Atvėrusi erdvių namų duris, už kurių spietėsi būrys katinų ir šunų, interjero dizainerė Rutha van Calcar pakvietė: „Prašome, užeikite į vidų. Susipažinkite – tai mano mergaitė Anastasija.”
Prie šeimininkės kojų glaudėsi dviejų mėnesių rudakailė avies jauniklė ir smalsiai apžiūrinėjo atvykėlius.
Vokiško ir lietuviško kraujo turinti R.van Calcar avytę namuose augina ne iš noro atkreipti į save dėmesį.
Jau kelerius metus Rutha savo ūkyje augina skudų veislės avis. Šiemet sausio pradžioje, kai lauke buvo stingdantis šaltis, kelios avys atsivedė palikuonių. Vienai rudakailei mažylei sunkiai sekėsi atsistoti ant kojų, o jos motina nepadėjo.
Ruthai iškilo dilema – palikti silpną gyvūną likimo valiai ar neštis į namus ir pačiai prižiūrėti.
„Literatūros, kaip auginti naujagimius ėriukus, neturiu. Reikėjo skubiai pasitelkti išmonę ir klausytis motiniško instinkto. Mažas gyvūnas, kaip ir žmogaus kūdikis, yra bejėgis, jam reikia nuolatinio dėmesio”, – pasakojo interjero dizainerė.
Rutha susirado buteliuką su nedideliu čiulptuku, iš kurio anksčiau buvo maitinami maži kačiukai. Avytė kas dvi valandas buvo girdoma karvės pienu. O kad Anastasija prašmatniai įrengtuose namuose kur papuola neatlikinėtų gamtinių reikalų, šeimininkė augintinei uždeda vaikiškas sauskelnes.
Avytė jau pirmąją dieną buvo pavadinta
Anastasija. Šeimininkei šis vardas labai patinka.
Dviejų parų Anastasija apsilankė prašmatniame vakarėlyje Vilniuje. Kai Ruthą draugai pakvietė į svečius, ji abejojo, ar vykti į vakarėlį kartu su avyte. Namuose gyvūno nebuvo galima palikti, nes reikėjo kas dvi valandas maitinti.
Žmonės retai savo namuose trokšta sulaukti svečių su avimis, tačiau R.van Calcar bičiuliai buvo geranoriški. Pokylio rengėjai sutiko, kad Rutha atvyktų su avies jaunikle.
Dviejų parų Anastasija išoriškai atrodė kaip pusės metų katinas. R.van Calcar augintinę įsidėjo į krepšelį, paėmė buteliuką, prisipylė pieno ir išvyko į vakarėlį.
Anastasija tapo vakaro žvaigžde. Daugiausia dėmesio jai skyrė kunigas – vienas iš svečių. Jis mielai beveik visą vakarą Anastasiją nešiojo ant rankų. Išvyką mažylė atlaikė puikiai.
„Svečiuose ji palakstė, pamiegojo, pieno atsigėrė. Vakarėliui pasibaigus, įsidėjau ją į krepšelį, ir mes sėkmingai grįžome į namus”, – juokėsi R.van Calcar.
Vos pasaulį išvydusi Anastasija miegodavo aukštame krepšyje, kad negalėtų išlipti. Bet po kurio laiko išmoko iš jo iššokti.
Kiti Ruthos namuose gyvenantys augintiniai iš pradžių įtariai ir atsargiai žvelgė į naujokę. Pamatę, kad nematytas gyvūnas pavojaus nekelia, nurimo ir susidraugavo.
Dabar katės Anastasiją draugiškai palaižo.
Iš kačių avytė išmoko grakščiai užšokti ant sofos ir glaustytis aplink šeimininkės kojas.
Savo maitintojai augintinė nuolat sekioja iš paskos tarsi motiną.
Anastasija yra guvi ir sparčiai auga. Pustrečio mėnesio gyvūnas ūgiu jau aplenkė savo žaidimų draugę Jorkšyro terjerę Milą.
Anastasija paragauja ir šieno. Maždaug du kartus per dieną Rutha savo globotinę veda į vadinamąjį vaikų darželį, kad ši pažaistų su saviškais ir pratintųsi ėsti šieną. Avių bandoje auga septyni sausio mėnesį atsivesti ėriukai.
Avys į savo būrį geranoriškai priima Anastasiją. Šiai irgi patinka su jomis bendrauti ir žaisti. Tačiau visą laiką R.van Calcar turi būti šalia – vos tik Rutha nuo tvartelio pasuka namų link, Anastasija irgi traukia iš paskos.
Rudakailė avytė jau įprato, kad vakare visi namų gyventojai išsiskirsto miegoti. Ji taip pat susiranda jaukų kampelį ir užmiega susirangiusi į kamuoliuką.
Kaip avys supranta meilę ir dėmesį?
„Paprastai avys nesupranta, jog švelnumas išreiškiamas glostant. Dėmesys joms – maistas.
Tačiau Anastasija, auganti ant žmonių rankų, laižoma katinų, yra kitokia. Jai patinka, kai ją glosto, nešioja. Tuomet ji užsimerkia ir padeda galvą ant peties”, – pasakojo R.van Calcar. Ji nerimauja, ar jos augintinė išmoks gyventi avių būryje.
