— Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete baigėte informacijos ir komunikacijos vadybos bakalauro studijas, dabar Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute studijuojate politiką ir medijas, bet per LNK „Žinias“ pranešinėsite orus. Ar domitės meteorologija?
— Iki šiol neturėjau jokių ryšių su meteorologija, bet dabar esu įpareigota ja domėtis.
Yra manančių, kad apie orus per televiziją turėtų kalbėti bent jau meteorologijos studentas ar šios srities specialistas, bet aš laikausi nuomonės, kad nesvarbu, kas pasakoja, jų prognozė turi būti pateikiama kiekvienam suprantamai. Ne meteorologijos profesionalas apie orus gali kalbėti paprasčiau.
— Ar esate iš tų žmonių, kurie šaiposi iš sinoptikų, tvirtindami, kad jei šie per orų prognozę pranešė, kad lis, būtinai švies saulė ir priešingai?
— Paprastai elgiuosi taip, kaip man atrodo geriausiai. Pasižiūriu pro langą ir arba imu skėtį, arba ne. Prisipažinsiu, kad dažnai prašaunu pro šalį. Vis dėlto kasdien paklausau orų prognozės ar bent paskaitau.
— Į televiziją patekote staiga, kai LNK Žinių tarnybos vadovai ėmė dairytis, kuo pakeisti besilaukiančią K.Liukaitytę. Iki tol prieš kamerą dirbti neteko. Nejaučiate kameros baimės?
— Pirmieji bandomieji filmavimai buvo kiek nejaukūs, tačiau nejaučiu scenos baimės — vaikystėje dalyvaudavau meninio skaitymo konkursuose, esu tapusi laureate. Tekdavo vesti renginius.
Santykis su kamera ir santykis su publika nuo scenos kiek skiriasi, todėl filmuojantis iš pradžių buvo nedrąsu. Stengiausi mokytis ir viską dėtis į galvą.
Labai daug patarimų gavau iš „Žinių“ vedėjo Gintaro Deksnio. Jis daugiausia kreipė dėmesį į mano kalbą, jos kultūrą, loginius kirčius — žinių vedėjas ar orų pranešėjas kalba kitaip, nei esame įpratę šnekėtis kasdienybėje.
Iš pradžių prieš kamerą kalbėjau taip, kaip man atrodė geriausiai, o G.Deksnys mane vis stabdydavo ir aiškindavo, ką darau ne taip.
Užsirašinėjau visas jo pastabas, gaudavau namų darbų, tekdavo dirbti prieš veidrodį ar draugams skaityti tekstus. Prieš pradėdama dirbti eteryje, kalbėti ir elgtis prieš kamerą mokiausi daugiau kaip du mėnesius.
— Ar nesibaiminate, kad būsite lyginama su K.Liukaityte?
— Manau, tai neišvengiama. Kiekvienas naujas žmogus lyginamas su prieš tai buvusiu jo vietoje. Kita vertus, kiekvienas esame savitas, o aš apskritai laikausi nuomonės, kad nereikia kopijuoti, būtina rasti tai, kas tinka būtent tau.
Kolegos jau įspėjo, kad internete pasipils komentarai, ir patarė jų neskaityti, nes lietuviai mėgsta drabstytis purvais. Stengiuosi tam nusiteikti, nors esu jautri. Man svarbiausia — kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą.
— Jūsų amžinatilsį močiutė Nijolė Vilgockienė daug metų dirbo Lazdijų radijuje, rašė straipsnius. Žurnalistikos pagrindus, matyt, perėmėte iš jos?
— Būdama maža eidavau pas močiutę į radiją, klausydavau, kaip ji kalbina svečius, ne kartą pati sėdėjau prie mikrofono. Būdavo smagu, kai vaikų darželyje auklėtojos įjungdavo radiją ir per jį girdėdavau močiutės balsą.
Mano mama — lietuvių kalbos mokytoja, laisvalaikiu veda renginius, todėl taisyklingos kalbos pagrindus perėmiau ir iš jos.
— Ar vasarą, kaip ir dauguma dzūkų, bastotės po miškus ir renkate grybus, uogas?
— Žinoma, tekdavo tai daryti. Mama — užkietėjusi grybautoja. Aš grybauti nelabai mėgstu, bet vaikystėje miškuose praleisdavau daug laiko. Kartais dar nuvažiuoju pagrybauti, todėl musmirių tikrai nepririnkčiau.
— Kokia studentė esate? Studentaujate ar studijuojate?
— Svarbiausia — viską suderinti. Per studijų metus buvo visko: ir mokymosi, ir studentų vakarėlių, bet mokydamasi skolų niekada neturėjau.
Dabar jau nuomojuosi butą, bet kol studijavau bakalaurą, gyvenau bendrabutyje. Mitas, kad bendrabutyje nuolat vyksta vakarėliai ir neįmanoma mokytis. Mūsų bendrabutyje buvo gana ramu, o jei vykdavo koks triukšmingesnis vakarėlis, tai mes jį ir rengdavome.
— Jūsų Zodiako ženklas — Svarstyklės. Ar prieš priimdama sprendimus ilgai svarstote?
— Kartais iš tiesų būna sunku apsispręsti. Bet Svarstyklės turi ir stipriųjų savybių — jos komunikabilios, taikios, visur siekia harmonijos, negali pakęsti konfliktų, vertina estetiką, meną. Tai man irgi nesvetima.
— Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
— Labai mėgstu fotografuoti, nors nesu profesionalė. Patinka fotografuoti žmones, kurti jų portretus, dirbti su nuotraukomis, jas redaguoti.
Itin mėgstu skaityti. Renkuosi psichologines knygas arba tokias, kurios priverčia pamąstyti. Patinka klasika.
Neseniai vėl perskaičiau Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Man patinka pasivaikščioti po knygyną, o knyga — labai gera dovana.
Nuo vaikystės daug skaitau. Kai iš bibliotekos parsinešdavau po dešimt knygų, mama griebdavosi už galvos: „Vaikeli, kada tu perskaitysi?!“ Perskaitydavau.
O štai dešimčia metų jaunesnis brolis Lukas visai nemėgsta skaityti.
Nesu ekstremalė. Priešingai — gana atsargi, bijau aukščio ir greičio.
Tik kartais tampu spontaniška. Labai norėjau aplankyti Niujorką, ilgai taupiau pinigus, kol vieną dieną pareiškiau: „Noriu ten nuskristi.“ Kitą dieną nusipirkau bilietus.
Tai buvo pirmoji mano kelionė į užsienį ir labai įspūdinga, nors ne viskas sekėsi. Paniškai bijojau skristi, o teko pakeisti net keturis lėktuvus.
Užkliuvusi už lagaminų griuvau, nusibrozdinau kelį ir visą savaitę, kol buvome Niujorke, šlubčiojau. Skrendant namo trūko ausies būgnelis.
Vis dėlto geri kelionės įspūdžiai užgožė slogiuosius.
Norėjau pamatyti ir pajusti patį Niujorką — pasivaikščioti po bohemiškus rajonus, pasėdėti kavinėse, paspoksoti į žmones, o ne būtinai aplankyti svarbiausius objektus. Visa tai man teko patirti.
