Visada buvau nutrūktgalvė. Iš kur tėvai turėjo tiek kantrybės mane auginti? Jei ne griežtas tėtis, gal dabar sėdėčiau moterų kalėjime su čigonėmis ir žmogžudėmis.
Pavyzdžiui, mažus kiemo vaikus esu išvedusi į mišką grybauti ir paklaidinusi. Maniau, kad nustebinsime tėvus, jei daug grybų atnešime. Ilgai tėvai klaidžiojo po mišką, kol mus rado.
Nuolatinis nuotykių ieškojimas atsisukdavo prieš mane. Nebuvau piktybinė, tikslai visada buvo geri, tik priemonės ne tos. Jaučiau norą priešintis sistemai, taisyklėms, kovoti už teisybę. Norėdavau kelti revoliuciją.
Nuo mažens žinojau, kad būsiu artistė. Gal kitiems atrodo, kad ištisai juokauju. Bet tikrai nesu amžinai krizenanti, pokvailė moteriškė, kokia yra Stefutė iš humoro serialo „Miesčionys” ar Baba iš „Milijonierių”.
Aš skaitau poeziją, ruošiu vaikus skaitovų konkursams. Esu režisierė, griežta pedagogė. Mano kuriami spektakliai smagūs, bet su liūdesio gaida.
Teigiamą požiūrį į pasaulį paveldėjau su genais. Kai mano tėtis apako, pasakė: „Kvailiausia yra tai, kad nežinodamas, kaip pasielgti, nebegalėsiu ištarti savo mėgstamų žodžių „pažiūrėsime, pamatysime”. Jau ne mano amžiuje naujus posakius galvoti.”
O mano močiutė visada sakydavo: „Kad ir kas atsitiktų gyvenime – Dievo garbei.”
Dažnai pasiilgstu vienatvės. Man niekada neliūdna su savimi. Gyvenu kaime. Einu į mišką, užsiimu kūryba, svajoju, esu filosofė, man patinka stebėti aplinką.
Bet ne visada būna ramu. Per Mėnulio pilnatį mane atakuoja viena telefoninė teroristė. Ta moteris, kaip įtariu, serganti, man siunčia žinutes. Visada tas pačias.
Išmokau jas atmintinai. Pavyzdžiui, „Riedėk, riedėk, kamuoliuk”, „Graži čysta patalynė”, „Kalendorius neberodo”.
Policija tik vienoje žinutėje įžvelgė galimą grėsmę: „Kvit, lelijėle.” Pasijuokiam, ir tiek.
Gerbėjai mane įsivaizduoja kitokią. Neretai dėl to kyla kuriozų. Pamatę gatvėje kai kurie pripuola ir kažkodėl pradeda kvailai rėkti, manydami, kad man, kaip Stefutei iš serialo, patiks.
Žmonės mane tapatina su personažu. Jie klausia, kaip man pavyksta į viską žiūrėti pokštaujant. Taip nėra, kaip ir visi, turiu problemų.
Su alkoholiu nedraugauju, bet gerbėjai kažkodėl nori mane girdyti. Prisiekinėju, kad nevartoju alkoholio, bet niekas netiki. Sako: „Baik, su tokiu veidu ir negeri.” Grįžtu namo, žiūriu į veidrodį, kas gi manyje ne taip. Galiausiai vienas vyras kartą paaiškino: „Blaivus žmogus šitaip durniuoti negali.”
Yra gerbėjų, kurie man skambina, rašo meilės laiškus, net nori vesti.
Kartą dar mokyklinukas mano sūnus parašė telefonu žinutę: „Jei gali, greičiau grįžk namo ir pasiimk nuo laiptų girtą kartį su šluota.”
Grįžusi laiptinėje išvydau monstrą su gėlių puokšte ir aliumininiu žiedeliu saujoje. Jis pareiškė: „Pavargau nuo gyvenimo, man nieko neišeina. Noriu tave vesti, o aš viską darysiu, ko norėsi, – vaikus prižiūrėsiu, namus tvarkysiu.”
Su gerbėjais romantiškų santykių niekada nekūriau. Mano gyvenimo vyrai būdavo patikrinti vandeniu, varinėmis „triūbomis” ir ugnimi. O gerbėjai dažniausiai trokšdavo tik pasišildyti šlovės spinduliuose.
Kokie vyrai man patinka? Vyras turi turėti humoro jausmą, būti beveik dviejų metrų, liesas ir plikas. Alpstu nuo tokio. Man norisi tokį globoti, maitinti. Mano gyvenime tokių vyrų buvo nemažai. Kaip nujausdami jie pasirodo šalia. Po to pasimaitina ir išeina.
Ar su manimi gyventi sunku? Manau, kad su manimi gyventi yra patogu. Aš labai šeimyniška. Moku valgyti virti, siūti, megzti. Esu iš tų moterų, kurios vyrams daro staigmenas, o ne atvirkščiai.
Bėgančių metų nebijau, turiu gerą genofondą. Mano močiutė mirė beveik šimto metų, o aštuoniasdešimtmetis tėtis atrodo kaip šešiasdešimties.
Man penkiasdešimt metų. Kai pernai rudenį sulaukiau jubiliejaus, dėl juoko buvau pradėjusi sakyti, kad esu įkopusi į šeštąją dešimtį. Tačiau lioviausi juokauti, kai vienas vyras pareiškė: „Tuoj atspėsiu. Tau penkiasdešimt aštuoneri.”
Kas man yra laimė? Gera sveikata ir prasta atmintis. Reikia pamiršti nesėkmes ir neprarasti gyvenimo džiaugsmo.
Parengė Rūta Peršonytė
