Pokalbius apie darbą TV3 žinių vedėjos R. Šakalytės-Jakovlevos ir „Info TV“ žinių vedėjo V. Jakovlevo namuose išstumia pašnekesiai apie valgio ruošimą, keliones ir būsimus tėvystės džiaugsmus.
Jau liepos mėnesį R. Šakalytė-Jakovleva išeis motinystės atostogų.
– Dirbate konkuruojančiose televizijose. Gal jūsų bendravimą darbo temomis riboja sutartys su darbdaviais? – paklausiau poros.
Viktoras: Nėra tokių sutarčių. Juk tarp kolegų yra daug draugų, dirbančių konkurencinėse tarnybose.
Lietuva – per maža šalis, kurioje būtų galima išvengti tokio „interesų“ konflikto. Bet mes nekalbame apie darbą namuose.
Renata: Kiekvienas turime savo vidinį etikos kodeksą. Lojalumas darbovietei – vienas svarbiausių jo punktų.
Todėl visiškai nesvarbu, ar mano vyras dirba kitoje televizijoje, tai nekeičia mano požiūrio į vertybes. Šeiminiai ryšiai jokios įtakos tam neturi.
– Kokios pokalbių temos jūsų namuose?
Viktoras: Grįžęs namo tikrai neklausiu žmonos: „Nuo kokio įvykio pradėjai žinias?“ Nebent kokį nuotykį patiri ir pasidaliji su artimu žmogumi.
Namuose kalbamės apie ateitį, atostogas, motociklus, maistą, žmones.
Renata: Nuo kasdienio žinių srauto pavargstame, todėl namuose norisi tai palikti už durų. Nebent kas nors nutiko neįprasta, tada papasakoju.
– Kodėl abu pasirinkote žinių vedėjo darbą?
Viktoras: Turiu tokius profesinius duomenis, kurie man yra dovana. Tai – balsas. Žinoma, jį reikėjo treniruoti. Skaityti žinias – darbas, kaip ir bet koks kitas.
O kad abu esame žinių vedėjai, tėra sutapimas, panašiai kaip kai kuriose šeimose abu partneriai yra gydytojai arba aktoriai.
Renata: Esu dirbusi ir radijuje, o televizijoje vedusi jaunimui skirtą laidą. Bet supratau, kad mane labiau traukia rimtoji žurnalistika.
– Ar pavyksta suderinti šeimos laisvalaikį?
Renata: Aš dirbu kas antrą savaitgalį, o jis savaitgaliais nedirba. Todėl per mėnesį turime du laisvus šeimos savaitgalius, kuriuos stengiamės turiningai praleisti.
– Kokių turite pomėgių?
Viktoras: Mėgstame keliauti 1972 metų „Dnepr“ markės motociklu su lopšiu, kuris priklausė Renatos seneliui. Tuo motociklu prieš dvejus metus išmaišėme Baltijos ir Skandinavijos šalis, nuvažiavome 3500 kilometrų.
Keliavome per Latviją, Estiją, Suomiją, pasiekėme poliarinį ratą, Laplandiją ir per Švediją grįžome namo.
Daugelis stebisi, kaip nebijome leistis į keliones tokiu senu motociklu, kuris sukelia nepatikimumo įspūdį.
Japoniško automobilio variklis atrodytų patikimesnis, bet jeigu tos transporto priemonės neprižiūrėsi, ji vieną dieną taip pat sustos. Senu motociklu reikia rūpintis keliskart daugiau negu šiuolaikiniu automobiliu.
Senasis „Dnepr“ dabar priklauso Renatai, o aš įsigijau dar senesnį motociklą – 1957 metų gamybos „Iž“. Kai baigsiu remontuoti, Renata galės mokytis jį vairuoti.
Šis „Iž“ – pats galingiausias motociklas (aštuonių arklio galių), kurį gali vairuoti moteris. Jis Renatai bus patogus, nes motociklas – žemas, be lopšio.
– Ar pas tėvus į provinciją lekiate motociklu „Dnepr“?
Renata: Jeigu pasitaiko geri orai, sėdame ant motociklo. Bet mums nėra prastų orų, reikia tik tinkamai apsirengti.
– Šeiminio automobilio jums net nereikia?
Renata: Turime ir automobilį, abu vairuojame. Bet automobilį pavadinčiau kasdiene įprasta transporto priemone.
Viktoras: Automobiliu vykstame į darbą. O motociklas – išeiginė transporto priemonė.
Renata: Pati nemoku vairuoti motociklo, nors senelis mane motociklu su lopšiu vežiodavosi karvių melžti, daržų ravėti, žvejoti ir į svečius.
Aš visada lopšyje sėdėdavau. Todėl motociklas man nėra egzotiška transporto priemonė. Senelis ilgą laiką nebevažinėjo, nes jo regėjimas suprastėjo. Motociklas stovėjo garaže. Viktoras jį atrado ir restauravo.
– Esate tradicinė žmona – ruošiate valgį, lyginate vyro marškinius?
Viktoras: Marškinių tikrai nelygina. Pats išsilyginu.
Renata: Skalbia skalbyklė, į ją sudėti rūbus ir vyras sugeba. O valgį aš dažniau ruošiu, nors vyras irgi puikiai gamina, pavyzdžiui, omletą. Savo gimtadieniui jis buvo iškepęs gardų trupininį obuolių pyragą.
Viktoras: Aš dažniau būnu garaže, mano rankos – tepaluotos. Žmona sukasi virtuvėje.
Renata: Mėgstu išbandyti ir kitų šalių patiekalus. Namuose pabandžiau paruošti tailandietiškų valgių ir man pavyko.
Viktoras: Žmona mane stebina ir lietuviškais patiekalais. Ji net didžkukulius verda.
– Kasdien šeimininkaujate?
Renata: Abu labai mėgstame namuose ruoštą valgį, todėl stengiuosi darbo dienomis patiekti pietus. Darbe turiu būti antrą valandą dienos, todėl iki to laiko stengiuosi paruošti valgį.
Viktoras: Bet ruošti pietus nėra prievolė. Jeigu Renata nieko neišvirs, neliksiu nevalgęs – galiu iš šaldymo kameros išsiimti koldūnų ir išsivirti. Nebūna taip, kad likčiau alkanas.
– Dėl ko ginčijatės?
Viktoras: Dėl visko, apie ką tik kalbamės.
Renata: Diskutuojame, o nesiginčijame. Mums paprasta sutarti, nes mes daug ką matome panašiai.
– Susipažinote studijuodami žurnalistiką?
Viktoras: Ne tik studijos, bet ir gyvenimas viename bute mus suvedė. Nuomojamame dviejų kambarių bute gyveno ir merginos, ir vaikinai.
Gyventojai dažnai keisdavosi – nuomojosi būsimieji aktoriai, architektai, žurnalistai. Iš pradžių su Renata gyvenome atskiruose kambariuose, po to persikraustėme į vieną.
Renata: Persikraustėme, kai užgimė jausmai.
– Didelis privalumas susipažinti gyvenant bendrame bute – į akį kritęs žmogus atsiskleidžia kaip ant delno. Kuo patiko Viktoras?
Renata: Jausmai – savotiška alchemija. Pamatai žmogų ir negali įvardyti, kodėl jis tau patinka.
Dėmesį į Viktorą atkreipiau per pirmakursių krikštynas. Mes buvome antrakursiai, jie – pirmakursiai. Po krikštynų vyko dūzgės. O po to taip susiklostė, kad jis atsikraustė į tą butą.
– Susituokėte po aštuonerių metų draugystės pernai gegužės 26 dieną. Kaip paminėsite vadinamąsias popierines vestuves?
Viktoras: Nueisime ko nors skanaus suvalgyti. Juk dažniausiai tokios progos minimos restorane.
Renata: Gal suruoškime vaišes prie Neries? O gal kokios kitos romantiškesnės vietos paieškotume?
– Kokie buvo pirmi santuokos metai?
Renata: Dažniau girdžiu žodį „žmonelė“. (Juokiasi.) Tai – didžiausias mūsų santykių pokytis.
Viktoras: Netgi „fainiau“ pasidarė gyventi kartu – dabar esame vyras ir žmona, o nebe draugai.
