Tarp roko grupės lyderio trofėjų – ne vien lapės, bet ir šernai, kiškiai, briedžiai, stirnos. Tačiau tik lapių kailiai domina V.Kairiūkštį – dėl šilumos ir grožio.
Kadaise medžiotojas turėjo ir iš verstos šernų odos pasiūtas pirštines. Tačiau šios labai šiltos pirštinės mįslingai dingo – muzikantas neabejoja, kad buvo nugvelbtos.
„Šernas miške per didžiausius speigus ištveria, vadinasi, jo tankūs šeriai neblogai šildo”, – šiltų pirštinių negali pamiršti V.Kairiūkštis.
Kitų sumedžiotų žvėrių kailius rokeris dažniausiai atiduoda medžioklės draugams. Jam pakanka vienintelio aksesuaro, kuris primintų jo pomėgį.
Vilniaus senamiestyje įsikūrusio V. Kairiūkščio bute jo pašaukimą medžioti išduoda ir šerno galvos iškamša. Tai – pirmasis jo trofėjus, todėl vyras nutarė jį įamžinti.
Per trylika medžioklės metų V.Kairiūkštis galėjo savo būstą užgriozdinti daugybe trofėjų iškamšų, tačiau tuomet būtų reikėję atsisakyti kitų pomėgių.
Mat roko veteranų grupės lyderis kolekcionuoja vinilines plokšteles, kompaktinius diskus, turi nemenką grožinės literatūros biblioteką.
Rokeriui pirmojo laimikio medžioklės akimirkos išlikusios atmintyje iki šiol. Jis šerną sumedžiojo šviesų vasaros vakarą nusitaikęs iš medžio. Mat toje vietoje nebuvo medžiotojo bokštelio.
„Buvo gražūs orai, čiulbėjo paukščiai ir netrukus išėjo klientas iš miško”, – šerno medžioklės aplinkybes prisiminė pašnekovas.
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sumedžioti šerną – vieni juokai. Per daugybę medžioklės sezonų V.Kairiūkštis ne kartą įsitikino, kad šie žvėrys turi gerą klausą ir uoslę. Todėl šerno tykančiam rokeriui visuomet baisu net nusičiaudėti.
O mintis, kad įsitaisęs bokštelyje iš nuobodulio imtų užkandžiauti, visuomet veja šalin.
Vokalistas į medžioklę traukia dėl noro pabūti gamtoje: „Šis pomėgis man nėra būtinybė į šaldytuvą parnešti gabalą mėsos.”
Rokerio kasdienybė per repeticijas ir koncertus neatsiejama be kurtinamų muzikos garsų, dūmų kamuolių, pirotechnikos efektų.
Todėl laisvalaikiu ištrūkęs į medžioklę V.Kairiūkštis geriausiai pailsi: „Kvėpuoju grynu oru, klausausi paukščių, ilsinu savo smegenis.”
Vitalis, turintis chemiko ir biologo išsilavinimą, jaučiasi tarsi gamtos vaikas: „Nieko netikiu, išskyrus gamtą. Esu nekrikštytas, dievais netikiu.”
Šį požiūrį atspindi sunkiojo roko grupės SBS solisto neseniai įrašyta nauja kompaktinė plokštelė „Heaven Can Wait...” („Dangus gali palaukti”).
Albumo viršelį puošia dailininko Helmuto Vaiciukevičiaus tapybos darbas, kuriame vaizduojama mergina – angelas, nusikapojęs vieną sparną.
Ši iliustracija ką nors gali šokiruoti, bet ne V.Kairiūkštį: „Angelas suprato – Žemėje jam bus linksmiau negu danguje.”
„Jau seniai man yra aktualus santykis tarp gėrio ir blogio, tarp mūsų ir anapusinio pasaulių. Bandau dėlioti, kur yra sankirtos taškai.
Mano tekstuose – daug mistikos. Naujausiame albume aš supažindinsiu klausytoją su visiškai kitokiu pasauliu, nes realijų pakanka išėjus į gatvę ar pažiūrėjus televizijos laidas”, – sakė V.Kairiūkštis.
Kurdamas naują albumą rokeris ilgokai ieškojo aukšto meistriškumo klavišininkų.
Nors V.Kairiūkštis nerado tokių sunkiojo roko muzikantų Lietuvoje, apsidžiaugė, kai jam į rankas pakliuvo italų pianisto, prisistatančio Maestro Mistheria slapyvardžiu, albumas.
Lietuvis jam parašė elektroninį laišką siūlydamas bendradarbiauti ir italas roko pianistas netrukus atsakė: „Man įdomu – su jumis dirbsiu.”
V.Kairiūkščiui taip pat pavyko prisikviesti ir žinomą vokiečių roko pianistą Ferdy Doernbergą.
Tarptautiniame sunkiojo roko projekte skambina vienintelis lietuvis – džiazo pianistas Dainius Pulauskas, kuriam V.Kairiūkščio pasiūlymas buvo nauja patirtis.
Rokeris džiazo pianistui parašė vieną melodiją, o jis sukūrė aranžuotę. „Atrodo, kad tas gabalas „Kiss Of Judas” taps hitu”, – įsitikinęs tekstų autorius ir atlikėjas V.Kairiūkštis.
Dievo netikintis ir apie mistišką dangaus bei pragaro karalystę dainuojantis V.Kairiūkštis miške niekada nesitaiko į vilkus. Šie plėšrūnai – jo totemas.
Tai, kad rokeris garbina vilkus, rodo ir jo kūną puošianti tatuiruotė su šio žvėries atvaizdu.
„Medžiodamas ne kartą mačiau vilką, bet šautuvas nepakildavo. Šie žvėrys su manimi visuomet gražiai atsisveikina: atsisuka, pasižiūri ir nukiūtina į miško tankmę.
Jaučiu tarsi jie pasakytų: „Ačiū”, – įspūdžiais dalijosi vokalistas.
Rokeris taip pat nešautų ir meškos, kurią laiko intelektualiu gyvūnu. Jo nuomone, žmogus neturėtų teisės atimti jai gyvybės.
Nors V.Kairiūkščiui neteko medžioklės plotuose netoli Lietuvos ir Baltarusijos sienos išvysti meškos, tačiau jo kolega, bokštelyje tykodamas šerno, tolumoje pamatė šį retą žvėrį.
Jam pasidarė taip nejauku, kad pamiršęs, ko laukia, skuodė į savo visureigį ir nurūko namo.
Be žvėrių medžioklės, Ornitologų draugijos narį V.Kairiūkštį vilioja paukščių fotografija.
Rokeris fotoobjektyvą į sparnuočius nukreipia dažną rudenį išvykęs į Ventės ragą, kai žieduojami paukščiai. Su fotoaparatu jis nesiskiria ir išėjęs pasivaikščioti į sostinės Vingio parką.
V.Kairiūkščio fotoalbume daugiausia yra apuokų nuotraukų. Juos rokeris įamžino medžioklėse ir lankydamasis Žemaitijos žvėrinčiuje.
Vokalistas neabejingas šiems plėšriesiems pelėdinių šeimos paukščiams dėl to, kad bute augina mažąjį apuoką Fobą, kurį prieš aštuonerius metus rado per audrą iškritusį iš lizdo.
Vitalis tikisi kada nors įkurti pelėdų veislyną, kurį plėstų keisdamasis arba pirkdamas plėšriuosius paukščius. „Būsimas pomėgis taptų pelnytu laisvalaikiu”, – įsitikinęs vyras.
Paukščių medžioklę rokeris laiko sunkiu, tačiau intriguojamu išbandymu. Kai sykį draugai pasikvietė į ančių medžioklę, V.Kairiūkštis įsitikino, kad šie paukščiai geriausiai patikrina jo taiklumą.
„Paauglystėje lankiau šaudymą, turiu pirmąjį atskyrį.
Ginklas mane traukia dėl parako kvapo, malonu šautuvą į rankas paimti”, – neslėpė V.Kairiūkštis.
Į pirmąją ančių medžioklę susiruošęs rokeris nusipirko 400 šovinių. Tąkart vyras parsivežė dvi antis, du laukius ir tik dvidešimt likusių šovinių.
„Tuo metu neturėjau supratimo, ką ir kaip daryti: matau skrenda antis ir pilu nepagalvojęs. Bet kuo dažniau, tuo labiau mane viliojo ančių medžioklė”, – su šypsena pasakojo vyras.
Dabar V.Kairiūkštis žino, kad į antį negalima šauti daugiau negu du kartus. Jeigu medžiotojas nepataiko du sykius, vargu ar pataikys kitus – nebent ta antis išsigandusi patirtų infarktą ir nukristų.
Antiena turi skęsti marinate
Nors ančių medžioklę retai vainikuodavo sėkmė, V.Kairiūkštis įgudo paruošti laukinę paukštieną.
„Laukinių ančių mėsa yra kietesnė negu naminių, todėl svarbiausia ją gerai išmarinuoti. Mėsa turi skęsti marinate, antraip ji sudžiūs. O sudžiovintą laukinę paukštieną mesk šuniui ant uodegos”, – tikino rokeris.
Jis antieną įtrina bazilikais, šafranais, granatų sėklomis, svogūnais, česnakais. O marinatui naudoja laukinei paukštienai skirtą padažą arba majonezą.
Kuo ilgiau marinuojama mėsa, tuo ji minkštesnė. Antieną marinuokite dvi arba tris paras – ją laikykite šaldytuve arba vėsesnėje patalpoje, kurioje būtų 3–4 laipsniai šilumos.
Laukinę antieną ruoškite kaip esate įpratę ruošti ir naminių paukščių mėsą: kepkite orkaitėje arba ant grotelių.
