Tiesa, išskyrus vaikus. Antrąsyk ištekėjusi moteris su vyru Egidijumi augina tris dukras ir apie jas pasakoja didžiuodamasi. Vyriausioji (iš Ramunės pirmos santuokos) — 20-metė Agnė — studentė, kremtanti medicinos mokslus, dešimtmetė Miglė — moksleivė, o mažajai Lukai Onai vasarą sukaks šešeri.
Moteriškai (apie amžių ir grožį) prasidėjęs mūsų pokalbis išsitęsia iki valandos, per kurią paliečiame ir jautrių temų.
— Pamačius jus „TV antenos” viršelyje pirmiausia kils klausimų, ką gi veikėte per tuos metus, kai jūsų nematėme televizijoje. Kur buvote dingusi? — paklausiau 1999-aisiais populiariausios laidų vedėjos.
— Niekur aš nedingusi, gyvenu Vilniuje, ant gražaus kalno, pro langus matau pusę miesto. Ir aš visus matau, ir pati rodausi. Auginu vaikus, truputį dirbu — galiu sau leisti kasdien neiti į darbą.
— Ar ne paslaptis, kur dirbate?
— Šiuo metu padariau pertrauką, nes nebeturiu auklės, o mažąją dukrą reikia vežioti į mokyklėlę.
Anksčiau dirbau vienoje nekilnojamojo turto agentūroje. Bet buvo toks metas, kai mažosios įmonės bankrutavo, rinkoje išliko tik patyrę vilkai, teko padaryti pertrauką.
— Ar visiškai atsisveikinote su savo specialybe? Juk jūs — aktorė, Muzikos ir teatro akademijoje baigusi garsiojo režisieriaus Jono Vaitkaus kursą.
— Tai skaudi tema. Man labai sunku apie tai kalbėti, ilgiuosi teatro. Su nostalgija prisimenu ir darbą televizijoje.
Todėl buvo ypač maloni fotosesija „TV antenos” viršeliui. Ji tarsi panaikino tą laikotarpį, kai palikau televiziją, ir grąžino malonius prisiminimus. Lyg tos pertraukos ir nebūtų buvusios. Tai geras jausmas.
Vis dėlto širdis labiausiai traukia prie teatro. Sunku lankytis spektakliuose ir žiūrėti į kolegų darbą, kai žinau, kad galėjau ir pati būti scenoje. Esu meno žmogus.
— Sakoma, kad nuo teatro niekada neišsigydoma.
— Taip, tai tiesa. Tik jauna būdama to nesuvokiau ir nevertinau. O juk į teatrą J.Vaitkus mus kaip viščiukus atsivedė dar antrakursius. Teatras buvo kaip gimtieji namai.
— Kas atsitiko, kad tuos namus nusprendėte palikti?
— Sunku grįžti į praeitį. Galiu atsakyti lakoniškai: jaunystė — kvailystė. Matyt, rūpėjo kiti dalykai.
— Palikote teatrą, bet patekote į televiziją ir ten dirbote ne taip ir trumpai — bene 8 metus. Buvote išrinkta populiariausia laidų vedėja. Ar esate atpažįstama gatvėje?
— Kad ir kaip būtų keista, žmonės mane atpažįsta. Žinoma, ne taip kaip anksčiau. Vis dėlto ir dabar dar išgirstu, kad anuomet laidose labai patikau, kad manęs televizijoje trūksta. Malonu tai girdėti.
— Ar jūs pati televizijos pasiilgstate?
— Eteryje matytis galbūt ir nebenorėčiau, bet labai norėčiau dirbti už kadro. Galėčiau būti prodiuserė ar kurti laidas.
Kadaise troškau išmokti laidų montažo paslapčių — žiūrėdavau, kaip trumpėja karpomi siužetai. Vis kišdavau nosį, prašydavau prodiuserio Sauliaus Bartkaus, kad ir mane pamokytų, bet, matyt, nebuvo lemta. Mane dabar labiau domina kita pusė — televizijos virtuvė.
Apskritai televizija — gera gyvenimo patirtis ir smagus prisiminimas. Prikvailiodavome ir prisijuokdavome filmuodami laidas.
— Su kuriuo laidos „Be tabu” partneriu labiau prikvailiodavote — su Algiu Ramanausku ar Vytautu Tulevičiumi?
— Sunku lyginti, nes skyrėsi metai. Juk žmonės bėgant metams keičiasi, ar ne?
Vytautas — labai vyriškas, romus, elegantiškas, toks tikras Vilniaus aristokratas sodriu balsu.
Su Algiu buvo kiti laikai, mes buvome tarsi du velniūkščiai — gal labiau atitikome kaip kirvis kotą.
Su abiem partneriais buvo smagu dirbti.
— Dabar informacijos šou rengėjai kaltinami dėl tuščio turinio, paskalų skleidimo. Ar jums šis žanras patiko?
— Anuomet nieko panašaus nebuvo. Dėl to ir buvo labai įdomu dirbti, o žmonėms žiūrėti. Juk tai buvo naujas požiūris į rimtus dalykus — su sarkazmu, ironija.
Po mūsų atsirado daug panašių laidų, bet jos neatrodė tokios naujos. Dabar informacijos šou nebežiūriu. O pati labiau norėčiau skaityti žinias.
— Ramunė Kurienė — žinių vedėja?
— (Juokiasi.) Bet kas gi mane kvies?
— Kodėl gi ne? Esate žavi, išraiškinga, jūsų gražus balsas.
— Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau save laidoje, susiėmiau už galvos — atrodžiau sau baisi, balsas ne toks, besimaivanti. Net pabėgau kažkur iš siaubo.
Pirmas įspūdis buvo klaikus. Vėliau pripratau prie savęs ekrane, tik vis tiek visuomet kritikuodavau.
— Greičiausiai jūsų partneriai žaviai moteriai būdavo gerokai atlaidesni.
— Draugiškai pamokydavome vienas kitą, patardavome, ką reikia daryti, bet vienas kito nekritikuodavome.
— Ar gyvenime su buvusiais laidų partneriais bendraujate?
— Mūsų keliai nelabai susieina. Visi įklimpę į gyvenimo rutiną.
— Ar tikrai skęstate rutinoje? Verdate, kepate?
— Pagal Zodiaką esu Jautis, šeimos žmogus. Bet tai nereiškia, kad mėgstu ruošti valgį — darau tai tik iš reikalo. Labiau patiktų, kad man kas nors gamintų.
Nesu iš tų moterų, kurios mėgsta sukiotis virtuvėje.
— Labiau patiktų, kad ten sukiotųsi tarnaitė?
— Maistui esu labai reikli, viską ruošiu labai švariai, todėl net negaliu valgyti kavinėse, nepasitikiu kitais žmonėmis. Nors kai buvo auklė, ja pasitikėjau. Kai ji išėjo, kurį laiką buvo sunku.
— Jau seniai draugaujate su režisiere Galina Dauguvietyte, kuri gyvena jūsų kaimynystėje, vadinate ją antrąja mama ir profesine krikštamote. Ji nepasigenda jūsų ekrane ar teatro scenoje?
— Su režisiere G. Dauguvietyte draugauju nuo tada, kai man buvo 19-a. Esame kaimynės, beveik kasdien susiskambiname, lankomės viena pas kitą. Ji man tikrai kaip mama — ir pamoko, ir pabara. O dėl to, kad nesu teatre, gaunu velnių iki šiol.
Buvo toks metas gyvenime, kai reikėjo rinktis — teatras arba televizija. Tada pasirinkau televiziją, bet dabar tikrai taip nebepasirinkčiau. Rinkčiausi tik teatrą. Žvelgdama į praeitį pykstu ant savęs.
— Kodėl tuo lemiamu metu pasirinkote televiziją?
— Galbūt atrodė, kad televizijoje yra stabilus darbas, o dėl teatro kirbėjo nerimas — kas ten manęs lauks po metų kitų?
Esu labai pastovi, man sunku ką nors keisti — pradedant smulkmenomis, baigiant dideliais dalykais. Tuomet labiau norėjau televizijos, o abiejų sričių aprėpti negalėjau dėl laiko stygiaus.
Dėl to Galina mane lupa iki šiol. Kartais jau verkšlenu — kiekgi galima? Kita vertus, man labai patinka jos klausyti ir su ja bendrauti.
Ji — didi asmenybė. Nepaisant garbaus amžiaus (G.Dauguvietytei — 86 metai. — Red.), jos atmintis — fenomenali.
Mes kalbamės su ja absoliučiai apie viską. Ji pasakoja savo gyvenimą su neįtikėtinomis detalėmis, smulkmenomis.
Ji viską žino ir apie mano gyvenimą — visas laimes ir nelaimes, paslaptis ir džiaugsmus. Džiaugiuosi, kad man teko laimė pažinti šį žmogų.
— Kokiomis temomis jūs galite kalbėti laisvai ir kokios — tabu?
— Griežtai tabu — asmeninis gyvenimas, šeima, meilė, vyrai. Nemanau, kad tai kam nors įdomu. Visomis kitomis temomis mielai šneku.
