Nuteistosios iš pradžių sirgo už Stanislavo Stavicio-Stano vadovaujamą benamių chorą „Spindulys“. Priežastys suprantamos — Stano buvo jų Vilties choro generolas.
Kai benamiai iškrito, kiekviena kalinė pasirinko savo favoritus. „TV antena“ susitiko su keturiomis nuteistosiomis, kurios praėjusiais metais dalyvavo „Chorų karuose“.
Vienuoliktus metus kalinti Rima (42 m.) palaikė Vytauto Matuzo vadovaujamą Panevėžio Indigo chorą, kuris konkurse užėmė antrą vietą. 34-erių kaunietę Aušrą žavi gimtojo miesto kolektyvas. 30-metė šviesiaplaukė Kristina ir 27-erių Elena sirgo už trečią likusį vilniečių Šachmatinį chorą.
Laisvę brangino ne visos
Iš pernai Vilties chore dainavusių keturiolikos nuteistų moterų kai kurios šių metų chorų kovas stebėjo jau namuose. „Į laisvę išėjo Zemfira, Kalinka, Margarita...“ — lenkia pirštus pašnekovės.
Vis dėlto kai kurios jų laisvėje užsibuvo neilgai. Kelios buvusios choristės vėl grįžo už grotų.
Dalis buvusių dainininkių dar laukia, kada baigsis jų bausmės laikas. Moterys likusias nelaisvės dienas skaičiuoja „iki lengvatų“ — tuomet kalinimo laikas kai kurioms sutrumpėja iki metų ar pusantrų.
Meška pravardžiuojamai Rimai dar teks už grotų praleisti daugiau nei penkerius metus. Jos bausmės laikas — 16 metų.
Stano nepamiršo chorisčių
Buvęs kalinių choro generolas Stano neseniai apsilankė Panevėžio pataisos namuose. Kartu su grupe „Čilinam“ (Ramūnu Rudoku ir Mariumi Jampolskiu) jis nuteistosioms parodė savo programą.
Aušra, Kristina, Rima ir Elena pasakojo labai laukusios susitikimo su Stano. Prieš koncertą moterys pasipuošė, pasidarė makiažą, kai kurios nekasdieniškai susišukavo.
Tačiau apsikabinti su buvusiu generolu joms nepavyko. Stano prisipažino turįs rotaviruso sukeltų negalavimų. „Jei nebijote rizikuoti, tuomet apsikabinkime“, — perspėjo jis savo buvusias dainininkes.
Kalinimo įstaigos klube dirbanti Aušra tikisi dar susitikti ir pabendrauti su Stano.
„Išeisiu į laisvę, tada jį susirasiu. Gal per feisbuką. Tačiau nesišlaistysiu gatvėmis jo ieškodama, — planais dalijosi Aušra. — Va, Virdžikė (Virginija. — Red.), ta iš Klaipėdos, išėjusi į laisvę susirado Stano.
Jis ją net pakvietė į koncertą. Gaila, kad Virdžikė negalėjo nueiti, nes būtų pažeidusi išankstinio paleidimo sąlygas.“
Nebuvo laiko net parūkyti
„Iškristi buvo skaudu, — pernykštį konkursą prisiminė Rima. — Tuomet baigėsi bendravimas su žmonėmis, su kuriais spėjau susidraugauti ir net prie jų prisirišti. Projekte gavau tokių pamokų ir patirties, kokių šiaip nebūčiau gavusi.“
Moteris pasakojo, kad repetuodama patyrė daugybę teigiamų emocijų.
Kartais prieš repeticiją Rima iškepdavo pyragą su razinomis, atsinešdavo jį į pataisos namų salę ir padalydavo į keliolika dalių — kad užtektų visiems, kurie tą dieną kartu dirbo.
„Visą dieną būdavome taip užsiėmusios, kad užmiršdavome pavalgyti. O aš per dieną surūkydavau vos 5 cigaretes, nors šiaip supešu pusantro pakelio“, — prisiminimais dalijosi Rima.
Kai baigdavosi visą dieną trukusi repeticija, vienas prie projekto prisidedantis žmogus atsistodavo prie durų ir kiekvienai išeinančiai duodavo saldainį. Nuteistosioms tai buvo ne tik paprastas saldainis, bet ir taip reikalingas draugiškumo ženklas.
Susidraugavo konkurse
Kai kurios nuteistosios, iki konkurso nepažinojusios viena kitos, per repeticijas tapo draugėmis ir net bičiulėmis.
„Mes su Elena iki šiol kartais abi uždainuojame. O choreografės Ugnės Audejevos išmokytus fizinius pratimus kelios moterys iki šiol darome — kad prieš vasarą numestume kokį kilogramą“, — pasakojo Aušra.
Daugelio žiūrovų vyrų dėmesį prikausčiusi ilgaplaukė Kristina, kuri vieno pasirodymo metu vilkėjo balerinos apdarus, prasitarė projekte pirmą kartą gyvenime susiradusi tikrą draugę. Dabar jos su Aušra viena kitai jau yra išpasakojusios bene visus gyvenimo įvykius.
„Draugaujame ne tik mes. Dabar jau bendrauja ir mūsų tėvai, ir net paaugliai vaikai“, — džiaugėsi moterys.
Ašaros trukdė filmuoti
Pasirodydamos tiesioginiame eteryje Panevėžio pataisos namų choristės žinojo, kad jas stebi šeimos nariai. Nuteistųjų tėvai, vaikai ir kiti artimieji nepraleisdavo nė vienos „Chorų karų“ laidos.
Pasimatyti su nuteistomis motinomis ar dukromis į pataisos namus jie atvykdavo vos kelis kartus per metus, o vykstant projektui per televiziją jas matydavo kiekvieną savaitgalį.
Kai nuteistųjų choras iškrito, verkė ne tik choristės, jų motinos ir vaikai anapus ekranų.
„Kai operatoriui liepė filmuoti mūsų riedančias ašaras, jis sušuko, kad pats pro savo ašaras nieko nemato. O vienas apšvietėjas, išvydęs mums nepalankius rezultatus, suklupo ant kelių ir pravirko. Tokią įtampą mes visi patirdavome kiekvienoje laidoje“, — prisiminė nuteistosios.
Sukrėtė Šapro mirtis
Moterys sakė labai jautusios „Chorų karų“ vedėjo Vytauto Šapranausko palaikymą.
Buvusios choristės iki šiol beveik atmintinai gali pacituoti laidoje Šapro išsakytą mintį, kad kiekvienas žmogus gyvenime yra ką nors nugvelbęs — saldainį ar kokį kitą daiktą. Tačiau daugeliui pasisekė — jie liko nesučiupti. O nuteistosioms esą nepasisekė, nes jas pagavo.
„Šapro mirtis mus labai sukrėtė. Kai išgirdome apie ją, verkė visos. Ne viena iš mūsų taip pat esame priklausomos nuo alkoholio. Daugelis bent kartą esame pagalvojusios apie savižudybę. Kartais svarstai, kad gal geriau būtų išeiti pas Dievulį ir — rami galva“, — samprotavo Rima.
Daug moterų žiūrėjo vietoj „Chorų karų“ transliuotą laidą, skirtą V. Šapranauskui. Žiūrėdamos verkė — gailėjo ir tų, kurie neatlaikė gyvenimo naštos, ir savęs.
Moterys yra šventai įsitikinusios, kad nuo tokių žingsnių sulaikyti gali ne psichologai, bet mintys apie artimuosius ir pokalbiai su draugais.
„Ką tie psichologai? Atsisėda prieš tave jauna mergelė, ir ką? Jai turi pasakoti savo gyvenimą? Ką ji apie tą gyvenimą išmano?“ — karščiavosi Meška.
Į kilpą pastūmėjo vienatvė
Ji prisiminė 21 metų Eveliną, kuri prieš kelerius metus kalėjime pasitraukė iš gyvenimo. Su mergina, kuri buvo ne kartą užsiminusi apie savižudybę, dirbo kalėjimo psichologė, niūrias jos mintis stengėsi išsklaidyti ir likimo draugės. Rima sakė taip pat bandžiusi merginą atkalbėti nuo savižudybės.
Tačiau vieną dieną Evelina pasikorė rūkomajame — moterų kalėjime gimusi mergina toje pačioje įkalinimo įstaigoje ir baigė savo gyvenimą.
Po Evelinos mirties pasklido gandai, kad ji nusižudė iš meilės aštuoneriais metais vyresnei moteriai. Tačiau pažinojusios nelaimingąją mano, kad į nebūtį ją pastūmėjo nepakeliama vienatvė.
Žiūrovų meilė — trumpalaikė
■ Praėjusiais metais „Chorų karuose“ dalyvavusio Panevėžio pataisos namų Vilties choro ir šiemet šiame konkurse besivaržiusio benamių choro „Spindulys“ likimai klostėsi panašiai.
■ Pirmose laidose abu kolektyvus aktyviai palaikė ir žiūrovai, ir vertinimo komisija.
■ Tačiau atrodo, kad žiūrovai už kalines ir benamius balsuodavo sugraudinti jų gyvenimo ir nuosmukio istorijų. Vertinimo komisija taip pat neslėpdavo aukštus balus skirianti avansu, norėdama suteikti jiems progą.
■ Todėl ir pernai, ir šiemet „Chorų karuose“ įsibėgėjus kovai gyvenimo užribyje atsidūrę žmonės buvo tapę lyderiais. Kartais atrodydavo, kad jiems net lemta nugalėti.
■ Kalinių choras net buvo pradėjęs planuoti, kur išleis nugalėtojams priklausantį piniginį prizą. Esą verkiant reikia remontuoti pataisos namuose esančias vaikų žaidimų patalpas.
■ Vis dėlto ir kalinių, ir benamių chorai žiūrovų meile mėgavosi neilgai. Ilgainiui už juos balsuodavo vis mažiau žmonių.
■ O vertinimo komisijoje dirbančių profesionalų pastabos vis griežtėjo. Nei kalinės, nei benamiai konkurso pusfinalių nepasiekė.
