Aktorė juokiasi: „Matyt, kurso draugui režisieriui Alvydui Šlepikui įsipykau tiek, kad jis padarė iš manęs griežtą moterį, įspraudė į odinį švarkelį ir apavė aukštakulniais.“
— Ar blogai jaučiatės su tuo odiniu švarku? — paklausiau M. Bičiūnaitės.
— Ne, jaučiuosi gerai. Man odinis švarkelis labai gražu, tokius nešioju ir gyvenime. Mėgstu odos gaminius.
— Nesate gyvūnų sergėtoja?
— Esu, bet ne iki tiek, kad atsisakyčiau odinio švarkelio. Tuomet ir batus reikėtų avėti nenatūralios odos.
— Seriale nuolat avite aukštakulnius. Ar labai vargstate su jais?
— Labai nepavargstu, nes filmavimai neilgai trunka. Vargčiau, jei tai reikėtų daryti kasdien. Žiūrėdama į moteris, kurios kiekvieną dieną vaikšto su aukštakulniais, stebiuosi jų heroizmu. Nesuvokiu, kaip dėl grožio jos gali stypčioti nuo ryto iki vakaro, o vakare dar nueina į teatrą ar koncertą ir visiškai nesijaučia nusivariusios. Man tai būtų žygdarbis.
— Ar jūsų kuriama prokurorė yra puošeiva?
— Ne. Ji — lyg mulas, kiekvieną dieną dirbantis savo darbą. Jos įvaizdis nerėžia akies. Tai elegantiška ir rimta pareigūnė.
— Jūsų plaukai banguoti, o jūsų herojė — lygių plaukų. Kol jus nugrimuoja ir paruošia vaidmeniui užtrunka nemažai laiko.
— Taip, mano prokurorė lygiais plaukais, kaip ir mano kolegė lenkų seriale. Nors mūsų herojai šiek tiek skiriasi nuo lenkų, panašumų ieškota. Man garbanas tiesina prieš kiekvieną filmavimą.
— Jūsų Dalia — labai graži moteris. Ar ji visą laiką tokia kieta ir išliks? Jūsų herojė su niekuo neflirtuoja?
— Labai gaila, bet kol kas ne. Aišku, serialui įsibėgėjus visko gali nutikti. Su kuo nors paflirtuoti labai norėčiau, nes tai visada įdomiau nei kurti vienspalvį herojų. Juk ir pareigūnas yra žmogus. Įdomiau kurti daugialypį personažą.
— Su kuriuo iš kolegų seriale norėtumėte užmegzti romaną? Gal su smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininku Ričardu Graduliu, kurį vaidina Rimantas Bagdzevičius?
— O kodėl būtinai su kolega? Juk yra ir aukų, ir žavių nusikaltėlių. (Juokiasi.) Man labiau patiktų jaunas, turtingas, o jeigu dar ir protingas... Arba koks nors paslaptingas veikėjas.
Su R. Bagzdevičiumi serialuose ir teatre esame jau tiek prisiflirtavę, kad galėtume gauti specialų geriausios ilgametės poros apdovanojimą. Nebesuskaičiuoju visų vaidmenų, kur esame pora. Su juo flirtuoti dar ir šiame seriale būtų neįdomu.
— Ar jūsų herojė labai nuo jūsų skiriasi?
— Taip, bet man tai didelis pliusas. Mes visi savyje turime daugybę užuomazgų, kurios įvairiomis aplinkybėmis kažkaip atsiskleidžia. Man tiesiog reikia pasitelkti kai kurias savo savybes, o kitas palikti už durų. Pavyzdžiui, gyvenime aš daug šneku, o seriale priešingai — labai mažai, konkrečiai. Ir tai jau yra kita patirtis.
— Ar jūs domitės detektyvais?
— Domiuosi, esu perskaičiusi daugybę Agathos Christie ir kitų autorių kūrinių, žiūrėjusi daugybę filmų. Tačiau kriminalai nuo detektyvų skiriasi, o kriminalistika aš nesidomiu. Mielai sutikčiau vaidinti gerame detektyve, tokiame kaip „Puaro“. Kita vertus, gal vaidmuo šiame seriale ir yra kelio į detektyvą pradžia.
— Ar bijote kraujo?
— Ne, nebijau. Galėčiau būti medikė.
— Viena scena buvo filmuojama lavoninėje. Ten jums nepasidarė bloga?
— Manęs ten nebuvo. Net nežinau, kas būtų įvykę, kai būčiau pamačiusi preparuojamą lavoną.
Vienąsyk gyvenime tokią galimybę jau esu praleidusi. Studijų metais buvo proga nueiti į Anatomijos institutą. Kai dėstytojai paklausė, kas norėtų tokios patirties, buvau pirmoji, kuri pakėlė ranką. Nors ir kirbėjo baimė, apėmė smalsumas patirti ką nors nauja. Vėliau, kai dėstytojai pranešė, kad nesusidarė smalsių studentų grupė, apsidžiaugiau, jog tai neįvyko, nes nežinia, kuo man ši patirtis būtų pasibaigusi. Nežinau, kas tuomet man buvo užėję, nes dabar, kai pagalvoju, man tai net neįdomu.
— Tačiau esate smalsi?
— Man įdomios ir naudingos įvairios patirtys — jomis vėliau galiu pasinaudoti savo darbe. Bet tikrai nesidomiu nei nusikaltimais, nei lavonais. (Juokiasi.)
— Minėjote, kad esate įgrisusi savo kolegai režisieriui A.Šlepikui, bet jis vis tiek jums skyrė prokurorės vaidmenį. Kaip čia taip įvyko?
— Malonu, kad jis net neabejodamas man skyrė prokurorės vaidmenį. Gal lėmė tai, kad su Alvydu esame kurso draugai, seniai bendradarbiaujame, jaučiame vienas kitą. Gal tais švelniais vaidmenimis jam jau gerokai atsibodau.
— Jei taip jau įgrisote, galėjo paskirti lavono vaidmenį.
— Ačiū jam labai, kad dar nepaskyrė būti lavonu. Matyt, suteikė paskutinį šansą. (Juokiasi.)
Alvydas — tikras profesionalas, puikus režisierius, su juo dirbti labai malonu, jo pastabos visada tikslios ir vertingos. Nuostabu ir tai, kad jis yra įvairialypis kūrėjas. Jo knyga „Mano vardas — Marytė“ neseniai pelnė Patriotų premiją. Be to, jis puikus kulinaras. Šiame viename žmoguje visko labai daug. Džiaugiuosi, kad turiu tokį draugą.
