Pradėjęs nuo, kaip pats sako, „eksperimentinių pasižaidimų“ jis palaipsniui pradėjo kurti įspūdingus paveikslus, kuriais itin susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinka. Vieno garsiausių Europos vakarėlių dekoratoriaus vardą užsitarnavęs menininkas tinklus užmetė dar plačiau – jis ketina sužibėti ir Brazilijoje, į kurią vykti ketina jau netrukus.
Pastarosiomis savaitėmis Antono gyvenimo grafikas sukasi greičiau nei bet kada. Šeštadienį sostinės Profsąjungų rūmuose jis organizuoja tikrą fiestą. Kitaip tariant, vieną didžiausių elektroninės muzikos renginių metuose – maskaradą „Yaga-Ball“. Spalvingos kaukės, ryškios šviesos ir tranki hipnotizuojanti muzika – tai tik dalis to, ką sausio 26 dieną galės išvysti netradicines pramogas mėgstantys vilniečiai.
Apie šį renginį, savo karjeros posūkius ir apskritai Lietuvoje besivystančią tranzo muzikos kultūrą Antonas sutiko pasidalinti ir su portalo lrytas.lt skaitytojais.
Gimtadienis pateiks staigmenų
Prie vietos neprisirašantis renginys šiemet vyks sostinės centre esančioje ir jau kurį laiką apmirusia laikomoje Profsąjungų rūmų „Kolonų salėje“. Trijose muzikos scenose pasirodys tranzo, techno, regio, dub muzikos atlikėjai iš dešimties šalių, gausybė vizualinių projektų.
Šiemet „Yaga-Ball“ renginyje ketina dalyvauti nemažai svečių iš užsienio. Tarp jų – ne tik vakarėlio dalyviai, bet ir didžėjai, dekoratoriai, apšvietėjai. Dalis jų atvyksta iš kaimyninių valstybių – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, tačiau bus galima sutikti ne vieną, kuris specialiai dėl šio renginio atvyko net iš Vokietijos, Olandijos, Austrijos, Suomijos, D. Britanijos, Ispanijos. Galbūt todėl šypsodamasis Antonas prasitarė: „Nereikėtų nustebti, jei daugelis tarpusavyje kalbėsis angliškai.“
Renginio organizatoriai pažadėjo ir staigmenų. Čia vyks fakyrų, kojūkininkų bei akrobatų pasirodymai. Taip pat – įspūdingas ugnies skulptūrų šou. Sutemus ant Tauro kalno turėtų būti deginama didžiulė šiaudinė skulptūra. Tai tarsi blogų minčių išvarymas ir apsivalymas nuo visokio per metus sukaupto blogo.
Pasiruošimas – lyg ritualas
Paprastai kiekvienas teminis vakarėlis turi nustatytą aprangos kodą, kuris šiek tiek įpareigoja ir verčia pasukti galvą, ką apsirengti. Tuo tarpu „Yaga-Ball“ maskarade nėra jokių taisyklės, ir kiekvienas gali pasipuošti tuo, kas jam atrodo labiausiai tinkama kasmetinei „beprotybės“ temai.
Ketvirtus metus žiemą vykstančiame renginyje organizatorius jau spėjo nustebinti lankytojų kūrybiškumas. „Teko matyti visko. Kartais žmonės tingi galvoti arba neturi laiko pasiruošti taip, kaip norėtų. Tačiau dėl to jie neprivalo jaustis blogai. Gali apsivynioti lipnia juosta, įlįsti į bulvių maišą ar visą kūną nusidažyti rožine spalva ir tai bus savotiškas kostiumas“, – juokėsi Antonas.
Jis tikino, kad kostiumai vakarėliui suteikia daugiau šarmo. „Yra žmonių, kurie vos sužinoję datą jau puola siūtis sau apdarą. Renginys prasideda žmonių galvose dar net nepradėjus jo tinkamai organizuoti“, – linksmai pasakojo jis ir užsiminė, kad toks procesas šiek tiek primena indėnų genties tradicijas. Ruošdamiesi ritualiniam rūkymui jie darosi kaukes, išsipaišo kūnus. „Tai – lyg ilgą laiką besikaupianti energija, kuri vėliau išlaisvinama per vieną vakarą“, – sakė Antonas.
Tradicijos nusistovėjo palaipsniui
Į šią kultūrą Antonas įsitraukė dar 2001 metais. Tuomet vyko psichodelinės kultūros festivalis „Ragana“, kuris Antoną itin sudomino tuomet dar paauglį. Į jį vaikinas vyko ir metais vėliau, dar po metų sužinojo, kad festivalio nebebus. „Nuliūdome, todėl su keliais draugais nusprendėme, kad ir mums reikia kažką surengti savo jėgomis“, – prisiminė.
Pusiau juokais aptartos idėjos virto realybe, ir jau 2003-iaisias Trakuose buvo surengtas festivalis „Tinaj“. Keistas jo pavadinimas kitaip buvo suprantamas, kaip „kažkur ten“. Dar po metų renginiui kolektyvas skyrė dar daugiau dėmesio. Festivalis buvo pervadintas „Shambalos“ (tariasi „Šambala“. – Red.) vardu. Šambala – mistinis ir nežinomybe dvelkiantis miestas Tibete. „Pats festivalis buvo labai paslaptingas ir intriguojantis, todėl pagalvojome, kad toks pavadinimas jam puikiai tiks“, – pasakojo Antonas. Tuomet veiksmas persikėlė į sunkiai randamą vietą Paluknyje prie miško ir ežerų.
Kasmet festivalis sulaukė vis didesnio susidomėjimo, vis labiau augo, plėtėsi. Tačiau po trejų metų jo organizatoriai vėl susėdo prie bendro stalo ir nusprendė – atėjo laikas kažką keisti. „Jautėme, kad galime padaryti daugiau. Jautėme vidinę jėga, kuris mus vedė visa tai daryti. Galbūt todėl jau penktasis festivalis buvo pavadintas „Yegaveda“ (šifruojasi „jėga veda“. – Red.), galiausiai sutrumpinome iki „Yaga“, – istoriją prisiminė idėjinis festivalio vadas. Ir nors pokyčių kelias buvo ilgas ir spalvingas, Antonas užtikrino: pati mintis nepasikeitė, o ir tikslas suburti bendraminčius į vieną krūvą išliko tas tas.
Londone kepė pudingus
Antonas menų mokėsi Vilniaus dailės akademijoje – ten studijavo dizainą. Tačiau po dviejų kursų pasiėmė akademines atostogas, kurios užsitęsė beveik dešimt metų. Tuomet su kelias draugais išvyko padirbėti į Londoną ir įsidarbinęs viename prabangiame restoranėlyje kone penkerius metus gamino vieną geriausių pudingų visame mieste. „Prisigalvodavome ir įvairios kūrybinės veiklos, „skvotindavome“ (užimdavo negyvenus namus ir juose įsikurdavo kaip savo. – Red.)“, – pašėlusį gyvenimą prisiminė Antonas.
Galiausiai jis sugrįžo į Lietuvą, įsitraukė į renginių organizavimą, sukūrė šeimą. Antonas vedė taip pat tapybos ir skulptūros studijas baigusią Ievą, jiedu augina 1,5 sūnų Nikitą Oskarą. Beje, vaiko gimimas nesutrukdė porai ir toliau būti vakarėlių kultūros dalimi. Antonas pasakojo, kaip jie su visa šeima vyksta į gamtoje vykstančius festivalius, o drauge kartais pasiima ir mamą, kuri ne tik prižiūri mažąjį anūką, bet ir pati padeda sūnui tvarkant organizacinius festivalių reikalus.
„Gal suaugau, bet atėjo laikas, ne visuomet noriu linksmintis iki paryčių. Tranzo kultūra vienus įtraukia, kitus priverčia išeiti. Būna, kažkas nusibosta, pasikeičia skonis. Aš pats anksčiau buvau techno muzikos gerbėjas, o dabar mielai klausau džiazo, klasikinės muzikos. Tranzo festivaliai nėra tik muzika. Dalis renginiuose besilankančių žmonių jos visiškai nemėgsta“, – tikino jis.
Psichodelinis gyvenimo būdas
Paprašytas apibūdinti psichodelinę kultūrą mėgstančią bendruomenę Antonas nusijuokė: „Esu per daug į tai įsiliejęs, kad galėčiau stebėti iš šono ir pasakyti tai, ko neturi kitos bendruomenės. Čia tiesiog gali jaustis savimi.“
Vėliau pagalvojęs jis vis dėlto užsiminė, kad daugelis jų domisi įvairiomis alternatyvomis. Nesvarbu, ar tai būtų susiję su maistu, ar su menu, religija ar statybomis. Daugelį jų traukia mistiniai dalykai, neatrasti pasauliai. Domėjimasis psichodeliniu pasauliu – tarsi kelionė, padedanti geriau pažinti ne tik aplinką, bet ir save patį, suvokti savo galimybių ribas.
„Nesu tikras, kiek kitų kultūrų atstovai keliauja po visame pasaulyje vykstančius renginius, tačiau „tranzeriai“ keliauja tikrai daug. Kalbu ne tik apie lietuvius, bet ir apie kitų šalių atstovus, kurie atvyksta į Lietuvą, – kalbėjo jis ir šypsodamasis pridūrė. – Nereikia prisirišti vien prie muzikos. Tai – ištisas gyvenimo būdas.“
Tokio pobūdžio renginiuose svarbiausia – bendra atmosfera, kurią padeda sukurti ne tik svaiginanti muzika, bet ir ryškios dekoracijos, judančios šviesos. „Visa tai labai intensyviai veikia žmogaus pojūčius, o kai jutimai yra perkrauti, smegenys tarsi atsijungia ir pasiekiama tranzo būsena. Nepabuvojęs – nesuprasi“, – šypsodamasis sakė jis.
Geriausi vakarėliai - Izraelyje ir Šveicarijoje
Lietuviui tenka dažnai lankytis ir Italijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje – ten jis dekoruoja vakarėliams skirtas patalpas. Ir nors atrodo, kad šiose Europos vakarėlių traukos centru vadinamose šalyse turėtų vykti įdomiausi ir profesionaliausiai organizuoti renginiai, Antonas užsiminė, kad jam daug didesnį įspūdį paliko Šveicarijoje organizuojami psichodelinės muzikos vakarėliai. Pasak jo, šioje šalyje itin gausu tokių renginių, o organizatoriai viskuo pasirūpina iki menkiausių smulkmenų. „Jie negalvoja – brangu kažką padaryti ar ne. Biudžetas ten nėra svarbiausias klausimas, daug aktualiau – kokybė. Neįmanoma tuo nesižavėti“, – pasakojo pašnekovas. Jam taip pat teko girdėti, kad vieni geriausių vakarėlių vyksta Izraelyje.
Lietuva „tranzerių“ žemėlapyje taip pat nelieka nepastebėta. Ilgus metus šioje sferoje dirbantis ir daug pažinčių užsienyje turintis menininkas tikino, kad gimtojoje šalyje vykstantys festivaliai – vieni laukiamiausių aplinkinėse Europos šalyse. Ir nors tokių nėra daug – vos keli – tačiau į bene geriausiai žinomą „Yaga“ festivalį atvyksta daugiau nei pusę užsieniečių, tarp kurių – ne tik kaimyninių šalių atstovai, bet ir pietiečiai, skandinavai.
Akį traukiančios dekoracijos
„Balionai ir kaspinėliai tokiems renginiams netinka“, – šyptelėjo renginio organizatorius ir pridūrė, kad čia svarbu pajausti organines formas ir priartėti prie gamtos. Patalpoms dekoruoti jis naudoja įvairias tamprias, didžiulius voratinklius primenančias, medžiagas; audinius, kuriais galima uždengti didelį patalpų plotą. Visa tai jis sukarpo, vėliau sukuria įvairias formas: padaro arkas, skliautus. Nudažytos fluorescenciniais dažais medžiagos neoninėje šviesoje ima ryškiai švytėti.
Jokių taisyklių, kaip ką daryti nėra. Kiekvienas kuria taip, kad jam pačiam būtų gražu, o idėjų semiasi iš kolegų, gamtos, užsienio menininkų. Tačiau, pasak dekoratoriaus, norint visa tai padaryti kokybiškai, labai svarbu įsigilinti į įvairius fizikos dėsnius ir cheminius procesus: žinoti, kaip ką pritvirtinti, kokios medžiagos su kokias dažais dera ir pan. Tačiau apie šį santykį menininkas nešneka – neva sudėties žinojimas yra dalis sėkmės paslapties.
O jos jam tikrai netrūksta. Antoną pažįsta ne tik Lietuvos renginių organizatoriai. Jis – vienas iš nedaugelio pripažinimą pelniusių dekoratorių Europoje. Shoom slapyvardžiu prisistatantis Antonas mažiausiai du kartus per mėnesį kraunasi dekoracijų pilną lagaminą ir vyksta puošti užsienio klubų sienų.
Papuošti vieną salę gali užtrukti nuo kelių valandų iki kelių parų. Tam daug įtakos turi lubų aukštis, apšvietimo vizija ir techninės galimybės viską privirtinti. „Anksčiau darbo vietoje ir keldavausi, ir eidavau miegoti. Buvau toks užsidegęs, kad vieno ko tereikėjo – miegmaišio kelioms valandoms nusnūsti. Dabar taip nebedarau“, – pačią pradžią prisiminė Antonas.
Paklaustas, kaip dažnai tenka išvykti, Antonas susimąstė ir skaičiuodamas ėmė lenkti pirštus: „Per pastarąjį mėnesį buvau pakviestas į penkis renginius. Buvau Berlyne, Romoje, vėliau Hamburge, Zalcburge, galiausiai – Londone. Vasarį dviem savaitėm išvykstu į Braziliją – tai bus pirma mano, kaip dekoratoriaus, viešnagė už Europos ribų. Tikiuosi, ir ne paskutinė“, – juokėsi jis.
