Man patiko dainuoti, bet visą laiką taip šėlau ir krėčiau išdaigas, jog choro vadovas po generalinės repeticijos mane išvarė, griežtai pareiškęs, kad į spektaklį neateičiau.
Buvo liūdna ir skaudu, tačiau šis įvykis man buvo gera pamoka.
Vėliau, jei ir krėčiau eibes, stengiausi neperžengti ribų ir kitų neišvesti iš kantrybės.
Į klasikinį dainavimą, kaip profesiją, ėjau pamažu. Berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas” bei „Ąžuoliuko” muzikos mokykloje dirbo patyrę pedagogai, tvyrojo gera muzikinė aura.
Įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją mokiausi pas profesorių Virgilijų Noreiką. Nuo ketvirto kurso jau buvau kviečiamas dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Man pasisekė gauti įdomius, charakteringus vaidmenis.
Repetuoju dažniausiai teatre. Namuose tik pasitikrinu, ar balsas skamba, nes gaila kaimynų.
Dainininkui mažai laiko lieka laisvalaikiui. Profesija reikalauja pasiaukojimo.
Dažniausiai dirbame tada, kai kiti ilsisi, o ilsimės, kai didžioji dalis žmonių dirba. Laisvalaikį dažniausiai leidžiu ramiai. Pats geriausias poilsis man – geras miegas ir įdomi knyga. Dar mėgstu iškylas gamtoje, pasivaikščioti miške.
Kai nekoncertuoju ir nerepetuoju, namuose dažniausiai klausausi lengvojo roko. Mano mėgstamiausia grupė – legendinė „The Beatles”. O kai gitaros ir būgnai atsibosta, tuomet klausausi romantizmo kompozitorių kūrinių.
Balso aš labai nesaugau, tiesiog stengiuosi neperšalti, šilčiau apsirengiu.
Netiesa, jog atlikėjai vaikšto apsimuturiavę septyniais šalikais ir iš ryto geria žalius kiaušinius. Tiesiog užtenka žinoti, kad nuo sveikatos būklės priklauso tavo pasirodymas.
Jaudulys man nesvetimas. Su metais prie jaudulio scenoje vis labiau įprantu ir ne taip stipriai išgyvenu. Ritualų prieš lipdamas į sceną neturiu.
Mano repertuare per ilgą laiką susikaupė nemažai žydų dainų, kurios man labai artimos. Šias dainas girdėjau nuo vaikystės, jas dainuodavo močiutė. Lietuvos žydų bendruomenės istorija yra mano protėvių istorija, tai mano šaknys.
Todėl džiaugiuosi, kad įgyvendinau seną svajonę – kartu su pianistu Dariumi Mažintu įrašiau ir išleidau žydų dainų, atliekamų jidiš kalba, kompaktinę plokštelę „Laiškai iš praeities”.
Ši kompaktinė plokštelė – savotiška duoklė mano protėviams. Aš žinau, kad tokios dainos egzistuoja ir šia kalba kalbėjo mano seneliai.
Jidiš kalbą suprantu, bet susikalbėti man sunkoka, neturiu su kuo lavinti kalbos įgūdžių.
Nebijau, kad kas nors nesupras žodžių ar kam nors senos dainos nesukels jokių sentimentų. Pasaulyje yra daug žmonių, kurie domisi jidiš kalba.
Esu žydas, bet nesilaikau žydų religinių tradicijų. Vaikystėje tai man nebuvo įskiepyta. Tačiau žinau visas žydų šventes.
Pagrindinis mano darbas – dainuoti operos scenoje.
Žinau, kokias partijas norėčiau sudainuoti didžiojoje scenoje, bet apie tai niekada nekalbu garsiai.
Man atrodo, jog mes visą gyvenimą uždavinėjame sau klausimų apie gyvenimo prasmę, bet ne visada randame atsakymų. Aš dar nežinau, kokia yra mano gyvenimo prasmė. O gal tai tik tam tikri kanonai, kurių morali asmenybė turi laikytis?
Su gyvenimu, nors jis ir nėra lengvas, stengiuosi nekovoti. Ramiai ieškau tinkamo ir optimalaus sprendimo.
Neturiu konkrečios svajonės. Tiesiog noriu, kad kiekvieną dieną atsirastų tam tikrų stimulų, kurie padėtų tobulėti ir judėti į priekį tiek dvasiškai, tiek profesine prasme. Trokštu visada sau kelti iššūkius ir juos įveikti.
