Paryžiuje gyvenanti aktorė ir dainininkė Giedrė Barauskaitė (27 m.) mielai kurtų dainas lietuviškai, tačiau jai trūksta keiksmažodžių. Lietuvoje mažai kam žinoma ekscentriškoji menininkė populiarėja Prancūzijoje.
Toli gražu ne kiekvienas lietuviškas vardas turi savo prancūzišką interneto svetainę. Surinkę adresą giedre.fr pateksite į G. Barauskaitės puslapį. Jame jau žvalgėsi daugiau nei 7 milijonai lankytojų. Prancūzijoje populiarėjanti dainininkė apie pasirodymą gimtojoje Lietuvoje dar tik svajoja, o kol kas ruošiasi gegužės 16 dieną vyksiančiam koncertui prestižinėje Paryžiaus „La Cigale” salėje.
Neaišku, ar į lietuvę Paryžiaus gatvėse žmonės atsisuka dėl jos ryškių apdarų ir dirbtinėmis gėlėmis apkaišyto dviračio, ar todėl, kad ji jiems jau kažkur matyta. Per mėnesį dainininkė surengia apie 20 koncertų – ir ne tik Prancūzijoje, bet ir Belgijoje, Šveicarijoje, Kanadoje. Ji kviečiama ir į radijo stotis, televizijos laidas.
Į Prancūziją lietuvė su motina ir broliu atsikraustė būdama septynerių metų. Giedrė tikino, kad išgarsėti niekada nesvajojo. Tačiau dabar ją paryžiečiai atpažįsta net parduotuvėse.
„Keista, kai perkant tualetinį popierių parduotuvėje kas nors prieina ir klausia: „Žiedrrrėėė?” Ne, sakau, – Giedrė”, – juokiasi pašnekovė.
Jos sėkmės raktas – kurti tai, ką nori. Antraip kūryba taps paprasta preke. Kaip tualetinis popierius.
– Esi ir aktorė, ir dainininkė. Tokių universalių, norinčių išgarsėti menininkų Paryžiuje netrūksta. Du tavo albumai platinami internetu, o trečiasis jau guli didžiausios Prancūzijoje vaizdo ir garso prekių parduotuvės „Fnac” lentynoje. Kaip lietuvei ėmė ir pavyko?
– Viskas įvyko neplanuotai ir netikėtai. Kurį laiką vaidinau, bet toks jau aktorių gyvenimas – kartais dirbi, o kartais – ne. Reikėdavo ilgai laukti, kol bus pasiūlytas koks nors vaidmuo. Nenorėjau, kad mano gyvenimas prabėgtų laukiant.
Aktoriaus gyvenimą įsivaizdavau visiškai kitaip. Matyt, ieškojau laisvės, o jos negavau. Esi priklausomas nuo teksto, režisieriaus, scenografijos.
Tačiau scenos atsisakyti nenorėjau. Ėmiau rašyti dainas ir jomis pasakoti tai, ką noriu ir kaip noriu, o ne kaip man nurodoma.
Pradėjau dainuoti gatvės, kurioje gyvenu, bare. Tai geresnis būdas užsidirbti pinigų nei valyti tualetus užkandinėje. Likimas man nusišypsojo: mane išgirdo, pastebėjo ir ėmė kviesti koncertuoti.
Tačiau aktorės profesijos neatsižadu. Kaip ir valytojos darbo – gyvenimas juk ilgas, nežinai, kas gali nutikti.
– Tavo dainos – apie žemiškus, buitinius dalykus, apie kuriuos žmonės garsiai vengia kalbėti. Apie norą šlapintis atsistojus, apie kirminą kapinėse, nemalonų kvapą. Kodėl?
– Kiekviena daina turi savo istoriją. Pavyzdžiui, gerai prisimenu vieną savo koncertą, kuriame buvo daug rimtų vyrų su marškiniais bei kaklaraiščiais. Jie man atrodė baisūs. Pamenu, dainuoju, žiūriu į juos ir galvoju, kad jie taip pat eina į tualetą kaip ir aš.
Grįžau iš koncerto ir naktį parašiau dainą „On Fait Tous Caca” („Mes visi kakojame”).
Didžiausia laimė, kad neturiu galvoti, ar mano kūryba patiks publikai. Kitaip daryčiau tiesiog produktą – lyg kėdę, svarstydama, ar ji bus patogi žmonėms. Bet kurdamas meną privalai užmiršti materiją.
– Ar nenorėjai sugalvoti sau sceninio vardo? Prancūzams ištarti „Giedrė” nėra paprasta.
– Dainuodama bare turėjau sceninį vardą. Kai padaugėjo klausytojų supratau, kad reikia prisistatyti tikruoju. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes niekas jo nemoka ištarti ir niekas nežino, kad tai tikras vardas.
– Be akcento kalbi prancūziškai, tad reikia aiškinti, kad esi lietuvė?
– Taip, dažniausiai tenka paaiškinti ir džiaugiuosi tuo, nes didžiajai daliai sutiktųjų būnu pirma gyvenime sutikta lietuvė. Turiu progos šį tą papasakoti apie Lietuvą. Daug kas jos vis dar nežino, o jei žino – tai tik dėl tragiško aktorės Marie Trintignant likimo. Smagu, kad galiu jiems papasakoti ką nors gražesnio ir naujesnio.
– Penkiolika metų gyveni Paryžiuje, bet vis dar gerai kalbi lietuviškai. Tau tai svarbu?
– Kai buvau vaikas, atrodė smagu kalbėti nauja kalba. Tad ir namie broliui pasakydavau šį tą prancūziškai. Jis drausmindavo, kad namie reikia kalbėti lietuviškai, nes kitaip užmiršime kalbą. Iki šiol su mama ir broliu šnekamės tik lietuviškai. Lietuvoje liko daug giminių ir gerų draugų, todėl man svarbu kalbėti gimtąja kalba. Ji graži, būtina ją saugoti.
– O jei sugalvotum dalyvauti „Eurovizijoje”, kuriai šaliai mieliau atstovautum – Prancūzijai ar Lietuvai?
– Lietuvai – juk esu lietuvė, net nenorėjau atsisakyti pilietybės. Bet dainuočiau prancūziškai taip parodydama, kad nebūtinai turi priklausyti tik vienai šaliai. Jei žinai, kur yra tavo šaknys, gali būti bet kur.
– Esi sukūrusi lietuviškų dainų?
– Ne, nes net kalbėdama lietuviškai turiu pagalvoti, ar nenusišneku. Rašyti dar sunkiau. Be to, mano dainos ciniškos, su didele juodojo humoro doze. Visa tai išvertus į lietuvių kalbą neliktų prasmės. Be to, vartoju nemažai keiksmažodžių, o lietuviškų jų daug nemoku. Rupūžė? Gyvatė? Man reikia stipresnių.
– Vadinasi, nėra prasmės Lietuvoje rengti ir koncertų?
– Pats pirmas mano koncertas įvyko būtent Lietuvoje. Kartą kaime prie Molėtų dainavau savo draugei Akvilei ir ji pasiūlė surengti koncertą. Kaip tik tuo metu Vilnius buvo Europos kultūros sostinė ir aš surengiau pasirodymą „KultFlux” – kultūros platformoje ant Neries kranto. Tik man atrodo, kad žmonės nelabai suprato mano humoro, – juokiasi Giedrė.
Būdama Prancūzijoje jaučiuosi lietuvė. Savoje šalyje suvokiu, kad mano mąstymas jau skiriasi nuo lietuviškojo. Ir draugai pastebi, kad dažnai negalvoju kaip jie.
– Klausaisi lietuvių muzikos?
– Man įdomu, kas vyksta Lietuvoje. Kaskart sugrįžusi matau, kaip viskas keičiasi. Pasiklausau ir lietuviškos muzikos. Būdama paauglė klausiausi Selo, nes tada rūpėjo viskas, kas pikta. Neseniai buvau „Bekešo vilkų” koncerte.
Anksčiau Lietuvoje labai mėginta pritapti prie Vakarų Europos, žmonėms atrodė, kad, norint būti moderniam ar madingam, reikia kopijuoti, kas vyksta ten. O ta kopija atrodė liūdnai, nes išeidavo gerokai blogiau.
Dabar viskas pasikeitė ir lietuviai suprato, kad patys gali kurti retus dalykus.
– Po Paryžių važinėji dirbtinėmis gėlėmis išpuoštu dviračiu, rengiesi suknelėmis su nertomis apykaklėmis, ausyse segi antytes, morkytes, vyšnaites. Panašiai atrodai ir scenoje. Pati kuri savo įvaizdį?
– Taip, viską renkuosi pati, nes scenoje viskas kalba – ir drabužiai, ir elgesys, ir gestai. Tuo ir naudojuosi mėgindama kuo daugiau papasakoti. Gyvenime irgi vadovaujuosi tuo pačiu principu.
Manoma, kad prancūzės moterys labai daug dėmesio skiria savo išvaizdai. Bet jūs pažiūrėkite į lietuves – kaip jos susitvarkiusios. Ne vien tos oranžinės gražuolės pripūstomis lūpomis – dauguma moterų Lietuvoje atidžios savo išvaizdai. O aš ne tokia. Jei mane dabar pamatytų močiutė – aprėktų, kokia esu susivėlusi. (Juokiasi.)
Vis dėlto prancūzės jaučiasi laisviau, jos rengiasi kaip tik nori, kaip joms patogu.
