Mes puikiai bendraujame – sulaukiu profesionalių pastabų, o dabar, kai jis ruošiasi išleisti „Paršiuko Čiuko nuotykių” knygą, praverčia ir mano patarimai. Man tai patinka.
Be to, skirtingai nei tėvas, ne tik piešiu, bet ir dainuoju. Beprotiškai myliu abi savo profesijas. Taip, ir dainavimą jau laikau savo profesija, nors nebaigiau muzikos akademijos. Bet muzikos mano gyvenime daug, be to, iš jos valgau duoną kaip ir iš savo ofortų bei monotipijų.
Dainuodama iš publikos gaunu didelę energijos bangą. Ir tokią didelę, kad po koncerto būtinai turiu kur nors eiti, bendrauti, o jei prireiktų – malkas ar anglis kraučiau. Ypač jei žmonės pradeda šokti man dainuojant ar pasako ką nors gera, gražaus.
Pastaruoju metu dar džiaugiuosi ir dėl to, kad man už nugaros – du profesionalūs muzikantai – Juozas Kuraitis ir Daumantas Slipkus. Tad man lieka galvoti tik apie tai, ką noriu dainuoti, – Edith Piaf, Patricios Kaas ar Mireille Mathieu kūrinius.
Jei dabar imčiau rašyti dienoraštį, būtinai jame ir pieščiau. Nors yra žmonių, teigiančių, kad aš nepanaši į dailininkę, kitiems – nepanaši į atlikėją.
Visuomet aviu aukštakulnius. Gal ir norėčiau kai kada mažiau kreipti dėmesio į savo išvaizdą, bet turiu nepamiršti, kad vakare užvėrusi savo galerijos sostinės Užupio rajone duris privalau atsidurti scenoje.
Piešiu tokia technika, kad rankos būna juodos ir tenka gerokai pavargti, kol jas vos ne tiesiogine prasme nutarkuoju. Tad gerai, kad mėgstu tamsią nagų lako spalvą. (Juokiasi.)
Piešimas ir dainavimas – tai tos sritys, kurios mane gelbėja, jei kas nors nesiseka. Pavyzdžiui, kai neturiu objekto, kuris man patiktų. Gražiai Dievo sumanyta, kad moteriai reikia vyro ir atvirkščiai.
Kadangi ne visada pasiseka surasti savo antrąją pusę, kiekvienas žmogus turi išmokti būti su savimi.
Aš turiu tiek veiklos, kad nusivylimams tiesiog nelieka laiko. Būna, kad ir apsiverkiu. Bet tokiais momentais tikrai ne grindis plaunu ar dulkes šluostau. Aš dainuoju arba piešiu, nes tuomet apie nieką kitą negaliu galvoti.
Dabar esu įsimylėjusi. Ir tai man visai netrukdo, ypač kai meilė šviesi ir be kančių. Nors kurti, dirbti mane skatina ir skaudūs išgyvenimai.
Dainavimas, galima sakyti, man dovanojo dukrą Marleną. Dainuodama Jordanijoje susipažinau su jos tėvu. Atvyko paskui mane į Vilnių, susituokėme. Puikiai bendraujame ir dabar, nors ir išsiskyrėme. Jei kas nutinka Marlenai, jam pirmam skambinu.
Nors dukrai – tik devyneri, ji su visais randa bendrą kalbą, greitai susidraugauja. Neatimsiu iš jos temperamentingos prigimties, o ir visai nenoriu.
Visuomet su dukra bendravau kaip su suaugusiu žmogumi. Kartą jai sakau: „Einu į susitikimą.” Duktė klausia: „Su kokiu nors vyru?” Kai žvilgtelėjau į ją klausiamai, nusijuokė: „Mama, aš viską suprantu – tuoj ir pati vaikščiosiu į pasimatymus.”
Kartais susimąstau, kad gal anksti dalijuosi su Marlena, pavyzdžiui, kokios reikia sumos už nuomą ar kiek privalome sutaupyti. Kartais net pristabdau savo vaiką, nes duktė labai atvira – viską gali išpyškinti kad ir nepažįstam žmogui, užėjusiam į galeriją.
Aš pati mėgstu pasidžiaugti sėkme, laimėjimais, bet ne visiems. Paprastai jaučiu, su kuo galiu dalytis gerais dalykais – juk yra pavydžių žmonių.
Ką patarčiau nusiminusiai bičiulei, kaip ją paguosčiau? Jei nepavyksta dainuoti, nesinori piešti, niekas nepakviečia į pasimatymą, tuomet reikia pradėti dienoraštį rašyti! Vaikystėje pripildavau po vienuolika puslapių kasdien.
