Susitikimą D.Janulaitytė-Günther paskiria savo mėgstamiausioje vietoje Vilniuje – prabangiajame „Kempinski” viešbutyje. Į restoraną ji įlekia trykšdama energija, žavesiu ir žaismingumu.
„Žinote, kodėl man patinka ši vieta? Nes čia nereikia sukti galvos dėl to, kur palikti automobilį. Jie pasirūpina svečiais ir jų mašinomis. Na, užsisakome šampano?” – apsidairiusi po salę, linktelėjusi keliems pažįstamiems ir grakščiai mostelėjusi padavėjui Daiva įsitaiso patogiame fotelyje.
Atrodo, kad ši moteris gimusi mėgautis išskirtiniais dalykais – gėlėmis, stilingais drabužiais ir gerais restoranais.
Net apsimovusi populiarios bendrovės džinsus ji spinduliuoja eleganciją, nors labiau primena studentę, o ne Vienos pokylio damą.
Šių metų Vienos pokylis, vykęs vasario mėnesį Vilniaus rotušėje, Daivai buvo išskirtinis ir nepakartojamas. Ir dabar, vasarą, D. Janulaitytė-Günther vis dar gyvena žiemą vykusios šventės prisiminimais.
Neseniai ji dalyvavo Vilniaus Vienos pokylio organizacinio ir globėjų komiteto posėdyje ir su bendraminčiais aptarė tiek jau praėjusią, tiek būsimą labdaros šventę.
Kita savo labdara, turėdama mintyje atlyginimą, Daiva vadina dėstytojos darbą Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Užsienio ir Lietuvos studentams ji dėsto mikrobiologiją, virusologiją ir viską, kas susiję su mikroorganizmais.
– Daiva, ar jums pačiai teko šokti valsą Vienoje? Juk ten vyksta daug pokylių, – „Stilius” paklausė D.Janulaitytės-Günther.
– Kiekvienais metais Vienoje vyksta daugiau kaip 450 pokylių! Austrai sako, kad per Vienos pokylių sezoną – daugiau kaip du tūkstančiai šokio valandų!
Jei atsižvelgčiau į laiką, man priimtiniausias Didysis pokylis („Le Grand Ball”). Tai ir stilingas, ir elegantiškas Naujųjų metų sutikimas.
Vienos pokylio maratonas piką pasiekia sausio ir vasario mėnesiais. Tuo metu norėčiau būti Lietuvoje – Vilniaus Vienos pokylio sūkuryje.
Bet atsiradus progai norėčiau pašokti viename jaukiausių Vienos pokylių „Coffe-house Owners” (Kavos namų savininkų). Šį šventišką vakarą svečiai užbaigia kavinėje „Cafe Landtmann”, į kurią vykstama stilinga karieta.
Dievinu gėles! Todėl tikrai mėgaučiausi Vienos rotušėje vykstančiu Gėlių pokyliu. Tą vakarą Rotušė pavirsta spalvinga ir kvepiančia gėlių jūra.
Daugybę kartų lankiausi Vienos operos teatre, tad su malonumu susipažinčiau ir su šio teatro užkulisiais. Operos balius tam idealiai tiktų!
Vienoje vyksta ir Gydytojų pokylis, ir Teisininkų pokylis. Man labai intriguojamai skamba Medžiotojų pokylis. Gal ir jame teks dalyvauti.
– Kasmet Vienos pokylis sukelia daug aistrų ir diskusijų dėl aprangos kodo. Tad kaip reikia jam pasiruošti?
– Drabužiai Lietuvoje labiau sureikšminti nei Vakarų pasaulyje.
Didžiojo pokylio programoje apie aprangą parašyta „formal evening wear is expected” („tikimasi, kad bus vilkima formaliais drabužiais”). Tad priekaištauti lietuvėms, kad jos nemūvi pirštinaičių, turbūt nederėtų! Svarbiausia šiame renginyje – labdara.
– Puikias suknias, kurias vilkėdama pasirodote Vienos pokylyje, kuriate pati?
– Dėkoju už komplimentą. Keletą mano sumanymų padėjo įgyvendinti siuvimo studija „Snobė”. Labai vertinu ir saugau siuvėją Rasą, kuri per daugybę metų pažino mane taip gerai, kad galėtų pasiūti drabužį taip, kaip jį nupasakoju. Net jei tai padarau padrikai, skubėdama į lėktuvą! Tik yra griežta sąlyga – mano kūno matmenys negali keistis.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
