G. Bigelyte žavėjosi ne tik vyrai. Moterys mėgdžiojo jos stilių ir kirpyklose prašydavo „Bigelytės“ šukuosenų.
Rašyti dienoraštį ir eiles G. Bigelytė pradėjo dar mokyklos laikais. Knygoje sugulė ir trumpi jos prozos tekstai. Juose — laimingų dienų atšvaitai, niūri sovietmečio realybė, bandymai atsispirti gniuždančiam laikui, moteriškos įžvalgos ir paslaptys.
1956 m. G. Bigelytė, nurungusi daugiau nei 200 pretendenčių, tapo radijo diktore. Po metų, 1957-aisiais, kai buvo kuriama Lietuvos televizija, žavi aksominio balso mergina ir jos kolega Juozas Baranauskas buvo pakviesti į televiziją.
N. Baužytė prisimena, kad į televiziją Gražina net nenorėjo eiti, mat tai buvo naujas dalykas, be to, darbas buvo susijęs su išvaizda, apranga, laikysena. Liekna šviesiaplaukė Gražina nusirėžė ilgas kasas — ekrane norėjo atrodyti vyresnė.
Pateikiame kelias ištraukas iš knygos, kuriose — pirmosios televizijos žvaigždės žavesio paslaptys ir TV užkulisių akimirkos.
„Moterys rengėsi „kaip Bigelytė“, šukavosi „kaip Bigelytė“, o aš visada stengiausi dėl savo žiūrovų. Dėl jų savo išvaizdai buvau be galo reikli. Net kai filmuodavo tik iki pusės, buvau pasipuošusi „iki kulniuko.“
„Vyrų dėmesio niekada nestokojau. Sako, yra vyrų, prie kurių stovi moterų eilė. Aš buvau iš tų moterų, prie kurių stovi vyrų eilė. Tik rinkis. Mielai su jais pabendraudavau, padiskutuodavau, bet tokių, kurie galėtų man plekštelėti per užpakalį, nebuvo. Mane galėjo sudominti tik intelektualus, su humoro jausmu, žavus, kultūringas, savo srityje daug pasiekęs žmogus — talentas.“
„Rengdavausi Vilniaus modelių namų drabužiais. Žinojau, kad esu tas žmogus, į kurį žiūri visa Lietuva ir kuris negali atrodyti bet kaip net po stalu.“
„Šauni ir miela grimuotoja Valerija žinojo daugybę grožio paslapčių: „Vaikeli, nedažyk vokų nei žaliai, nei mėlynai — akys kadre bus kaip supelijusios. Rusvai, auksu galima... Tokie šešėliukai geriausiai atrodo. Užsidėk kompresiuką šviežios mėsytės arba lašinukų — tris valandas nebus raukšlių nei juodų paakių.“
Parengė Erika Zabulėnienė
