Tuomet, būdamas dar pyplys (į Lietuvą gyventi atvykau būdamas dešimties metų), labai didžiavausi, kad mano šaknys – Lietuvoje.
Kiemo draugus mokiau lietuviškų žodžių. Pasakojau, kad yra tokia kieta šalis, daug kietesnė ir didesnė už Rusiją, o aš net moku jos kalbą.
Jie netikėjo, kad tokia kalba yra, nes žodžiai skamba per keistai.
Didžiausia mano laimė šiandien – vaikas. Turiu nuostabų trejų metų sūnų Ričardą, jis puikiai auga ir yra didžiausias mano džiaugsmas.
O mano darbas – kurti muziką ir padėti kitiems atlikėjams įgyvendinti jų idėjas.
Žmogus negali būti laimingas pats sau. Laimingas gali jaustis tuomet, kai laime su tavimi dalijasi ir svarbus žmogus. Todėl mano situacija puiki – trejų metų vaikai laimingi visada.
Pinigai? Ne jie yra laimė. Suneštų man benamiai milijoną litų, nusipirkčiau „Ferrari Enzo”. Ir neturėčiau jo kam parodyti, ką pavėžinti, kas jaustųsi laimingas toje mašinoje. Skęsčiau nevilty.
Esu išsiskyręs. Antroms vestuvėms nesakau „ne”. Tačiau pati šventė – nei pirmąkart, nei ateityje – man nėra svarbi. Jei puotos reikia antrai pusei, vyras privalo įgyvendinti moters svajonę. Dabar net ir žurnalistus pakviesčiau į puotą!
Su benamių choru „Spindulys” dalyvaujame televizijos projekte „Chorų karai”. Kodėl scenai pasirinkau tokius žmones? Paprasčiausia yra nieko nedaryti, sėdėti sudėjus rankas.
Taip, mūsų situacija – išskirtinė. Man būtų neįdomu dirbti su paprastu choru – turėjau ir tokį. Ieškau prasmės visur. Gal senstu?
Parodyti save, choristus, tvarkingai padainuoti, paskui turėti daug koncertų ir užsidirbti pinigų – ne mano tikslai. Materialūs dalykai man laimės nesuteikia. Nežinau, ką daryti su pinigais, jei jų gaunu.
Manęs nedžiugina vaikščiojimas po parduotuves, remonto darymas, automobiliai. Ne šie dalykai suteikia dvasinę pusiausvyrą ar laimės jausmą.
Socialiniai dalykai man artimi, malonūs. Man pačiam smagu dirbti su šiais žmonėmis.
Prisiimu visą riziką. Taip, kai kurie jų – buvę alkoholikai. Tačiau daugelis jų namų neteko ne todėl, kad gėrė. Juos apgavo, paliko, išdavė, atsitiko nelaimės ir neatsirado nė vieno, kas tuomet jiems ištiestų pagalbos ranką. Jų istorijos – be galo trapios.
Neketinu keisti visuomenės požiūrio į benamius. Taip, daug tokių, kurie kaip tranai gatvėse prašo išmaldos, gauna pašalpas. Mano chore tokių nėra – daugelis dirba, kabinasi į gyvenimą, stengiasi jį keisti.
Vienintelis būdas man, choro vadovui, išvengti rizikos dėl šių žmonių – tikėti jais besąlygiškai, kad ir jie patikėtų savimi. Mano chorui nieko neatsitiks! Viskas bus gerai.
Publiką imame gailesčiu? Ne! Stengiamės pelnyti žiūrovų simpatijas pačia idėja. Siunčiame žinutę, kad benamiai žmonės gali dainuoti ir dalyvauti gyvenime.
Vieniems mūsų gaila, kiti ant mūsų pyksta. Tačiau visi žinome, kad joks muzikinis pasirodymas nebus įdomus be tos siunčiamos žinutės.
Visų – ir komisijos, ir žiūrovų – prašau mus vertinti kaip žmones. Jei tų dainininkų akys dega, negaliu jų išdurti! Mano choro akys scenoje spindi, o širdys virpa iš susijaudinimo! Tos trys minutės vertos didžiausių pastangų! Jie nori, stengiasi.
Tikiu, kad benamių socialinis statusas po kelių laidų pasidarys nebe toks svarbus, kad visi girdės tik jų dainas.
