių kino bandymus vis daugėja — neseniai paskelbta, kad į didįjį ekraną kraustysis jau šešerius metus populiarus TV serialas „Moterys meluoja geriau“.
Tiesa, žiūrovai neturėtų tikėtis kino juostos, kuri būtų serialo tęsinys. Filme pasirodys kai kurie tie patys personažai, tačiau jo scenarijus rašomas pagal kitas — kino taisykles.
Jame vietos atsirado ir verslininkui, kurį vaidina M. Mikutavičius. Jis tikisi, kad antras kartas nemeluos — prieš keletą metų suktas filmas „Sibiro madona“, kuriame vaidino dainininkas, taip ir neišvydo dienos šviesos.
Su humoru į savo aktorinę misiją žiūrintis Marijus viliasi, kad nesugadins pramogos tiems, kurie metų pabaigoje žingsniuos žiūrėti juostos, ir sako, jog kvietimas išbandyti jėgas kine yra nuotykis, kurio tiesiog neįmanoma atsisakyti.
— Kokia buvo jūsų reakcija į pasiūlymą vaidinti filme „Moterys meluoja geriau“?
— Na, tikrai labiau norėjau, kad man būtų pasiūlę vaidmenį „Didžiajame Getsbyje“, bet jie kažkodėl to nedarė. Tiesą sakant, situacija keista.
Bet faktas, kad man smalsu, kas vyksta kino pasaulyje, be to, kaip ir bet kuris avantiūristas, noriu naujų nuotykių.
Žinoma, veikia ir draugo faktorius. Bičiulis Rolandas Skaisgirys žinojo, kaip paspausti. Jis paprašė, kad man paskambintų režisierius Alvydas Šlepikas, o šiam aš jaučiu beveik baimingą simpatiją.
— Ar jūsų kuriamas personažas turi bendrų bruožų su realiu Marijumi Mikutavičiumi?
— Šiame filme esu toks verslininkas Andrius, kuris vaikšto baltomis kelnytėmis ir tais juokingais nei tai batais, nei tai sandalais, kažkodėl verčiančiais visus verslininkus jaustis arčiau Volstrito.
Aš pats nuo tų laikų, kai vaikystėje su futbolo komanda važiuodavome į turnyrus Lenkijoje ir veždavome pilnus lagaminus saldaus sutirštinto pieno, supratau, kad neturiu jokios verslo gyslelės. Visi bandymai praturtėti baigdavosi minusu, tad šiuo požiūriu mano personažas yra tūkstantį kartų kietesnis. Ne tūkstantį, o milijoną, nes milijonus jis ir varto.
Tačiau jis, kitaip nei Andriaus Bialobžeskio personažas, yra gerasis verslininkas. Neva dėmesingas, jautrus, prie bajerio ir šiek tiek žavus. Nežinau, ar aš toks, bet bandyti būti tokiam visai nieko.
— Ar buvote serialo „Moterys meluoja geriau“ žiūrovas? Daugmaž žinote jo siužeto vingius?
— Ne, nelabai žiūrėjau. Žinojau tik kai kuriuos jame vaidinančius aktorius.
Nepriklausau „Moterys meluoja geriau“ gerbėjams ir greičiausiai lengvai sumaišyčiau jį su bet kuriuo kitu lietuvišku serialu. Man sunku būti labai korektiškam ir skiesti, kad seniai norėjau jame nusifilmuoti.
— Kas sunkiausia vaidinant prieš kameras pagal scenarijų? Kuo tai skiriasi nuo darbo TV laidose?
— Sunku atsakyti. Sąžiningai kalbant — koks gi aš aktorius? Kai jie suklykia „action“, tu tiesiog susikaupi ir bandai atsiminti tekstą.
Situacijos scenarijuje gana kasdieniškos, tad nereikia pasinerti į transą ir pasiversti, pavyzdžiui, Kvazimodu ar erdvėlaivio pilotu, sergančiu lengva šizofrenija. Taigi elgiesi taip, kaip toje situacijoje, tavo manymu, ir turėtų elgtis žmogus.
Skirtumas nuo televizijos tas, kad joje gali daugiau kvailioti ir labiau atsipalaiduoti, būti savimi. Kine tu esi tik bendro paveikslo dalis ir toli gražu ne pagrindinė, tad tiesiog neišsišok.
— Pirmasis aktorinis jūsų darbas kine baigėsi ne itin smagiai — filmas „Sibiro madona“ nebuvo baigtas.
— Nemanau, kad pasaulis neteko kažko didingo filmui nepasirodžius, bet paprasčiausiai gaila žmonių, kurie dirbo ir tikėjo tuo filmu. Pagaliau man nesuvokiama, kaip įmerkus į veiksmą krūvą pinigų tas veiksmas gali likti nebaigtas.
Man patinka, kai dalykai baigiasi rezultatu, o ne numetami pusiaukelėje.
Mano draugai ir dabar šaiposi: „O, Marka, nebaigto filmo žvaigždė.“ Bet tai tolima praeitis. Tik niekaip neprisirengiu paskambinti režisierei ir paprašyti, kad įrašytų tai, kas buvo nufilmuota.
Tai gražus atsiminimas. Kur kas gražesnis nei nuotraukos prie Palangos tilto.
— Filmuojant „Sibiro madoną“ sakėte, kad pasiūlymo vaidinti kine tiesiog neatsisakoma. Nes „kinas yra kinas“.
— Lieku su ta pačia nuomone. Vaikystėje daug laiko leisdavau vienas ir kartais pervaidindavau dialogus filmų, kuriuos pamatydavau. Būdavau iš karto abi tų dialogų pusės.
Dažniausiai tai būdavo filmai apie indėnus ir kaubojus, tada vieną akimirką tu būdavai koks generolas Kasteris ir duodavai įsakymą pulti, o po sekundės jau bėgdavai su lanku ir strėlėmis, krisdavai pakirstas kulkos kaip koks Tatanka Jotanka.
Labai gludinau mirties scenas. Man tiesiog patikdavo mirti. Visada maniau, kad būčiau laimingas, jeigu pakviestų į kokį nors filmą, kur man leistų tiesiog būti sušaudytam ir nugriūti.
Ką gi, dabar gausiu šiek tiek didesnį vaidmenį, nors ir be revolverio prie šlaunies.
Ir šiaip per gyvenimą kartais pridarai tiek kvailų ir nereikalingų dalykų, tiek imiesi beprasmių darbų, kad nusifilmuoti kine atrodo vienas iš vertesnių nuotykių.
Žinoma, būtų gerai, kad nauja veikla pasikeldamas nuotaiką nesugadintum jos tiems, kurie bus priversti tai žiūrėti. Iš visų jėgų stengiuosi, kad taip neatsitiktų.
— Kuri darbo dalis filmavimo aikštelėje labiausiai nervina?
— Laukimas. Tai labai lėtas procesas. Tu lauki, kol filmuojasi kiti. Lauki, kol sustatys apšvietimą. Lauki, kol tinkamai pastatys kamerą. Kartais lauki ir nežinai, kodėl lauki.
Galiausiai tu lauki, kol iš už debesų išlįs saulė. Ten net yra bičas, toks kinematografinis Naglis Šulija, kuris sako: „Laukiam saulės. Po trijų minučių filmuojam.“ Aš nežinau, kaip jis tai apskaičiuoja, bet akurat, po trijų minučių išlenda ta tinginė saulė ir darbas prasideda.
— Išbandžius visa tai savo kailiu, kokios apima mintys apie aktorių darbą? Juk dažnai ekrane atrodo, kad jie viską daro labai lengvai.
— Kaip ir kiekviename darbe, matyt, jie patiria ne tokių malonių akimirkų.
Pavyzdžiui, Edita Užaitė ilgai turėjo mirkti kokių penkiolikos laipsnių vandenyje. Patikėkit, nėra malonu sėdėti ant kranto, kalenti dantimis apsigobus pledu ir laukti, kol vėl tavęs paprašys bristi į ežerą.
Žinoma, jie turi vaidmenų, kurie būna sudėtingesni ir reikalauja psichologinių pastangų. Kita vertus, manau, Algirdui Gradauskui visai patinka vaidinti banditą ir kam nors grasinti pistoletu, jis tai daro su didele aistra.
Smagu būti suaugusiu vyru ir turėti galimybę kartais tarsi kadaise pažaisti karą.
— Požiūris į lietuvišką kiną, regis, keičiasi, vis daugiau filmų sulaukia populiarumo. Stengiatės visus juos pažiūrėti, turite savo favoritų?
— Man patinka, kad kinas išsilaisvina ir tampa prieinamas beveik kiekvienam kūrėjui.
Dėl griozdiškos prigimties ir didelių sąnaudų jis ilgai buvo tarsi padovanotas tik grupelei išrinktųjų.
Galėčiau tą situaciją palyginti su muzikos pasauliu sovietmečiu, kai teisę egzistuoti turėjo tik mistinės Filharmonijos globojami muzikantai. Su „perestroika“ tai pasikeitė ir iš visų pakampių pradėjo lįsti šimtai įvairiausių atlikėjų, darančių viską, kas šauna į galvą. Dabar galima įžvelgti užuomazgų, kad kine vyksta šis tas panašaus.
Be abejo, tai reiškia, kad bus prikurta daug šūdinų filmų, bet juk tai labai demokratiška, tiesa? Kiekvienam turėti saviraiškos galimybę ir galimybę tai vertinti.
Tarp niekinių darbų tikrai bus ir puikių. Čia kaip geroje loterijoje — kuo daugiau bandymų, tuo daugiau šansų, kad kam nors tikrai pavyks.
— Ko tikitės iš šio filmo — lengvo pakvailiojimo ar meno, šlovės ir rekordų?
— Nė neabejoju, kad filmo prodiuseriai tikisi pelno. Jeigu jie to nenorėtų, statytų Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ ar filmuotų du narkomanus ir bandytų patekti į socialinio kino festivalį.
Ne pirmas kartas pasaulinėje praktikoje, kai sėkmės sulaukęs serialas paverčiamas kinu. Ir tai daroma tikrai ne dėl ambicijos patekti į meno vadovėlius.
Tai, kad šio kino ištakos yra televizijoje, jau iš karto bet kuriam kritikui suponuoja nuomonę, kad jis iš principo nėra meniškas. Mes nežinome galimo rezultato, bet tas šleifas, be abejonės, bus.
Bet koks skirtumas. Aš, kai kuriu dainas, nė velnio negalvoju, kiek jose yra meno ar antimeno. Tai tau daryti patinka ir tu stengiesi iš visų jėgų, kad rezultatas patiktų ir kitiems.
Nesu naivus. Puikiai suprantu, kad į filmą buvau pakviestas tikrai ne dėl ypatingo aktorinio talento. Bet man tai labai įdomu ir nekvaršinu galvos dėl aplinkybių.
Be to, man leido pasivažinėti prabangiu mersedesu ir keliose scenose su smokingu atrodau beveik kietai. Kas to nenorėtų?
— Kai per vakarėlius įsilinksminę Rolandas Skaisgirys ir ŽAS muzikantai jus vadins aktoriumi, ką į tai atsakysite?
— Nesakysiu nieko. Tiesiog išsitrauksiu iš kuprinės, pasitiesiu ir lėtai pereisiu raudonuoju kilimu. Mačiau, kad geri aktoriai taip daro.
