Teatro ir kino aktorius, laidų vedėjas ir humoristas „TV antenai“ pasakojo, kad dauguma jo sukurtų televizinių personažų atsirasdavo iš gyvenimo — vaikščiojant gatvėmis ir stebint žmones: „Pasisemdavau peno savo personažams, kurių aplinkui visada galima rasti labai daug.“
— Kuris iš jų jums buvo brangiausias? — paklausiau V.Šapranausko.
— Tikrai ne tas, atrastasis gatvėje. Buvo toks mano vaizduotės vaisius — Šinšilas. Jis ir yra brangiausias.
— Iš ko juokėmės prieš 20 metų?
— Prieš 20 metų daugiausia juokdavomės iš to, iš ko buvo negalima, o dabar juokiamės iš to, iš ko nereikia.
— Kokias laidas, rodytas prieš du dešimtmečius, žiūrėdavote pats?
— Ne tiek jau daug tų laidų ir būdavo. Anuomet visi buvome patriotiškai nusiteikę, tikėjome šviesia ateitimi. O dabar turime tai, ką turime.
Bet, kaip sakoma, kiekviena tauta yra verta tos valdžios, kurią išsirinko. Tik kad iš visų tų silpnapročių aplinkui nėra ko rinkti. O pats į valdžią nenoriu. Kai matai, kad 80 procentų Lietuvos žmonių mąsto vienodai, suvoki, jog jie nemąsto išvis.
— Keliaujate po Lietuvą su savo „Juodojo humoro šou“. Iš ko dabar juokiasi lietuviai?
— Juokiasi iš visko. Svarbu ne tai, ką jiems pasakoji, bet kaip. Jeigu žmonės ateina pažiūrėti į tai, kas įdomu man pačiam, man nuo to tik geriau.
Yra tokia laida per LRT televiziją — humoro šventė „Juokis“. Tai tikras saviveiklininkų sąskrydis, kur svarbu kuo kvailiau apsirengti, kuo daugiau pašnekėti apie antrą galą, kuo idiotiškiau pasirodyti. Man įdomiau žiūrėti ne į tuos, kurie ten pasirodo ant scenos, bet į tuos, kurie tokias laidas žiūri ir žvengia iš tokio humoro. Ten tokia amžina Kaziuko mugė.
— Per du dešimtmečius Lietuva pasikeitė. Kokį personažą kurtumėte dabar?
— Nekurčiau jokio. Dabar televizijose yra daugybė visokių apribojimų, suvaržymų, draudimų. Iki 22 valandos apie alkoholį kalbėti negalima, to negalima, ano negalima. Kažkoks marazmas. Apie ką kalbėti?
Šiuolaikinis mano Šinšilas galbūt būtų toks pat, bet aš niekada nenoriu grįžti atgal. Remiantis Konstantinu Stanislavskiu (1863—1938 m. gyvenęs rusų aktorius ir režisierius, sukūręs savitą aktorių rengimo metodiką. — Red.), viskas kuriama čia ir dabar. O tai, kas buvo, mirė, yra praeitas etapas, istorija, Nidos kopų smėlio dulkė.
— Nejaučiate nostalgijos praeičiai?
— Turiu „Šapro šou“ įrašus, retsykiais juos pasižiūriu. Kartais net atrandu tai, ką esu padaręs ir visiškai užmiršęs. Oho, ko ten tik nebuvo.
— Ar juokiatės iš savęs?
— Iš savęs pasijuokti reikia. O kai juokiesi nevalingai, tai yra dar geriau.
— Ar Šapras kaip aktorius sau patinka?
— Dabar šito apie save nepasakyčiau, esu išmintingesnis ir savikritiškas, bet kadaise patikau. Tada nebuvo daug proto, bet buvo entuziazmo, noro kokį nors š... sumalti. Ir iš tos didelės šūdmalystės vis kas nors išeidavo.
Visos didžiausios pasaulio nesąmonės buvo daromos protinga veido išraiška. Tačiau protinga veido išraiška dar nėra proto požymis.
Galiu pasakyti, kad Šapras buvo gabus, bet ne daugiau. Gabus tinginys. Bet toks esu nuo prigimties.
