Darbą Niujorke Agnė laiko didžiausia savo sėkme. Šiame didmiestyje prasidėjo jos karjera ant podiumo.
„Šis miestas man padarė labai didelį įspūdį – čia mažiau streso, žmonės labiau atsipalaidavę”, – pasakojo A. Končiūtė.
Lygindama Europoje ir Amerikoje vykstančias mados savaites Agnė teigė, kad Senajame žemyne žmonės labiau panikuoja dėl smulkmenų, skuba. Tiesa, Niujorke jos laukė gerokai daugiau darbo, tačiau pasirengimas jam vyko ramiau ir lėčiau.
Lietuvei jau teko demonstruoti daug kolekcijų, o labiausiai įsiminė darbas su amerikiečių mados namais „Calvin Klein”.
„Drabužius jie matuoja ir pritaiko kiekvienai manekenei. Žinojo ir mano matmenis, tad pasiuvo tobulai – visi drabužiai tiko idealiai”, – apie darbą vienuose garsiausių pasaulyje mados namų kalbėjo Agnė.
– Agne, kaip atsidūrėte pirmoje modelių atrankoje?
– Atsidūriau netikėtai. Agentūros „Supermodels” savininkė Jurgita Kiguolė mano nuotraukas išvydo „Facebook” tinkle ir pasiūlė atvykti į atranką.
Vos ten nuvykau, man iš karto pasiūlė pasirašyti sutartį.
– Turbūt, kaip ir nemažai lietuvaičių, svajojote apie tokį darbą?
– Modelio karjerą pradėjau anksti, dar net penkiolikos neturėjau. Tačiau apie tai tikrai nesvajojau.
Vartydavau žurnalus, gėrėdavausi modelių veidais, puikiai parinktais drabužiais, tobulomis figūromis. Patiko, kaip merginos eina podiumu. Tačiau nesitikėjau, kad galiu būti viena jų.
– Pati nevyktumėte į modelių agentūrą?
– Manau, kad ne. Mano gimtieji Mažeikiai toli nuo Vilniaus ir Kauno. Tėvai nebūtų vežę manęs taip toli į atranką.
Dabar džiaugiuosi, kad Jurgita pamatė mane ir sumokėjo už mano kelionę į atranką. Tai pakeitė mano gyvenimą.
– Labai pakeitė, juk esate vienas geidžiamiausių modelių, žingsniuojate garsiausiomis pasaulio mados pakylomis.
– Visada žavėjausi modeliais, kurie demonstruoja garsių dizainerių sukurtus drabužius. Tačiau nesitikėjau, kad ateis tokia diena, kai ir aš turėsiu galimybę pasirodyti ant tų pačių dizainerių podiumų kartu su pasaulinėmis žvaigždėmis.
Tai didelis pripažinimas. Juk tikrai ne visos, kurios nori, ant tų pakylų patenka.
O pripažinimas suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, kurio reikia kasdieniame gyvenime. Tampu vis drąsesnė, noriu dar daugiau, tai – paskata nepasiduoti.
Džiaugiuosi tuo rezultatu, kurį jau esu pasiekusi. Man tai ir darbas, ir pomėgis. Man malonu išgirsti kitų žmonių atsiliepimus, o dar maloniau žinoti, kad galbūt kam nors esu pavyzdys.
– Koks mados pristatymas jums įsiminė labiausiai?
– Buvo begalės nuostabių renginių, tačiau vienas įsimintiniausių – mados namų „Chanel”. Ten viskas buvo apgalvota iki smulkmenų.
„Chanel” vyriausiasis dizaineris ir kūrybos direktorius Karlas Lagerfeldas rūpinasi ir maloniai bendrauja su kiekvienu modeliu. Jis žino, kaip turi atrodyti tikra moteris, todėl jo kolekcijos man įspūdingiausios.
– Tad kokia yra K. Lagerfeldo moteris?
– Žavi, seksuali, elegantiška, skleidžianti pasitikėjimą savimi.
Tačiau kartu dizaineriui svarbu, kad ji būtų ir paslaptinga.
Pristatydama jo kolekciją Paryžiuje sulaukiau K. Lagerfeldo komplimento, kad pasirodžiau puikiai. O Škotijoje su dizaineriu maloniai pabendravome prie viešbučio registracijos staliuko.
Karlas žavėjosi Škotija, pasidalijo savo pirmosios viešnagės šioje šalyje įspūdžiais. Man jis pasirodė labai šiltas ir nuoširdus žmogus.
– Ar jums pačiai renkantis drabužius svarbu prekės ženklas?
– Ne, aš nekreipiu dėmesio į rūbo etiketę. Man svarbiausia, kad drabužis būtų geros kokybės.
Savo stiliaus apibrėžti negaliu. Madą kartais sunku suprasti, bet turbūt nesivilkčiau keisto ir kvailai atrodančio rūbo.
Pradėjusi dirbti modeliu tapau reta viešnia drabužių parduotuvėse. Gaunu nemažai rūbų iš pačių dizainerių. Štai iš Niujorko grįžau su pilnu lagaminu dovanų!
Bet jei ko nors prireikia ir tai randu, nusiperku. Tai nebūna brangūs dizainerių kūriniai. Kam leisti daug pinigų rūbui?
Vis dėlto kiekviena moteris, mano nuomone, privalo turėti gerą rankinę, batus ir laikrodį. Tai yra tarsi vizitinė kortelė.
– Koks jūsų turimas daiktas yra brangiausias?
– Esu išranki ir neišlaidauju. Visus daiktus įsigijau tikėdama, kad man jų reikia, ir kiekvienu jų džiaugiuosi. Visada žinau, kad pati juos užsidirbau.
Drabužių ir batų turiu tiek, kiek dabar man reikia. Visi jie man savotiškai brangūs.
– Ar turite talismaną, kuris visada su jumis?
– Taip, tai – šventinta Agotos duonelė, kuri mane saugo nuo nelaimių.
– Kam neišleistumėte nė lito?
– Nepirkčiau to, ko man nereikia. Nesuprantu žmonių, kurie daiktui – laikrodžiui, paltui ar papuošalui išleidžia keliasdešimt tūkstančių litų, nes jis – garsaus gamintojo. Aš moku už kokybę, o ne už vardą.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Stilius“.
