Pirmiausia buvo radijas. Paskui atsirado televizija. Beveik visiems jų darbas prie mikrofono radijuje — iki šiol pagrindinis ir mieliausias širdžiai.
Tačiau radijo stoties M—1 laidų vedėjai Mindaugas Stasiulis (33 m.) ir Skaiva Jasevičiūtė (30 m.), „Radiocentro“ senbuvis Vytenis Sinkevičius (39 m.), „Zip FM“ laidos „Radistai“ vedėjas Justinas Jankevičius (28 m.) ir LRT veteranė Zita Kelmickaitė (60 m.) — patyrę radijo vilkai — sėkmės formulę sukūrė ir televizijoje.
Pasiūlymas nustebino
Diplomuoto filologo (baigė lietuvių kalbos ir literatūros bakalauro bei literatūrologijos magistro studijas) M. Stasiulio karjera radijuje prieš 11 metų prasidėjo netikėtai.
Baigdamas mokslus universitete jis jau žinojo, kad norėtų dirbti darbą, susijusį su žiniasklaida. Pirmiausia Mindaugas jėgas išmėgino kaip spaudos žurnalistas — parašė kelis straipsnius gyvenimo būdo temomis.
Kadangi šis amatas pasirodė per sunkus, energingas ir žodžio kišenėje neieškantis jaunuolis nusprendė pamėginti jėgas radijuje. Jau per pirmą pokalbį radijo stotyje A2 M. Stasiuliui buvo pasiūlyta sėsti prie mikrofono.
„Kalbuosi su galimu darbdaviu apie savo vizijas, o jis staiga man sako: „Gal galėtum eteryje paskaityti žinias?“ „Dabar?! Taip iš karto?!“ Niekada nebuvau to daręs, bet atsisėdau prie mikrofono. Iki tol vesdavau studentų renginius, vaikystėje dalyvaudavau skaitovų konkursuose, todėl manęs neišgąsdino darbas su tekstu.
Perskaičiau visai neblogai, tik labai deklaratyviai ir raiškiai — kaip koks Lietuvos radijo diktorius. Nežinau, ar tai padėjo, bet man pasiūlė pabandyti dirbti radijo stotyje A2“, — prisiminė M. Stasiulis.
Po metų A2 Mindaugas pradėjo dirbti M—1 laidų vedėju, o šiemet švęs darbo čia dešimtmetį.
Saulėnas jau bando mąstyti
Televizijoje M. Stasiulis pirmąkart pasirodė per muzikinį realybės šou „Dangus II“ (tuometė „Tango TV“) 2007-aisiais. Kaip M—1 atstovas jis buvo pakviestas į šou komisiją. Mindaugo leptelėjimai ne laiku ir ne vietoje patiko prodiuseriui Sauliui Urbonavičiui-Samui, tad vėliau jis pakvietė radijo laidų vedėją į „Švieski man vėl“ (LTV) komisiją.
Šioje muzikinėje laidoje pasirodydavo Lietuvos estrados senjorai.
Didysis M. Stasiulio šuolis į televiziją susijęs su radijo personažo Saulėno atsiradimu. Beisbolo lazda apsiginklavęs agresyvus „budulis“ iš Šiaulių iš karto sužavėjo radijo klausytojus, o netrukus atsidūrė ir ekrane.
Pastaraisiais metais M. Stasiulį retai matydavome atliekantį Saulėno vaidmenį. Pamažu bandoma atgaivinti personažą, kuris, Mindaugo nuostabai, dar turi parako.
„Reikėjo jį truputį pakoreguoti, — neslepia M. Stasiulis. — Dabar Saulėnas jau ne toks agresyvus ir bando mąstyti. Dėl to turėtų būti tik dar juokingiau. Saulėnas netapo protingesnis, tik jam pačiam atrodo, kad jis visiškai normaliai mąsto, nors taip nėra. Jis net bando filosofuoti, o tai šiam personažui suteikia naujų atspalvių.“
Su Saulėnu M. Stasiulis grįžo šį sezoną „Chorų karuose“ (TV3), kurių komisijai priklauso radijo laidų vedėjas.
Klausytojų sugyventinis
„M—1 ryto šou“ vienas vedėjų ir radijo stoties programų direktorius M. Stasiulis neslepia: televizija padėjo tapti Lietuvoje labiau žinomam, tačiau didžioji jo meilė yra radijas.
„Jam skiriu daugiausia laiko ir energijos. Televizijoje negalėčiau ir nenorėčiau būti tiek, kiek radijuje. TV yra karšta krosnis, kurioje per ilgai užsibuvęs gali sudegti.
Radijuje kitaip: klausytojams esi draugas ir net sugyventinis. Drauge su jais lipi iš lovos, eini į dušą, pusryčiauji ir apskritai visą laiką esi šalia, — svarstė M. Stasiulis. — Smagiausia, kai kokia nors Šiaulių kirpykla atsiunčia dovanų: juodos duonos, lašinių, agurkų.
Esame gavę galybę pyragų. Taip mus lepina gerai nusiteikę klausytojai. Nelaikau savęs žvaigžde, bet labai smagu, kai kur nors klube prieina žmogus ir sako: „Leisk paspausti ranką, nes, atrodo, tave pažįstu labai seniai ir net su tavimi gyvenu.“
Didžėjaus karjera
„Atsibusk su Vyteniu“, — šiokiadieniais per „Radiocentrą“ ragina šios laidos vedėjas V. Sinkevičius.
Iškalbingas kaunietis — radijo vilkas, jame dirbantis maždaug du dešimtmečius. Jis pradėjo nuo radijo stoties „Tau“, paskui buvo „Titanika“, dar vėliau — „Kauno fonas“, kurį pats įkūrė ir vadovavo. Pastaruosius 15 metų Vytenis dirba „Radiocentre“.
Diskotekų didžėjus V. Sinkevičius radijuje pirmiausia apsilankė kaip svečias. Diskotekose jis jau grojo kompaktines plokšteles — tai anais laikais dar buvo retenybė.
Iš vienos kelionės grįžusį Vytenį radijo stoties „Tau“ laidų vedėjai pasikvietė į svečius, nusikopijavo muziką iš jo plokštelių, pakalbino ir atsisveikino.
Po kurio laiko V. Sinkevičius sulaukė skambučio: „Žinai, eteryje neblogai skambėjai, gal nori pabandyti pas mus dirbti?“
Dabar diplomuotas vadybininkas jau neįsivaizduoja savęs be radijo eterio.
Televizija — nenuspėjama
Televizija V. Sinkevičiaus gyvenime atsirado beveik iškart po to, kai jis pradėjo dirbti „Radiocentre“. Tuomet per BTV buvo kuriama muzikinė laida „BBTV“, o Vytenis buvo pakviestas tapti vienu jos vedėjų.
Vėliau buvo dar ne vienas TV projektas — V. Sinkevičius prodiusavo per LNK rodytą „Naująją komunikaciją“, BTV vedė „Tuzino loteriją“, „Lietuvos ryto“ televizijoje — žaidimą „Kas tu toks?“.
Vis dėlto televizija jam — tik papildomas užsiėmimas.
„Televizija — nenuspėjama, nes laida bet kada gali baigtis. Ko žmonės lenda į ekraną? Gal norėdami pasirodyti, gal dėl didesnių pinigų“, — svarstė Vytenis.
Radijas — lyg narkotikas
V. Sinkevičius pamena laikus, kai žmonės parduotuvėje ar kelių patruliai atpažindavo jį iš balso, o ne iš veido.
Maždaug 2000-aisiais Vytenis net buvo įsipainiojęs į istoriją, kuri privertė pasijusti nejaukiai. Viena įsimylėjusi mergina nuolat laukdavo jo prie „Radiocentro“ durų, siųsdavo gėles, skambindavo, rašydavo, net susekė, kur jis gyvena.
Radijas Vyteniui — savotiški kvaišalai. „Bičiuliai kartais stebisi: „Kaip gali sėdėti vienas ir kalbėti studijoje su keista izoliacija, kur net aido nėra?“ Bet aš nejaučiu paranojos, kad kalbuosi su savimi. Tikiuosi, kad manęs kas nors klausosi. Nors, pasitaiko, ir namuose su savimi pasikalbu. O kas geriau išklausys?“ — kvatojo V. Sinkevičius.
Jau ketvirti metai „Radiocentre“ nuo septintos iki dešimtos ryto jis žadina klausytojus. Pats pakirdęs 5 valandą 20 minučių, eteryje Vytenis nė karto nėra nusižiovavęs. Nė sykio ir nepramiegojo darbo.
„Kai dirbu, neturiu laiko nei žiovauti, nei nosies krapštyti, — nusijuokė „Atsibusk su Vyteniu“ vedėjas. — Po trijų valandų radijo eteryje jaučiuosi kaip greitu tempu nubėgęs tris kilometrus.
Žiovauju visu kitu laiku — po darbo, svečiuose, savaitgaliais. Draugams esu prastas kompanionas, nes jei išeiname pasėdėti su vyrais, ilgiausiai iškenčiu iki vidurnakčio — paskui ima lenkti miegas. Atsigaunu tik sekmadienio vakarą. Tada man jau norisi veiksmo, bet suprantu, kad kitą rytą — į darbą, todėl einu į lovą.“
Bijo TV prožektorių
Diplomuota muzikologė Z. Kelmickaitė nacionaliniame radijuje su pertraukomis dirba jau 40 metų. Į jį buvo pakviesta dar būdama studentė. Tada Zitą, tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar — Lietuvos muzikos ir teatro akademija) trečiakursę, įkalbėjo Vaikų ir jaunimo redakcijoje kurti laidas apie muziką.
Netrukus Z. Kelmickaitė pirmą kartą paniro ir į televizijos vandenis. Apie 1975-uosius jaunai moteriai buvo patikėta rašyti scenarijų dokumentiniam filmui apie operos solistę Nijolę Ambrazaitytę.
Nuo tada Zita vis pasirodydavo viename kitame TV projekte, kūrė dokumentinių filmų scenarijus, o rimčiau televizijoje dirbti pradėjo maždaug 2000-aisiais.
Dabar Z. Kelmickaitė LRT radijuje veda „Aktualijų studiją“, o televizijoje — „Ryto suktinį“.
„Negaliu pasakyti, kur smagiau dirbti, — nukirto iškalbinga moteris. — Tai skirtingos erdvės, bet abi labai mielos. Radijuje pats esi dievas, nes už viską atsakingas ir, jei kas nepavyko, neturi ko kaltinti. Televizijoje dirba komanda, todėl labai svarbu, kad visi vienas kitą jaustų ir suprastų.
Būna pašnekovų, kurie atsisako ateiti į televizijos laidą, bet mielai sutinka kalbėti per radiją. Klausiu: kodėl?
Vienas sako: „Man dantys nesudėti. O radijuje niekas to nematys.“ Viena gydytoja atsisakė filmuotis televizijoje, nes paniškai bijo į ją nukreiptų prožektorių. TV kameros tą baimę dar sustiprina. Radijas tuo ir išskirtinis, kad nesimato nei dantų, nei spuogų.
Radijuje gali sėdėti apsimuturiavęs šaliku, su kepure, jei tau šalta, susikūprinęs ir tingus. Pro kameros akis toks vaizdas niekada neprasprūstų“, — pasakojo Z. Kelmickaitė.
Pamiršo pašnekovo pavardę
Kartą Z. Kelmickaitė į studiją pasikvietė itin žinomą pašnekovą. Tokį žinomą, kad net neužsirašė jo pavardės. Ir staiga — tiesioginis eteris, o Zita supranta, kad, nors užmušk, nepamena, kuo vardu jos svečias.
Iš padėties Z. Kelmickaitė sukosi paprastai: „Laba diena. Šiandien mūsų studijoje — itin žinomas žmogus. Toks žinomas, kad jo paties paprašysiu prisistatyti.“
Svečias sutriko, bet prisistatė, o per muzikinę pertrauką nustebęs paklausė: „Kodėl turėjau tai padaryti?“ Z.Kelmickaitė neslėpė pamiršusi jo pavardę.
„Radijuje išsisukau lengvai. Jei taip būtų nutikę televizijoje, nuo kameros nebūčiau paslėpusi sutrikimo“, — svarstė muzikologė.
Ryški ir energinga moteris nuolat atsiduria dėmesio centre. Kartais pati nustemba, kai su draugais važiuodama troleibusu pradeda kalbėti ar turguje derėdamasi sulaukia replikų: „O, taigi jūs — iš radijo!“ Žmonės atpažįsta jos balsą.
Atsitiktinumų virtinė
Humoristo J. Jankevičiaus gyvenime pirmiausia atsirado televizija, o tik paskui radijas. Sėkminga J. Jankevičiaus karjera — atsitiktinumų virtinė.
Žodžio kišenėje neieškantis vyras maždaug prieš ketverius metus su bičiuliais nutarė turintys ką pasakyti ir ėmė scenoje kurti šmaikščias situacijas.
Jau pirmą vakarą jų pažiūrėti susirinko nemažai žmonių. Antrą ir trečią sykius situacija pasikartojo. Tuomet juos ir pastebėjo televizijos prodiuseriai. Taip atsirado „Humoro klubas“.
„Daug negalvodami sutikome, kad mūsų pasirodymus filmuotų, taip ir pakliuvau į televiziją, — pasakojo J. Jankevičius. — „Humoro klubas“ tapo tarsi pogrindiniu humoristų judėjimu.“
Suvaidinęs buvusį Seimo narį Roką Žilinską, J. Jankevičius tapo itin populiarus, todėl „Zip FM“ laidos „Radistai“ kūrėjai jį pasikvietė į svečius. Vyrai susibendravo, o po kurio laiko Justinas sulaukė pasiūlymo prisidėti prie „radistų“ komandos. Taip su jais ir dirba pustrečių metų. Tiesa, maždaug nuo rugsėjo J. Jankevičius radijuje padarė pertrauką — nebespėja.
„Tačiau ketinu grįžti ir labai to laukiu“, — tvirtino „Juoko kovų“ (BTV) vedėjas.
Ėmė grasinti teismu
Televizija Justinui yra darbas, o radijas — smagus laisvalaikis. „Nors ir viena, ir kita man teikia malonumą. Ne veltui sakoma: „Rask mėgstamą darbą ir nereikės dirbti nė dienos.“ Todėl aš, galima sakyti, visą laiką atostogauju“, — neslėpė J. Jankevičius.
Nors dar prieš tapdamas radijo laidų vedėju Justinas buvo žinomas, jis neslepia: būtent „Radistai“ jį išpopuliarino. Nuolat krizenantys laidos vedėjai mėgsta nepiktai, o kartais ir aštriau pasišaipyti iš klausytojų.
Vadinamosios jų „išdurkės“, kai skambina nieko neįtariančiam žmogui ir mėgina jį apkvailinti, sulaukė milžiniškos sėkmės. Vienas toks pokštas J.Jankevičiui itin įsiminė.
„Vyras užsakė „išdurkę“ žmonai. Paskambinę apsimetėme interneto paslaugų tiekėjais ir pradėjome berti iš piršto laužtus arba internete prisirankiotus žodžius, kurių normalus žmogus tikrai negali suprasti.
Tą moterį visiškai išvedėme iš kantrybės, ji taip susinervino, kad net pareiškė: „Nesuprantu, kodėl čia viskas vyksta. Mano dviejų mėnesių dukrytė dabar verkia, o aš čia su jumis aiškinuosi.“
Pasirodo, vyras užsakė skambutį po gimdymo dar neatsigavusiai žmonai. Pasijutome visiški monstrai. Paskui sulaukėme tos moters brolio grasinimų teismais ir reikalavimo atsiprašyti. Kita vertus, ar mes dėl to kalti? Mes tik dirbome savo darbą, o kalčiausias čia vyras, kuris paprašė „išdurkės“, — pasakojo J. Jankevičius.
Tai buvo vienintelis grasinimas „radistams“. „Paprastai, kai po „išdurkės“ pagrojame „Zip FM“ šaukinį, žmonės supranta apsikvailinę ir nesiaiškina, nes atrodytų dar didesni mulkiai“, — juokėsi J. Jankevičius.
Šnekumas — tarsi liga
Justinas neneigia: žmonės jį atpažįsta. Kartais koks nuo alkoholio apsvaigęs jaunuolis klube pristoja ir reikalauja papasakoti anekdotą.
Tačiau J. Jankevičius apskritai nemėgsta pasakoti anekdotų — jam juokingiausios gyvenimiškos situacijos ir improvizuoti juokai.
„Tikrai nesu niūrus ir neigiu stereotipą, kad komikas — kompleksuotas žmogus, siekiantis per humorą atsikratyti kompleksų. Tačiau man nepatinka šabloniniai juokai. Maniškiai gimsta iš diskusijos, o anekdotus palieku senajai kartai“, — teigė J. Jankevičius.
Jis nesunkiai gali paaiškinti, kodėl geri radijo laidų vedėjai taip geidžiami televizijoje. „Jie iškalbūs ir nesustodami gali kalbėti valandų valandas. Tai labai svarbu. Aš irgi toks, nuo vaikystės esu šnekus. Ši liga vadinama verbaliniu hiperaktyvumu“, — kvatojo J. Jankevičius.
Radijuje — pusę gyvenimo
S. Jasevičiūtė radijuje dirba maždaug pusę gyvenimo — nuo šešiolikos. Pradėjo Klaipėdos radijo stotyje „Bumsas“, paskui dirbo „Vakarų linijoje“, „Vox maris“, o pastaraisiais metais sotyje „M—1“ yra viena laidos „Radioekranas“ vedėjų.
Maždaug prieš aštuonerius metus jos gyvenime atsirado televizija — su Algiu Ramanausku ir „Radioshow“ komanda ji kūrė laidą „Auksinis liežuvis“ (LNK), dalyvavo realybės šou „Baras II“, vedė „Nacionalinės muzikos lygos kovas“. Dabar Skaiva — laidos „Keturkojis šou“ (TV3) vedėja.
„Radijas man — širdies darbas, nes nuo jo pradėjau ir jame gerai jaučiuosi. Džiaugsmo yra ir televizijoje, tik ten daugiau pokyčių ir nepastovumo. Keičiasi laidos, jų vedėjai. Radijas mano gyvenime reiškia būtent pastovumą“, — tvirtino S. Jasevičiūtė.
Skaiva įsitikinusi, kad geri radijo laidų vedėjai yra itin reikalingi televizijai. „Labai džiaugiuosi, kai jie atsiduria ir ekrane, nes moka padaryti taip, kad eteris būtų gyvas, moka elgtis dinamiškai, improvizuoti, valdyti situaciją. Daugeliui televizijos laidų vedėjų to vis dar trūksta“, — įsitikinusi S. Jasevičiūtė.
Laurynas Šeškus, prodiuseris
„Radijo laidų vedėjai televizijoje turi ir pliusų, ir minusų.
Jų pliusai — didelė tiesioginio eterio patirtis, nes geri ir patyrę radijo laidų vedėjai tiesioginiame eteryje yra praleidę tūkstančius valandų.
Radijo laidų vedėjai visada turi atsarginį planą, jei kas nors nepavyksta. Jie kalba švariai, jų gera dikcija. Be to, supranta techninius niuansus.
Radijo žmonių minusai televizijoje tai, kad jie paprastai įpratę dirbti po vieną, todėl dažnai nejaučia partnerio. Be to, baiminasi sekundę trunkančių pauzių. Televizijoje jų bijoti nereikia.
Pereiti į televiziją jiems dažnai skausminga ir ne visada pavyksta.
Bene geriausiai televizijoje pritapo M—1 laidų vedėjas M. Stasiulis — jis daug patyręs radijuje, be to, pakankamai protingas, kad suvoktų žanrų skirtumus.“
