Nedaug yra žmonių, kuriuose tilptų tiek daug nesuderinamų priešybių. R. Janutienė yra būtent tokia. Ji kovoja dėl savo idėjų, net jei dėl to gali prarasti gerai mokamą darbą.
Ne mažiau įdomus yra ir pačios žurnalistės gyvenimas, apie kurį iki šiol ji nėra pasakojusi.
Su Rūta susitikome „Lietuvos ryto” televizijos, kur ji pradeda dirbti, biure.
„Kai apžiūrėjau savo kabinetą ir darbo stalą, kilo nuojauta, kad kažkada čia sėdėjau. Vaizdas pro langą kažkur matytas”, – kalbėjo žurnalistė.
Prieš dvidešimt metų ji yra dirbusi dienraštyje „Lietuvos rytas”.
„Mano darbo stalas atrodo tarsi alchemiko dirbtuvėlė. Ant jo sukuriu mažą šiukšlynėlį, kuriame puikiai orientuojuosi. Apsistatau gėlėmis, prisiklijuoju lipniųjų lapelių su telefonų numeriais”, – pasakojo R. Janutienė.
Pokalbio metu mano pašnekovė pasirodė esanti ne tik nesąžiningų politikų siaubūnė, bet ir rūpestinga motina, kulinarė, savo vyrą dievinanti žmona, ekstremalė, šokėja.
– Į „Lietuvos ryto” televiziją atėjote dirbti baigusi rašyti knygą apie šalies vadovę Dalią Grybauskaitę. Kaip sekėsi išstudijuoti asmenybę, kuri netroško, kad jos biografijos faktai būtų atspindėti viešai?
– Prezidentės asmenybę labai sunku išstudijuoti. Viešai ji kalba rezervuotai. Neseniai pabandžiau pasigilinti į oficialias prezidentės kalbas – ten kalbama apie kažką ir apie nieką.
– Ar jums nebandė trukdyti rašyti knygos? Gal sulaukėte įspėjimų?
– Pasiskaičiau prezidentės inauguracinę kalbą. Ten yra parašyta, kad nuo kritikos iki valstybės griovimo – vienas žingsnis. Galvoju, kaip čia man dabar nesugriovus tos valstybės. (Šypsosi.)
Konkrečių įspėjimų ar gąsdinimų savo adresu nesulaukiau. Bet žmonės, pasiryžę papasakoti apie prezidentę, prašydavo, kad knygoje neminėčiau jų pavardžių.
Ne veltui jie bijo. Mano knygoje yra keletas herojų, su kuriais buvo susidorota, kurie su vilko bilietais paleisti į platųjį pasaulį.
Rašiau apie tai, kokie žmonės supa šalies vadovę. Ji nelabai toleruoja labai protingų žmonių. Jai užtenka jos pačios proto. Dėl tos priežasties šalia jos yra moteriškos moterys ir silpni vyrai.
Tiesą sakant, sunku rašyti, kai herojus nėra simpatiškas ir mielas. Bet aš stengiausi D.Grybauskaitės asmenybėje rasti mielų savybių, nors tai nebuvo paprasta.
Šiuo metu redaguoju knygos rankraštį, vėliau atiduosiu redaktoriams. Su prezidente „gyvenu” tris mėnesius. Mano misija – ją suprasti.
Man pasirodė, kad ji labai vieniša. Aš jos vietoje bent šunį nusipirkčiau. Na, bet gražu, kad ji mėgsta auginti gėles. Tai sušildo.
– Ar vyras nepriekaištauja, kad didžiąją savo laiko dalį dabar skiriate šalies vadovei, o ne šeimai?
– Algis man daug padeda, suranda naudingos informacijos. Mano vyras smalsus, aštraus proto žmogus. Kūrybiniame procese jis stengiasi palaikyti mano kovinę dvasią.
– Jūsų Zodiako ženklas – Svarstyklės. Ar ilgai svarstote prieš priimdama sprendimą?
– Viduje pasvarstau, tačiau sprendžiu greitai.
– Ar tenka nusivilti kolegomis, draugais?
– Kai TV3 televizijoje su manimi buvo nutraukta darbo sutartis, gavau tik tris palaikymo žinutes iš kolegų. O šiaip buvo spengianti tyla. Televizijos vadovybė išsiuntinėjo raštą, kuriame buvo parašyta, kad tegul mano atleidimas visiems būna gera pamoka ateičiai.
– Žodžių nesirenkate, rėžiate tiesiai šviesiai. Tokiems kaip jūs lengviau įgyti priešų nei draugų.
– Mano charakteris yra blogas. Aš daug ir garsiai kalbu. Daug reikalauju ir iš savęs, ir iš kitų. Gal dėl to daugybė žmonių tiesiog neišsilaiko greta.
Niekada gyvenime neturėjau pagalvės po užpakaliu: laimės paukštės, turtingų tėvų, protekcijų. Niekada nemokėjau elgtis taip, kad patikčiau tiems žmonėms, kurie galėtų mane palaikyti, stumtelėti į viršų.
Turiu kelis artimus draugus. Mūsų draugystė patikrinta laiko ir aplinkybių.
Esu įpratusi anksti keltis, o vakare nebėra jėgų ką nors veikti tuščiai. Taigi dienotvarkė yra skrupulingai sudėliota.
Naujoms draugystėms nelabai turiu laiko, į vakarėlius nevaikštau.
Manęs senokai nekviečia į parduotuvių atidarymus ar restoranų gimtadienius, kur renkasi įvairios silikoninės tetos. Aš ten ir neičiau, nes būtų sudėtinga bendrauti su pramogų verslo grietinėle.
Kai redaktorės į laidą „Kodėl?” pakviesdavo kokį nors pramogų pasaulio atstovą, sutrikdavau, svarstydavau, kaip užmegzti kontaktą, apie ką kalbėti, kad abiem pusėms būtų įdomu.
Tačiau džiaugiuosi, kad turiu draugų, kuriems galiu paskambinti nors ir vidury nakties. Ir jie man gali.
Turbūt nėra nieko baisesnio, kai žmogus, kurį vadini draugu, pasako, kad negali tau skirti dėmesio.
Mano vyras – naktinis. Pavyzdžiui, sužinojęs ką nors įdomaus arba ką nors vertinga išmąstęs mėgsta draugams naktį paskambinti ir pasidalinti savo atradimais. Jis į laikrodį nežiūri.
– Ar dėl skirtingai veikiančio biologinio laikrodžio nekyla konfliktų? Jis – vėlyvas, jūs – ankstyva.
– Algis yra vienintelis pasaulyje žmogus, kuris gali gyventi su manimi. Jis turi begalinę kantrybę ir puikų humoro jausmą. Dažnai žiūriu į jį ir galvoju, iš kur pas jį tokie neišsemiami klodai kantrybės.
– Ar iki šiol keliatės šeštą valandą ryto ir einate į mišką pabėgioti?
– Dabar bėgioju vakarais su profesionaliu treneriu. Mūsų yra nemaža kompanija. Aš ten vyriausia bėgikė, bet mes labai linksmai leidžiame laiką.
– Gal ir jūsų vyras į bėgiotojų grupę įsirašė?
– Jis nebėgioja iš principo. Ir nesupranta, kodėl aš bėgioju. Mano, kad tai didžiausia nesąmonė, kokią tik galima sugalvoti. Algio nuomone, galima naudingiau praleisti laiką – panaršyti internete, paskaityti knygą, pagalvoti apie ką nors prasmingo.
Kartą pabandžiau sodyboje jį sudominti žemės ūkiu. Sugalvojau pasisodinti gėlių ir paprašiau Algio, kad sukastų žemę. Jis pažiūrėjo į šakes, porą kartų įbedė jas į žemę, po to nusviedė tolyn ir be žodžių nuėjo. Maniau, pirštinių nuėjo pasiimti. Bet jis negrįžo. (Juokiasi.)
– Ar Algis viską daro tyliai, nebambėdamas?
– Kartais pabamba. Bet aš esu daug didesnė bambeklė.
Kai iš ryto atsibundu ir įsijungiu kompiuterį, ant ekrano randu prikabintą failą su anekdotais. Taip jis stengiasi mane pradžiuginti, įpūsti geros nuotaikos visai dienai.
Tarp mano draugų yra rimtų intelektualų, kurie Algį laiko įdomesniu pašnekovu nei mane. Jis turi platesnį požiūrį: nuo filosofijos iki anekdotų.
Mano vyras labai linksmas. Rimtai kalbant būtų galima pasakyti, kad bejuokaudami mes ir susiėjome į krūvą.
– Jūsų vyras buvo tapęs jūsų kuriamų televizijos laidų prodiuseriu. Ar nėra sudėtinga kartu dirbti ir gyventi po vienu stogu?
– Vyras pasisiūlė tapti mano laidų prodiuseriu. Manau, tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Televizija – intrigų lizdas. Todėl svarbu šalia savęs turėti žmogų, kuriuo gali pasitikėti.
Mes ir toliau šia veikla užsiimame, turime bendrų projektų. Įsitikinome, kad be konfliktų galime plėtoti šeimos verslą.
Plačiau skaitykite žurnale "Stilius".
