Šviesūs ir erdvūs namai, kuriuose karaliautų ramybė ir užtektų vietos visoms idėjoms ir planams. Tokio būsto troško L. Blaževičiūtė ir jos vyras A. Pranckevičius.
Jau penkerius metus didelei televizijai vadovaujanti moteris gyvena viename Vilniaus senamiesčio daugiabučių. Anksčiau šiame erdviame bute šeimininkavo jos vyras – Laura atsikraustė pas jį. Apsigyvenusi čia ji norėjo pridėti savo ranką.
„Koks turi būti interjeras, padiktavo pati vieta. Man norėjosi daug baltos spalvos. Andrius pageidavo klasikos.
Bendrų namų kūrimas – dar vienas išbandymas naujiems santykiams, ypač tuomet, kai abu partneriai tiksliai žino, kaip turi atrodyti jų namai. Mes viską darome kartu, todėl ir pertvarkant namus Andrius daug dalyvavo”, –
kalbėjo L.Blaževičiūtė.
Ėmusis buto atnaujinimo pati, vėliau Laura į pagalbą pasitelkė interjero dizainerę Neringą Intaitę. Kelias savaites ieškoti tinkamo šviestuvo Laura negalėjo.
Namuose šeima leidžia vakarus, savaitgalius. Atšilus orams šeima mėgaujasi ant grotelių kepta mėsa ar žuvimis, daug laiko praleidžia didelėje terasoje, už kurios plyti sodas. Vasarą užmigdę sūnų abu čia ir vakaroja.
– Pamenate, kai įžengėte į televiziją dar visai jaunutė ir pilna naujų idėjų? Kaip pasikeitė jūsų pačios požiūris?
– Ir dabar esu jauna bei energinga! (Juokiasi.) Su patirtimi atsiranda vis daugiau drąsos daryti kitaip, keisti nusistovėjusias normas, priimti nepopuliarius sprendimus, kurie kartais yra būtini. Daugėja idėjų, norisi tik daugiau laiko, kad galėtume jas visas įgyvendinti. Man atrodo, kad visada čia buvau!
Visai neseniai pas močiutę Kaune radau 1994 metų nuotraukų, kur aš, dar paauglė, įsiamžinau su tuometės „Tele3” vadove Liucija Baškauskaite. Ji buvo atvykusi pas mus į svečius valgyti cepelinų, nes draugavo su mano senelio broliu Amerikoje.
Liucijos pasakojimai apie televiziją man tada skambėjo kaip stebuklas. Tikrai neturėjau minčių, kad pati tam stebuklui vadovausiu! Dabar manau, kad atsitiktinumų nebūna. Ta simbolinė nuotrauka – mano darbo kabinete.
– Kokia vadovė esate – griežta ar tokia, kuri susidraugauja su pavaldiniais? Juk tarp jų – ir gausybė Lietuvos garsenybių.
– Esu labiau demokratiška nei griežta. Kiekvienas turi laisvės ir mano pasitikėjimo su viena sąlyga – jei atsakingai ir laiku vykdo įsipareigojimus. Aistra savo darbui ir lojalumas įmonės vertybėms yra būtini.
Šiais laikais viskas vyksta per daug greitai, kad būtų įmanoma kiekvieną darbuotoją kontroliuoti ir nuolat kvėpuoti jam į nugarą.
– Susiduriate ir su netektimis. Neseniai Lietuva neteko laidų vedėjo Vytauto Šapranausko, kuris dirbo TV3.
– Aš dar nesuvokiu, kad tai iš tikrųjų įvyko. Dirbti su Vytautu nebuvo lengva. Jis buvo kaip vaikas, kuris nepakluso bendroms taisyklėms, bet kuriam galėjai atleisti viską.
Dėkinga esu jam už šimtaprocentį lojalumą. Man buvo ramu. Per visus tuos metus jis nė vieno karto nepakėlė sparnų į kitą televiziją.
– Ar šventiniame TV3 jubiliejaus vakare V.Šapranauskui buvo numatytas vaidmuo?
– V.Šapranauskas – neatsiejama TV3 istorijos dalis, todėl jam buvo numatytas svarbus vaidmuo. Ir jis bus su mumis. Privalome jam dar kartą padėkoti už visus tuos metus.
Mūsų žiūrovai jį be galo mylėjo. Jie jį matė visokį, tik ne liūdną. Pasistengsime, kad būtent tokį Vytautą žmonės ir prisimintų.
– Net šiandien, išeidama iš namų, tarstelėjote: „Lekiam!” Nuolat skubate, bėgate. Kaip pavyksta suderinti šeimą ir karjerą?
– Kai laukiausi Jokūbo, sakiau, kad įmanoma viskas. Tačiau tai nėra lengva. Dabar sukuosi dar greičiau, o laiko sau lieka dar mažiau.
Nesigailiu, kad pasirinkau tokį kelią, o susilaukusi sūnaus anksti grįžau į darbą. Mes su vyru taip nusprendėme. Andrius prisiėmė didelę dalį sūnaus auginimo pareigų ir malonumų.
Darbas yra visur – biure, namuose, per atostogas. Niekada nežinau, kada kas paskambins kokiu nors nenumatytu klausimu. Neįsivaizduoju, kad būtų kitaip.
– Ar ir namuose esate vadovė?
– Namuose esu žmona ir mama. Man atrodo, kad nevadovauju vyrui. (Juokiasi.)
– Gal jūsų vyras Andrius daugiau būna namuose, rūpinasi buitimi?
– Vyras man labai padeda, daug laiko praleidžia su sūnumi. Man kartais tenka dirbti ir vakarais, išvykti į komandiruotes. Palikdama Jokūbą su Andriumi esu rami.
Pagelbėja ir mano tėvai bei Andriaus mama.
Juokaujame, kad turime du vaikus – Jokūbą ir kurtsharų veislės kalytę Amazonę. Išvykdami į keliones vieną vežame pas vienus tėvus, kitą – pas kitus.
Buityje taip pat padeda Jokūbo auklė, turime ir namų tvarkytoją. Jokūbą pasiimame ir į vakarėlius, renginius. Juk dieną su juo nebūnu, matau, kaip jis pasiilgsta manęs, vos įžengiu į namus, lekia pasitikti. Tad geriau neišbūsime renginyje iki pabaigos, bet vyksime į jį visi kartu.
Taip, norėčiau, kad para būtų dukart ilgesnė. Norėčiau ryte kavą gerti lėtai. Norėčiau daugiau valandų skirti pomėgiams. Tačiau žinau, kad taip nebus, ir džiaugiuosi tuo, ką turiu.
Žaidžiu tenisą, atėjo pavasaris, tad vėl su vyru važinėsime dviračiais. Mėgstu bėgioti, skaityti. Labai norėčiau kartą per savaitę eiti pašokti, tačiau kol kas tam neturiu laiko.
– Ar randate laiko kelionėms?
– Su vyru vieną ar dukart žiemą vykstame slidinėti. Anksčiau čiuoždavau snieglente, dabar jau keturis sezonus slidinėju.
Kalnai man – magiška vieta, jie turi ypatingą poveikį. Įkopėme į Elbrusą. Po Kiniją, Italiją esame keliavę kalnų dviračiais. Iš tokių kelionių grįžtų pasikrovusi energijos kone visiems metams.
Kiekviena kelionė – įsimintina. Kai lipome į Elbruso viršūnę, tai buvo mūsų pirma išbandymų kelionė su Andriumi. Išlaikėme vienas kito egzaminą. (Šypsosi.)
Važiavimas kalnų dviračiais buvo iššūkis sau, svarsčiau, kaip man pavyks įveikti šią kelionę. Važiavau viena moteris su vyrais, nenorėjau jiems nusileisti.
Visai neseniai buvau Tailande viena, be savo vyrų. Daug miegojau, skaičiau, plaukiojau, ėjau į jogos treniruotes. Tai buvo visiškos ramybės, buvimo su savimi savaitė. Atitolau nuo visko – ten nebuvo net interneto, o viešbučio teritorijoje nebuvo galima kalbėtis telefonu.
Vasarą visada atostogaujame Palangoje, man ten labai patinka. Mielai į pajūrį persikelčiau ir savo biurą!
– Su vyru dar prieš vestuves turėjote tradiciją kartu pusryčiauti. Ar ji dar gyvuoja?
– Jokūbėlio atsiradimas pakoregavo mūsų tradicijas. Rytais stengiuosi kiekvieną minutę panaudoti miegui, todėl pusryčiams laiko lieka labai mažai.
Sportas taip pat persikėlė į rytą, kad vakarą galėtume kartu praleisti su sūnumi. Lieka tik savaitgaliai.
– Kokia būtų jūsų ideali savaitė, jei galėtumėte veikti tai, ką norite? Turbūt atostogautumėte?
– Tikrai neatostogaučiau! (Juokiasi.) Atostogas planuoju, jų turiu pakankamai.
Esu laiminga savo šeimoje, man patinka mano darbas. Nieko nenoriu keisti. Gal tai ir yra pilnatvė?!
Juk mes renkamės, kaip norime gyventi. Galime keisti tai, kas mūsų nedžiugina, netenkina.
– Jūsų dvimetis sūnus Jokūbas irgi turi daug veiklos. Kuo jis jus džiugina?
– Jokūbas šoka, lanko muziką, dailę, sportuoja. Džiaugiuosi, kad turime sumanią auklę ir viskuo besidomintį sūnų. Manau, kad šiuolaikinis judrus gyvenimas turi įtakos ir vaikų auklėjimui.
Norime, kad berniukas augtų pasitikintis ir smalsus pasaulio pilietis. Stengiamės, kad Jokūbas būtų ir fiziškai aktyvus.
Mokome jį važiuoti dviratuku, kad galėtų prisijungti prie mūsų su Andriumi. Kitą žiemą, kai bus treji, vešimės slidinėti. Tokio amžiaus vaikus jau galima pradėti mokyti slidinėti.
Noriu, kad Jokūbui būtų smagu leisti laiką su mumis. Norime tvirtų ir tikrų santykių, mėginame vaiką užkrėsti savo pomėgiais.
– Ar lepinate Jokūbą, leidžiate viską, ko jis užsigeidžia?
– Prisipažinsiu – nelepinti yra sunku. Skaitau daug literatūros apie vaikų auklėjimą. Ir vaikai keičiasi, jie tampa vis imlesni, geba greitai prisitaikyti prie situacijos, jaučia skirtingus žmones, keičiasi jų fizinės galimybės.
Tariamės su sūnumi eidami į parduotuvę, iš anksto aptariame, kiek ir ko pirksime. Tačiau juk vaikai parduotuvėje kartais sugalvoja, kad nori ne vieno saldainio, o dviejų!
Tada visada jam primenu susitarimą, kad reikia laikytis savo žodžio, kitaip į parduotuvę daugiau nebegalėsime ateiti. Tai veikia. Tačiau kartais derybos su vaiku būna sunkesnės nei darbe.
– Ateis laikas, kai sūnus norės išmaniojo telefono, planšetinio kompiuterio. Ar jis turės šiuos žaislus?
– Turės savo? Kol kas tikrai ne. Tačiau nuo to nepabėgsime, vaikas mato, kad mes turime. Gyvename technologijų amžiuje. Svarbiausia – nustatyti tam tikras taisykles ir ribas.
Ir dabar planšetiniame kompiuteryje leidžiame jam padėlioti kubelius, įjungiame kokį kitą lavinamąjį žaidimą, mokomės angliškų žodžių.
Tačiau prieš tai susitariame, kad žais 15 minučių, o ant orkaitės kartu nustatome laikrodį. Kai laikmatis pypsi, Jokūbas turi padėti kompiuterį į vietą. Dabar tai veikia, jei neveiks – ieškosime kitų būdų.
Mums smagu, kad namuose yra Amazonė. Vyrai kartu su ja eina pasivaikščioti, daug laiko praleidžia lauke. Jokūbas nori eiti pats, o ne būti vežamas vežimėlyje.
Šuo – Andriaus. Ilgą laiką jis buvo tik su vyru, tad kai atsiradau Andriaus gyvenime, šuo šiek tiek pavydėjo, ne iš karto susidraugavome.
Vėliau Amazonė prie manęs priprato, o kai laukiausi, jau gulėdavo padėjusi galvą man ant pilvo. Dabar kas vakarą sūnui seku pasaką, o Amazonė susirango su manimi ant fotelio.
– Šiandien galite garsiai pasakyti, kad esate labai laiminga? Ar ko nors dar trūksta? Gal namo šalia pušyno?
– Turime erdvų butą. Atskiras namas – didelis įsipareigojimas. Jo tikrai nėra mano svajonių sąraše.
Šiandien mano laimė yra šeima, darbas ir pavasaris.
– Gal tame sąraše yra ir dukrelė?
– Taip! Aš augau dviese su seserimi. Su Andriumi norėtume didesnės šeimos. Anksčiau ar vėliau tai įvyks. Būtų smagu auginti ir dukrelę, bet gali būti ir dar sūnelių.
Vaikai teikia didžiulį džiaugsmą. Kartais vakarienę gaminu tris valandas, nes Jokūbas nesitraukia nė per žingsnį. Kartu skutame bulvę, plauname ir džioviname salotų lapus. Tas procesas labai malonus.
Atsiradus vaikams ir patys mokomės kantrybės. Namuose negali kaip darbe pasakyti, kad man ko nors reikia dabar ar reikėjo vakar. Vaikai nesupranta tokių taisyklių. Jų ritmas –
kitoks, jų nepaskubinsi.
– Jūs su Andriumi kartu beveik šešerius metus, eina ketvirti, kai esate susituokę. Sakoma, kad santuoka – sunkus darbas.
– Ne. Mudu buvome brandūs, kai pasirinkome vienas kitą. Visada buvau subrendusi ne pagal savo metus – ir mokykloje, ir studijuodama.
Mūsų namuose nedygsta spygliai. Dar prieš jiems išlendant suprantame, kad kito žmogaus nepakeisi. Kai kada lengviau prisiderinti, kai kada – nusileisti.
Mūsų sūnus niekada negirdėjo pakelto balso. Ir nekalbadienių nebūna.
– Tad koks jūsų laimingos ir ramios santuokos receptas?
– Pirmiausia – darbas su savo ego. Neprivalome keisti vienas kito nuomonės. Man atrodo, kad santykiams labai svarbu bendri interesai. Jei jų nėra, nebus ir apie ką kalbėti, pradės erzinti ir kiti dalykai.
Kai bendra veikla džiugina, nematai ir galėsiančių suerzinti smulkmenų. Viską darome kartu – mokėmės gerai plaukti, prisidėjau prie Andriaus su dviračiu. Man gera žinoti, kad visur, ką jis planuoja, esu ir aš.
Kur nors palikta neišjungta šviesa? Nueini ir išjungi. Net nepagalvoji, tiesiog padarai. Esame atviri vienas su kitu, tiesiai pasakome, kaip jaučiamės, kas kelia nerimą. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau.
– Koks vyro komplimentas ar staigmena jums įstrigo labiausiai?
– Didžiausia staigmena – jis girdi mano svajones. Nežinau, ar Andrius nubėga užsirašyti, ar prisimena.
Kartą kalbėdama telefonu kažkam užsiminiau, kad norėčiau kabinete tam tikro kavos aparato. Garsiai pasvajojau.
Įeinu prieš Kalėdas į kabinetą ir matau ant stalo didžiulę dėžę. Išpakuoju, o ten – būtent tas kavos aparatas, apie kurį kalbėjau! Įdėta Jokūbo ir Andriaus nuotrauka, mielas raštelis.
Kitąkart Andrius nugirdo, kai kalbėdama telefonu su mama užsiminiau, kad atostogoms ieškau vienos knygos. Nuėjau į kelis knygynus – išpirkta.
Tądien, kai dėjausi kelionei lagaminą, vyras padavė man tą knygą. O aš jo net neprašiau!
Tokios smulkmenos daug duoda. Iš jų ir susideda vidinis džiaugsmas, kad tas vyras yra šalia manęs.
Ir aš stengiuosi. Žinojau, kokio dviračio jis nori. Gimtadieniui užsakiau, papuošiau kaspinais, pa-stačiau terasoje. O dviratis buvo ne toks! Su staigmenomis kartais ir taip būna. (Juokiasi.)
