Konkurse „Chorų karai“ (TV3) benamių kolektyvui vadovavę Stano ir Trakų bažnyčios chormeisteris M. Karpovičius labai norėjo dar kartą surinkti chorą į vieną būrį jaukioje aplinkoje — ne TV studijoje ar repeticijų salėje.
M. Karpovičius chorą pakvietė į savo namus Trakuose prie ežero.
— Ar pavyko surinkti visus projekte dalyvavusius benamius? — pasiteiravau Stano.
— Taip. Šiais laikais gali neturėti namų, bet mobilųjį telefoną turi visi.
Tai supratau tuomet, kai dar tik būriau benamių chorą. Priėjęs prie vieno „šiukšles rūšiuojančio“ žmogaus paklausiau, ar jis nepažįsta sugebančių dainuoti. Jis iš kišenės išsitraukė telefoną ir sako: „Užsirašyk vieną numerį.“ (Juokiasi.)
Tiesa, mano buvę choristai automobilių neturi. Taigi mudu su choro vadovu atvežėme juos savaisiais.
— Kuo vaišinote buvusius choristus?
— Mantas pamarinavo šašlykų, aš nupirkau sulčių ir keletą butelių alaus. Nusprendėme susitikimą rengti be stipresnių alkoholinių gėrimų. Ne visi choristai turi bėdų dėl alkoholio, bet nenorėjome, kad vakarėlis pakryptų negera linkme.
— Apie ką kalbėjote prie stalo?
— Apie gyvenimą. Aptarėme projektą, patirtį jame. Džiaugėmės geru oru.
— Turbūt neapsiėjote be dainų?
— Žinoma, dainavome ne tik projekte skambėjusias dainas, bet ir kitas. Daugiausia lietuviškas. Visus nustebino choro narys Aleksandras, kuris uždainavo ispaniškai.
— Ar galite atsiųsti nuotraukų iš vakarėlio?
— Jos — vieno mano buvusio choristo kompiuteryje. Paprašysiu, kad jis atsiųstų.
— Kiti „Chorų karų“ kolektyvai dažnai kviečiami koncertuoti. O benamių choras ar turi kokių nors planų?
— Lietuviai nėra tokie drąsūs, kad į bendrovių vakarėlius kviestų benamius. Jeigu ateityje su kai kuriais buvusiais choristais ir susitiksime, tai nebent socialiniuose projektuose. Juk jie jau yra žinomi, galėtų padėti panašaus likimo žmonėms.
— Ar dalyvavimas projekte benamiams atnešė materialinės naudos?
— Namų ar butų jie neįsigijo. Ir aš namo nepasistačiau. (Juokiasi.)
Tačiau projektą stebėję geri žmonės jiems paaukojo buitinės technikos, kai kam padėjo susitvarkyti dantis.
— Gal kurio nors benamio gyvenimą konkursas kardinaliai pakeitė?
— Stebuklų nebūna. Per tris mėnesius daug ko pakeisti neįmanoma.
Vis dėlto tai buvo geras postūmis. Choristai pajuto, kad žmonės jais tiki. Juk iškritome tik aštuntoje laidoje.
Jie džiaugiasi savo patirtimi. Vienai choristei taip patiko dainuoti, kad ji nusprendė susirasti chorą, kuriame galėtų toliau lavinti muzikinius sugebėjimus.
— Kurio choristo istorija jums labiausiai įstrigo?
— Visų gyvenimai vienas už kitą graudesni. Išskirti galėčiau Aleksandro istoriją. Jis daug matęs, daug apkeliavęs.
Yra tarnavęs atominiuose povandeniniuose laivuose, gyvenęs Sibire. Jis skyrėsi ir vėl taikėsi su žmona. Aleksandras turi vaikų ir dėl jų ateities labai išgyvena.
— Kaip manote, kokį įspūdį choras padarė žiūrovams?
— Tikiuosi, kad pakeitėme dalies žmonių požiūrį į benamius.
Jie — ne valkatos, o tiesiog žmonės, šiuo metu neturintys namų. Kiekvienam iš mūsų gali taip atsitikti.
— Kokiais darbais pats šiuo metu užsiimate?
— Susitelkiau į savo dainas. Konkurso metu tam neturėjau laiko, nes buvau užsiėmęs choro reikalais.
Todėl net džiaugiuosi, kad „Chorų karai“ baigėsi.
