Mūsų krašte vyras moteriai dėmesį rodo tik tuomet, kai ji jam patinka kaip silpnosios lyties atstovė. O kur bendražmogiški dalykai? Kodėl negalima pabendrauti gatvėje, troleibuse, kavinėje, restorane? Juk ne visi pokalbiai turi baigtis lovoje.
Natūraliai kyla klausimas, ar tarp vyro ir moters gali egzistuoti platoniška draugystė? Taip. Tačiau toli toli, po daugybe sluoksnių daugeliu atvejų yra paslėptas ir lyties suinteresuotumas.
Bet tai nieko bloga, nereikia to gėdytis. Ši sfera pernelyg apipinta stereotipais. O jie itin gajūs!
Vienam stereotipui buvau pasidavęs ir aš – statydamas operetę „Šikšnosparnis”. Kaip ir daugelis maniau, kad operetės žanras yra lengvas.
Drama lietuviui lyg ir suprantamesnė, artimesnė širdžiai. Jei meilė – būtinai nelaiminga, dar „pagardinta” išdavyste. Tai mes suprantame, tai rimta, akademiška. Bet sukurti komišką dalyką sudėtingiau nei dramą – tai patyriau savo kailiu.
Todėl esu dėkingas savo gyvenimo draugei Daivai, kad suprato mane kūrybos laikotarpiu ir aš neprivalėdavau grįžęs iš darbo pasakoti, kaip praėjo diena.
Artistai reikalauja, režisierius – duoda. Grįždavau ne tiek pavargęs ar norintis miegoti, tiesiog tam tikra prasme nualpdavau.
Įsijungdavau kokį nors kvailą filmą ir spoksodavau. Nors net ir tuo metu galva verda, kūrybos procesas vyksta.
Kokia moteris galėtų patraukti mano dėmesį?
Tokia, kuri mėgsta savo darbą ir turi didįjį gyvenimo tikslą, – tai labai svarbu. Ypač meno srities atstovams, o iš tokios yra ir mano Daiva.
Nesibodžiu namų šeimininkėmis, bet jei būčiau moteris, man tikrai neužtektų vien tik auginti vaikus, valyti dulkes ir laukti iš darbo grįžtančio vyro.
Jausčiausi pasmerktas. Gyvenime yra daugiau dalykų nei buitis, kuriuos būtina patirti ir išbandyti.
Vertinant moteris man svarbu ir išorė. Banali tiesa – vidus labai svarbu, tačiau su išvaizdžia ir savo išore besirūpinančia moterimi bendrauti maloniau. Tokios moterys paprastai būna ir malonesnės.
Graži besijaučianti silpnosios lyties atstovė lengviau bendrauja, yra šiltesnė, atviresnė, patogiau jaučiasi gyvenime.
Bet man nepatinka tokios moterys, kurios nori įrodyti, kad yra geresnės, sumanesnės, šaunesnės už vyrus. Kiek spėjau suprasti, joms net nėra svarbus pats rezultatas – kad ir teigiamas. Tiesiog jos nuolat deda daug pastangų, kad įrodytų, kokios yra puikios. Tos pastangos gadina visą paveikslą.
Žmonės skiriasi dėl to, kad susituokia. Nesu nusistatęs prieš vedybas, bet net po kelerių draugystės metų tuoktis ankstoka. Pavyzdžių aplinkui apstu.
Vesti reikia tuomet, kai esi šimtu procentų įsitikinęs, kad žengi apgalvotą žingsnį.
Su Daiva mudu kartu maždaug penkerius metus. Mane galima apkaltinti užėmus patogią poziciją dėl vedybų. Bet kodėl žmonės turėtų rinktis sunkiausią kelią?
Nemanau, kad gyvendamas ne santuokoje esi ne toks atsakingas. Aš jaučiuosi atsakingas lygiai taip pat, kaip ir turėdamas žmoną. Net neįsivaizduoju, kaip būtų kitaip, jei mudu su Daiva oficialiai susituoktume.
Mudu puikiai sutariame. Norėčiau paneigti stereotipą, kad sunku sugyventi porai, besisukančiai toje pačioje profesinėje srityje. Kaip tik mudu sutariame dėl to, kad daug ko tiesiog nereikia aiškinti.
Grįžęs iš darbo nenorėčiau klausytis draugės pasakojimų apie nusikaltimus, bylas arba kaip ji operavo pacientui koją. Dabar mums nereikia vienas kitam nieko aiškinti. Juolab kad mene iš viso sudėtinga ką nors paaiškinti.
Dėl mylimos moters nesu padaręs jokių žygių – nedainavau po jos langais, neįtraukiau į jokią egzotišką istoriją. Tik kartais netikėtai be jokios progos atnešu gėlių.
Labai didelę mano gyvenimo dalį užima darbas. Neturiu pomėgių, tad džiaugiuosi, kad mano darbas yra kartu ir pomėgis. Girdėjau, kad toks derinys – didžiulė laimė. Vadinasi, esu labai laimingas.
