Pirmojo lietuviško serialo „Giminės” scenarijaus autoriaus B. Bušmos kūrybinėje biografijoje per daugiau nei du dešimtmečius susikaupė ir daugiau filmų – „Dapkai ir Butkai”, „Broliai”, „Giminių” tęsinys. Praėjusių metų vasarą jis paaukojo serialui ironišku pavadinimu – „Rojus Lietuvoj”, o šį mėnesį pradėtos filmuoti tolesnės jo serijos.
Visada mieliau už kadro liekantis scenaristas pats rojaus dar neatrado. Seniai išsiskyręs vyras vienu metu net manė, kad nebemoka gyventi.
– Tad iš kur semiatės minčių naujiems savo kūriniams?
– Iš neapykantos tam, kas neteisinga, nedora, netikra.
– Ar gyvenime tai patiriate?
– O ką aš užgyvenau? 47 kvadratinių metrų butą blokinio namo penktame aukšte?
– Tačiau juk gyvenimą galima matuoti ne kvadratiniais metrais, o, pavyzdžiui, tuo, kad jūsų anūkas Simonas – daug žadantis gitaristas.
– Tai, kad Simonui sekasi, mane, kaip senelį, džiugina. Bet savo gyvenimo anūko laimėjimais matuoti negaliu.
Kai reikia siužeto serialams, atsigulu, pasidedu ranką po galva, ir koks nors siužetas vis tiek atsiranda.
Rašydamas scenarijų serialui „Rojus Lietuvoj” negalėdavau per naktį pagimdyti po Wolfgangą Amadeų Mozartą. Tačiau stengiausi, kad filmas būtų kitoks nei iki koktumo jau pabodę kiti lietuviški serialai.
Apie viską jau yra parašęs Williamas Shakespeare’as, o visiems kitiems, kurie rašo po jo, lieka meilę, viltį, tikėjimą, neapykantą, skausmą, kančią, neištikimybę ir išdavystę pamatyti kitame laike.
Apie tai rašiau kurdamas „Gimines”, to ieškau ir seriale „Rojus Lietuvoj”.
– Kodėl jūsų serialuose beveik nėra erotikos?
– Esu ne kartą girdėjęs pastabų, kad dažniau atsispirčiau į lovą. (Juokiasi.) Tačiau man santykiai tarp vyro ir moters įdomesni prieš ir po, bet ne tuo metu.
Tuo metu visi kaifuoja, rėkia ir dažniausiai vienodai.
Apskritai visos tos meilės – seilėtas, nerimtas reikalas.
– Kada rašote – dieną ar naktį?
– Einu miegoti 21–22 valandą, o keliuosi trečią ketvirtą ryto ir produktyviausiai dirbu iki kokios aštuntos ryto. Tai pats gražiausias paros laikas.
Galbūt mieste aušra ne tokia paslaptinga ir romantiška, bet gyvenant kaime pramiegoti aušrą, neišeiti į kiemą, neišplaukti valtimi į ežerą ar neišeiti į mišką – vadinasi, daug ko nepamatyti, nepajusti.
Romanų, novelių ar serialų rašymas jau tapo mano gyvenimo būdu. Kartais būna taip, kad po kelias paras iš namų neišeinu, nes negaliu atsiplėšti nuo kokios nors serijos.
Net jei dantį reikia traukti – nepateisinama priežastis, kad galėčiau viską mesti ir eiti pas stomatologą.
Be to, vos tik parašau, pats ir suvaidinu. Tol gludinu tekstą, kol jis man pačiam tampa pasakomas. Labai svarbu, kad tekstai ir aktoriams liptų.
Visada lengviau rašyti, kai žinau, koks aktorius tai vaidins. Pavyzdžiui, aktoriui Petrui Dimšai skirtus tekstus žinau iš anksto.
Kas, be jo, seriale „Rojus Lietuvoj” su žmona galėtų diskutuoti apie tai, ar reikia Lietuvai atominės elektrinės? Joks kitas aktorius!
O, tarkime, aktoriui Antanui Šurnai visada norisi rašyti apie ekonomiką ir meilę.
– Kas jūs pats iš profesijos?
– Vaikystėje svajojau būti gaisrininku, nes mačiau, kaip mano gimtuosiuose Ylakiuose Skuodo rajone degė namas. Po to mane buvo sužavėjusi klouno profesija.
Pamatęs Klaipėdoje kilnojamame cirke klounų numerius, visus juos buvau išmokęs. Grėblį ant galvos sugebėdavau išlaikyti valandą.
Kai tėviškėje būdavo grėbiamas šienas, man tėvai leisdavo nedirbti tol, kol ant kaktos išlaikysiu grėblį.
Penktoje klasėje aš jau buvau įsitikinęs, kad tapsiu aktoriumi, todėl Klaipėdoje lankiau Romualdo Grincevičiaus dramos studiją.
Būdamas dešimtoje klasėje, Klaipėdoje pradėjau dirbti kranininku. Miesto centre esu pastatęs du devynaukščius, konservų cechą ir dar suspėjau prisidėti statant 12-ąją vidurinę mokyklą.
Mokydamasis vakarinėje vidurinėje mokykloje neabejojau, kad įstosiu į tuometės Valstybinės konservatorijos Teatrinį fakultetą studijuoti aktorinio meistriškumo.
Neapsirikau. Atvažiavau į Vilnių, gavau iš specialybės egzamino penketą ir įstojau. Kai dabar manęs kas nors paklausia, kas aš toks esu, atsakau, kad esu Vaivos Mainelytės ir Vlado Bagdono kurso draugas.
Dažniausiai tokį mano atsakymą palydi nusistebėjimas: „Koks tu talentingas!”
– Tai kodėl vis dėlto netapote aktoriumi?
– Dešimt metų kliedėjau teatru. Atmintinai mokėjau beveik visus Klaipėdos dramos teatro spektaklius. Ir reikėjo dar baigti aktorinio meistriškumo studijas, kad suprasčiau, jog nesu aktorius.
Ketvirtame kurse kažkokį spektaklį įrašinėjome radijuje. Kai paklausiau to spektaklio įrašą ir išgirdau savo balsą, mane ištiko šokas. Supratau, kad mano balsas tragiškas, diapazonas – menkas.
Man su tokiu balsu buvo gėda eiti teatrą, nors režisierė Irena Bučienė ragino važiuoti į Kauną pas tuometę teatro žvaigždę Joną Jurašą.
Tačiau aš savęs, kaip aktoriaus, nebeįsivaizdavau. Manau, kad būčiau buvęs ribotų sugebėjimų aktorius, nes, be to, kad turėjau prastą balsą, nemokėjau nei dainuoti, nei groti kokiu nors instrumentu.
Be to, mano veide nėra jokio žaismingumo. Manęs dažnai net patys geriausi draugai klausia: „Kodėl tu toks liūdnas?”
Sprendimui atsisakyti scenos turėjo įtakos ir tai, kad aš, dirbdamas bet kokį darbą, visada norėdavau būti visų priekyje.
– Supratote, kad nebūsite žvaigždė, o eiliniu aktoriumi būti nenorėjote?
– Tuo metu dar niekas aktorių žvaigždėmis nevadino. Tiesiog supratau, kad nebūsiu gabus aktorius, kuriam režisieriai siūlytų gerus vaidmenis.
Kita vertus, dar pradinėse klasėse pradėjau rašyti eilėraščius, kuriuos publikuodavo „Tarybinio pionieriaus” laikraštis. Fotografuodavau „Tarybinės Klaipėdos” laikraščiui, rašydavau ir tekstelius.
Įstojęs į Konservatoriją, šiuos savo pomėgius buvau metęs. Tačiau kai kurso draugai tingėdavo susirasti ištraukų etiudams, aš jiems sukurdavau tekstus per naktį.
Po kiek laiko atėjo suvokimas, kad rašymas ir yra tai, kuo norėčiau užsiimti ateityje.
Tuo metu populiariam „Šluotos” žurnalui dažnai rašydavau šmaikščius tekstus rubrikai „Priėjo Kindziulis”. Malonu būdavo, kad po kiek laiko dar ir honorarą paštu atsiųsdavo – kokius septynis rublius.
Kai kartą paskambinau į kelias leidinių redakcijas ir sužinojau, kad už apsakymą galima gauti 70 ar net 100 rublių, pamaniau, kad visai ne pro šalį būtų pabandyti savo plunksną šiame žanre.
Mano apsakymus spausdino „Tarybinės moters”, „Pergalės”, „Jaunimo gretų” žurnalai. Netrukus išleidau ir apsakymų knygą.
– O kaip atsidūrėte tuometėje televizijoje?
– Vaikų ir jaunimo redakcijoje įsidarbinau režisieriaus asistentu. Per kelis dešimtmečius televizijoje išbandžiau visas profesijas, išskyrus rūbininko ir inžinieriaus.
Paprastai tie žmonės, kurie savęs ieško, anksčiau ar vėliau suranda darbą ar profesiją, per kurią sugeba atsiskleisti. Jei neranda savos srities, patiria žiaurų nusivylimą.
Kartą susimąsčiau, kaip atsitiko, kad neturiu savo vizitinės kortelės, nors jau ne vienus metus esu Rašytojų sąjungos narys. Kai manęs paklausė, kokią profesiją užrašyti šalia pavardės, nedvejodamas atsakiau – rašytojas.
Parsinešęs tas korteles namo susimąsčiau – jeigu aš rašytojas, tai kas tuomet Saulius Šaltenis, Juozas Aputis ar Romualdas Granauskas?
Paėmiau žirkles ir sukarpiau korteles. Iki šiol neturiu savo vizitinių kortelių. Kai kas nors užklausia, kas aš, atsakau – žmogus, gabus rašyti.
– Tai kodėl net du kartus ir su dviem partijomis bandėte dalyvauti Seimo rinkimuose?
– 1998-aisiais kurdami „Giminių” serialą su kūrybine grupe buvome išpopuliarėję, man paskambino iš konservatorių partijos ir įkalbėjo kandidatuoti pakartotiniuose rinkimuose į Seimą Vilniaus-Trakų apygardoje.
– Ką būtumėte daręs, jei būtumėte išrinktas į Seimą?
– Man dzin tos partijos. Neįkalbėjo konservatoriai, kad stočiau į jų partiją. Būčiau ėjęs už teisybę!
Kai Rolandas Paksas vadovavo liberalams ir jų reitingai buvo didžiuliai, prikalbino su jais vėl dalyvauti Seimo rinkimuose. Tada visą Skuodo rajoną keliais perėjau.
Per susitikimus su rinkėjais man ne kartą buvo tiesiai šviesiai į akis drėbta: „Vagis!”
Ačiū Dievui, kad neapspjaudė. Sėsdavau į automobilį ir žliumbdamas grįždavau į viešbutį.
– Kaip vertinate tuos žmones, kurie skundžiasi, kad skurdas Lietuvoje iš jų atėmė viltį ir jie nebemato prasmės gyventi?
– Vienu metu irgi maniau, kad nebemoku gyventi. Tada išgyvenau beprotiškai sunkų laikotarpį.
Nors su konservatoriais ėjau į rinkimus, bendraudavau su jais, padėjau, būtent jų valdžios metu buvau išmestas iš LRT.
Į kai kuriuos buvusius liberalus apskritai negaliu ramiai žiūrėti. Juk jie anksčiau R.Paksui ranką bučiuodavo, o po to jį iš visų jėgų vertė iš prezidento posto.
– Ar eitumėte dabar į politiką?
– Esu jau senas žmogus. Pragyvenu neblogai iš pensijos ir kūrybos.
Neseniai iš valdžios pasitraukusių konservatorių laikais negalėdavau atsistebėti, kiekgi galima tyčiotis iš tautos? Galvoje netilpdavo žiūrint į jų lyderį Andrių Kubilių, kiek jis turi sarkazmo, kaip jis žmonių nemyli.
Lietuva pasauliui gali būti įdomi tik dėl savo unikalios kultūros ir kalbos. O kaip yra tyčiojamasi iš mūsų gimtosios kalbos!
Pereikite per Vilniaus Gedimino prospektą ir suskaičiuokite, kiek virš kavinių, restoranų ar parduotuvių yra likę lietuviškų pavadinimų. Ko gero, apims siaubas.
– Vaikystėje pradėjote rašyti eilėraščius. Ar iki šiol plunksną pasmailinate rimuodamas poeziją?
– Dabar eilių neberašau, o pirmąjį eilėraštį parašiau trečioje klasėje. Sėdėdavau vakarais Klaipėdos internato koridoriuje sename fotelyje prie lango, ant galvos užsitraukęs antklodę, ir mano galvoje gimdavo eilėraštis.
Nuo kokios antros klasės man ramybės neduodavo klausimas: kodėl žmogui reikia, kad kitas juo patikėtų?
Svajojau apie tai parašyti novelę. Dar neparašiau. Šis klausimas – visos mano kūrybos varomoji jėga.
– Kaipgi gyventi, jei tavimi niekas netiki?
– Tikiu žmonėmis. Manau, kad kiekvienas turi kažką, dėl ko gali būti vertas pasitikėjimo. Kiekvienas, nesvarbu, kokio amžiaus, tiki stebuklais ar kokiomis nors paslaptimis.
Kai buvau vaikas, mūsų šeima gyveno netoli Ylakių esančiame Paluobės kaime. Aš dažnai naktimis išlipdavau per langą, žiūrėdavau į krūmais apaugusį paupį ir man atrodydavo, kad krūmuose laumės savo vaikus supa.
Bijodavau prie tų krūmų prisiartinti, kad laumės manęs nepamatytų.
– Ar tų laumių bijote iki šiol?
– Tikiu, kad jos tame paupyje iš tikrųjų gyveno. Užpernai lankydamasis Ylakiuose apėjau vaikystės paupį, dabar dar tankiau apaugusį karklais.
Matyt, ten gyvenusios, o gal ir iki šiol vaikus tebesupančios laumės įkvėpė ir tebeįkvepia mane rašyti.
