Vilniuje su motina gyvenanti A. Buškevičiūtė Kaune įsikūrusiam tėvui per dieną skambina daugybę kartų – ir ankstų rytą, ir vėlų vakarą.
Kauno vicemeras ir partijos „Jaunoji Lietuva” lyderis dukteriai – didelis autoritetas, todėl ji nuolat prašo jo patarimų, pasidžiaugia laimėjimais, pasiguodžia dėl nesėkmių.
S.Buškevičius dukterį visada skatina eiti į priekį, nepaisant kliūčių.
„Agnė nuo pat mažens labai judri ir smalsi. Lyg gyvas sidabras. Jai viskas smalsu ir įdomu.
Dažnai aplinkiniai manęs klausdavo, kaip turiu tiek kantrybės, kai ji be paliovos klausinėja.
Tačiau aš pats lygiai toks buvau, todėl dukterį puikiai suprantu. Man smagu, kad ji veikli, atvira ir smalsi”, – džiaugėsi S.Buškevičius.
– Jūs Agnę pastūmėjote ir į „Žvaigždžių duetus”.
Stanislovas: Įkalbinėjau maždaug mėnesį. Net spaudžiau. Pats esu dalyvavęs projektuose „Šok su žvaigžde”, „Džiunglės”, todėl žinau, kokios naudos galima gauti, jei ateini prieš kameras ne pasipuikuoti, o dirbti.
Dalyvaudama šiame projekte duktė galbūt supras, ar tikrai eina savo keliu, galbūt tai jai padės apsispręsti, kokias tolesnes studijas – dainavimo ar aktorines rinktis.
Jos gali laukti ir nemalonūs išbandymai. Ji – jaunas žmogus, kurį mato visa Lietuva, kuriam komisijos nariai negaili kritikos.
Žiūrėdamas „Žvaigždžių duetus” išgyvenu turbūt labiau nei Agnė, bet tikiu, kad net griežčiausios pastabos jos nesugniuždys. Dukrą mokau, kad stebuklas yra visai šalia nevilties.
Agnė: Buvau nusistačiusi prieš dalyvavimą tokiuose projektuose, o dabar esu dėkinga tėčiui už pastūmėjimą. To, ką gaunu televizijoje, už jokius pinigus nenusipirkčiau.
Žinoma, yra ir kita pusė – tapau matoma, kaskart reikia apgalvoti, ką sakau, kaip elgiuosi.
– Ar teko dukrai kada nors įkrėsti beržinės košės?
Stanislovas: Ką jūs. Niekada. Namuose net diržas ant vinies nekabojo. Mano auklėjimo metodai: geras asmeninis pavyzdys, nuolatinis ilgas aiškinimas, ką ir kaip reikia ir galima daryti, o ko ne.
Auklėdamas visus tris savo vaikus – Mildą, kuriai šiuo metu 29-eri, Stasį, kuriam – 32-eji, ir jaunėlę Agnę – rėmiausi garsių pasaulio žmonių gyvenimo faktais ir jų laimėjimais.
Agnė: Tėtis nėra net pliaukštelėjęs ranka. Jis nėra skyręs namų arešto ar kitokių bausmių. Jis viską sugeba išspręsti nepakeldamas balso. Tik kartais moralą skaito ilgai. (Juokiasi.)
– Kodėl gyvenate skirtinguose miestuose?
Agnė: Gimiau ir iki trejų metų augau Kaune. Į Vilnių visa šeima persikėlėme 1996-aisiais, kai tėtis buvo išrinktas Seimo nariu. Kai po aštuonerių metų (dviejų kadencijų) jis į Seimą nepateko, nusprendė grįžti į Kauną.
Aš iš Vilniaus išvažiuoti nenorėjau, nes čia buvo mano namai, draugai ir mokykla. Sakiau – manęs iš čia net surakintos niekas neišveš.
Mano mama – psichologė, turėjo darbą, kurio atsisakyti nenorėjo. Taip mes ligi šiol gyvename sostinėje, o tėtis išvyko į Kauną.
Stanislovas: Kaunas yra miestas, kuriame gimiau ir užaugau. Jame gyventi man patinka labiau nei bet kur kitur. Į Kauną sugrįžau, nes buvau išrinktas į šio miesto tarybą.
– Esate politikas iki gyvo kaulo. Ar dukters į politiką įtraukti nemėginate?
Stanislovas: Nenorėčiau, kad Agnė taptų politike. Tegul ji eina savo keliu – turi gražų balsą, aktorinių sugebėjimų. Man svarbu, kad ji būtų savo šalies patriotė, puoselėtų lietuviškumą, būtų gera katalikė.
– Garsėjate aršia kova prieš alkoholį ir rūkymą. Ar šią nuostatą pavyko įskiepyti vaikams?
Stanislovas: Nė vienas iš mano vaikų nerūko ir nevartoja alkoholio. Tėvas man kalė į galvą, kad svaigalai ir nikotinas – didžiausi nuodai, todėl esu nerūkantis ir abstinentas. Tai aiškinu ir savo atžaloms, ir visai visuomenei.
Agnė: Niekada nemėginau rūkyti ar vartoti svaigalų. Apie narkotikus net nekalbu. Tai tėčio nuopelnas. Jis man nuo mažens aiškino apie svaiginimosi žalą, duodavo paskaityti straipsnių, kokį pavojų žmogaus sveikatai kelia alkoholis ir tabakas.
Moku linksmintis nebūdama apsvaigus. Mano draugai žino, kad esu abstinentė, todėl niekada nesiūlo net paragauti alkoholio. Be to, saugau savo balso stygas, kurios yra gana jautrios.
– Kitus mokote: „Nerūkyk, nevartok alkoholio, gerk burokėlių sultis.” Ar pats jas geriate?
Stanislovas: Burokėlių sultys man, kaip ir daugeliui žmonių, nėra labai skanios. Tačiau žinodamas, kiek jose yra organizmui naudingų medžiagų, geriu. Dažnai burokėlių sultis maišau su morkų ir citrinų sultimis. Tuomet jos tampa skanesnės.
Agnė: Aš burokėlių sulčių negeriu, kad ir kokios jos būtų vertingos.
– O kaipgi sportas?
Stanislovas: Ilgai dukros neįsivaizdavau nei kaip dainininkės, nei kaip artistės. Tai, kad ji nuo pat mažens į rankas paėmusi televizoriaus pultą dainuodavo tarsi į mikrofoną, laikiau vaikišku žaidimu.
Juk pats būdamas mažas dažnai rankose laikydamas ilgą liniuotę mėgindavau imituoti, kad brązginu gitarą. Tad labai norėjau, kad Agnė sportuotų. Ją, kaip ir Mildą bei Stasį, priverčiau lankyti plaukimą.
Agnė: Į plaukimą tėtis mane nuvedė, kai buvau penkerių. Sakė, kad plaukimas padeda geriau vystytis kūnui, reikalingas sveikatai. O aš vis kartojau, kad noriu dainuoti ir vaidinti.
Stanislovas: Žmogus gali nemokėti žaisti krepšinio, futbolo, tinklinio ar kito žaidimo, tačiau mokėti plaukti privaloma – tai gyvybiškai svarbu.
Mano iniciatyva visi Kauno trečiaklasiai nemokamai mokomi plaukti.
Agnė: Plaukimą lankiau septynerius metus. Po to tėtis mane dar dvejiems metams nuvedė į povandeninio nardymo treniruotes.
– Jus dažnai galima matyti besimankštinantį ir bėgiojantį. Dukters bėgioti nevertėte?
Stanislovas: Neverčiu, bet nekart įrodinėjau, kad tai ne tik sveika, bet ir padeda išlaikyti gražią figūrą.
Agnė: Tikrai nesu verčiama sportuoti, tačiau neatmetu, kad ateityje bėgiosiu. Teks palaikyti formą.
– Vaidinote lietuviškame seriale „Vyno kelias”, buvote sukūrusi metalo muzikos grupę. Iš kur toks muzikalumas ir artistiškumas?
Agnė: Greičiausiai iš prigimties. Nuo mažens po koncertų, į kuriuos eidavau su tėvais, lipdavau į sceną ir vaidindavau, kad dainuoju.
Tačiau mano polinkis į muziką tėvams neatrodė rimtas. Todėl iniciatyvos ėmiausi pati.
Dar pradinėse klasėse nuėjau į mokyklos chorą, vėliau Moksleivių rūmuose užsirašiau į dainavimo ir šokių pamokas. Ūgtelėjusi pati susiradau dainininko Česlovo Gabalio telefoną ir pasiprašiau į vokalo pamokas.
Taip pat esu lankiusi dramos būrelį pas aktorių Gediminą Storpirštį, „Elfų” teatre. Devintoje klasėje įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, kurią pernai baigiau.
Prieš stodama galvojau rinktis džiazinį ar klasikinį dainavimą. Apsistojau ties klasikiniu.
Įkūriau metalo muzikos grupę. Mus kviesdavo koncertuoti į įvairius renginius ir šventes ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Tėtis tada suprato, kad mano pašaukimas – muzika, ir net nupirko elektrinį pianiną.
Vaidinti seriale „Vyno kelias” mane pakvietė kūrybinė grupė. Vaidinti man labai patinka – ir kine, ir „Žvaigždžių duetuose”. Šiuo metu rašau scenarijų filmui ir galvoju apie studijas. Gal net kur nors užsienyje.
– Ar visada palaikote aštriais pareiškimais pagarsėjusį ir dažnai net skandalistu pavadinamą savo tėvą?
Agnė: Žinoma, palaikau. Labai išgyvenu, kai tėtis viešai dergiamas. Nemėgstu intrigų ir apkalbų. Anksčiau ypač širdį verdavo pikti komentarai internete.
Jų netrūko ir apie tėtį, ir apie grupę, kurią buvau sukūrusi.
Ne kartą net ašarą esu nubraukusi dėl tokio žmonių beširdiškumo. Tačiau tėtis patarė komentarų neskaityti ir nuotaikos sau nesigadinti. Kaip jis sako: šuo loja, karavanas eina.
– Ar turite bendrų pomėgių?
Agnė: Abu be proto mylime gyvūnus, klausomės muzikos, einame į renginius, domimės psichologija, menu, kinu.
Tėtis kaskart man atveža šūsnį straipsnių iš laikraščių ar žurnalų. Jis kaupia viską, kas, jo manymu, svarbu ir įdomu.
Iš tėčio sužinau daugybę dalykų, nes jis man – tarsi vaikščiojanti enciklopedija. Juk jaunystėje dėstė Vakarų šalių ekonomikos politiką.
Stanislovas: Esame panašūs, tik Agnei labiau patinka rokas, o man rokenrolas.
Agnė: Dar abu su tėčiu dieviname šokoladą.
