Apkabinęs dukterį Jurgą V.Jutas pasiūlė palyginti, kokie jie panašūs.
„Apatinė veido dalis, nosis. Atkreipkite dėmesį ir į tokią pat kreivą šypsenėlę”, – šyptelėjo bliuzo grupės „Blues Makers” įkūrėjas ir lyderis V.Jutas.
Pastaruoju metu muzikantas dažnai iš pažįstamų girdi ne tik jųdviejų palyginimus, bet ir šūksnius: „O, kokią dukrą turi!”
– Į režisierės Kristinos Buožytės filmo „Aurora” premjerą Lietuvoje atėjote dviese. Norėjosi šalia justi tėvo petį?
Jurga: Premjeroje buvo visa šeima – mama, sesuo Asta. Tik kai fotografai užpuolė, nusičiupau tėtį.
– Ar artimųjų palaikymas jums svarbus?
Jurga: Svarbiausias. Filmo kūrimo metu ir jau esant galutiniam rezultatui nebuvo nieko svarbiau už mamos ir tėčio nuomonę.
Tik gavusi scenarijų prašiau, kad jie paskaitytų ir pasakytų, ką mano. Labai jaudinausi, kai tėtis po filmo peržiūros važiavo susitikti su manimi.
– Buvo drovu, ką pasakys apie atviras meilės scenas?
Jurga: Savo tėvus laikau liberaliais ir nuovokiais žmonėmis, todėl dėl nuogybės filme baiminausi mažiausiai. Man buvo daug svarbiau, jog tėvai pasakytų, kad filmas daro įspūdį.
Visi vaikai nori, jog tėvai manytų, kad esi teisingame kelyje, ir palaikytų juo einant.
– Ką pasakėte dukteriai po filmo peržiūros?
Virgilijus: „Kaip gerai, kad tu gyva.” Pamatęs Jurgą blizgančiomis akutėmis „grabelyje”, skubėjau su ja susitikti. Tik po to atsikvėpiau.
Jurga: Vadinasi, filmas padarė įspūdį.
– Koks jausmas apima matant savo vaiką didžiajame ekrane? Juk Jurga – neprofesionali aktorė, o jau suvaidino trijose kino juostose – 2006-aisiais „Aš esi tu”, 2010-aisiais „Kai apkabinsiu Tave” ir „Aurora”.
Virgilijus: Narcisizmo ar pasididžiavimo jausmo neturiu. Man svarbu, kad produktas būtų meninis. Prastus filmus nuo gerų atskiriu. Savo nuomonę tiesiai pasakiau Jurgai.
– Kodėl savarankiškai moteriai svarbi tėvų nuomonė?
Jurga: Pasitikiu jų skoniu, vertybėmis. Net bičiuliai gali turėti tam tikrų interesų. O iš tėvų sklinda tik tyras gėrio linkėjimas. Man visada malonesnė skaudi tiesa nei saldus melas.
Virgilijus: Tėvams ir vaikams svarbu palaikyti realų, o ne įsivaizduojamą ryšį. Dabar populiaru užsiimti parodomaisiais dalykais. Pastebiu daug nenoro suprasti, gilintis, girdėti.
Reikia būti atviriems, nestatyti vienas kitam barjerų, negalvoti tik apie save ir savo norus. Nei tėvai, nei vaikai negali būti egoistai. Tuomet tvirtą ryšį išlaikyti lengva.
Jurga: Man patinka, kaip tėtis kalba. Visada einu pas jį patarimų kertiniais gyvenimo klausimais.
– Kokio protingiausio patarimo esate iš jo sulaukusi?
Jurga: Tėtis nuolat primena, kad mes esame laikini. Kai tai prisimeni, priimti sprendimus paprasčiau. Kartą jis man pasakė, kad pažinti žmogų reikia bent jau kelerių artimo bendravimo metų.
Turėjau iliuziją, kad žmogų galima perprasti iš pirmo žvilgsnio, bet dabar sutinku su tėčiu.
Virgilijus: Jurga turi gerą intuiciją. O kai ji yra, patarimų nereikia. Sudėtingomis akimirkomis Jurgai pasiūlau filosofinės literatūros. Ji imli, tad daugiau mano įsikišimo nereikia.
– Jurga sakė, kad iš tėčio išmoko jautrumo. Ko jūs išmokote iš dukters?
Virgilijus: Nepasakyčiau, kad nepasitikiu savimi, bet kai kuriais atvejais man reikėtų iš Jurgos pasimokyti drąsos. Žengti kai kuriuos žingsnius yra barjeras, kurį reikėtų pralaužti.
Jurga tokių barjerų neturi. Ji į viską neria staigiai ir visa galva. Jurgos nėrimas į „Aurorą” pasiteisino. Kiek jis kainavo, kitas klausimas.
Vienam vaidmuo – lyg vanduo nuo žąsies. O kitam persiorientuoti sunku. Jurga priklauso pastarųjų kategorijai. Man ir pačiam nelengva persiorientuoti iš vienos situacijos į kitą.
Po „Auroros” filmavimo Jurgai buvo sunku. Ji labai jautri. Turbūt kartu vaidinęs Marius Jampolskis jau kitą dieną ramiausiai televizijoje varinėjo pupytes. (Juokiasi.)
– Jūsų duktė Asta dirba vieno didelio viešbučio Klaipėdoje direktore. Ar žinodamas, koks klaidus menininko kelias, nelinkėjote ir jaunesniajai dukteriai nuo meno laikytis atokiau?
Virgilijus: Viena duktė – menininkė, kita skaičiuoja pinigus. Tikėkimės, senatvėje man nebus liūdna ir sunku. (Juokiasi.)
Asta neblogai tvarkosi su verslu, mokosi ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Nesu pragmatiškas. Pusę gyvenimo neišmaniau apie pinigus.
Bet atėjus kapitalizmui teko kai ko pramokti ir nusileisti ant žemės. Gerbiu pasirinkimo teisę, todėl nė vienai dukteriai nesakiau, ką jos turėtų gyvenime veikti.
Tik tada, kai Jurgai, daug metų grojusiai fleita Balio Dvariono muzikos mokykloje, kilo klausimų dėl ateities, pasakiau: „Jei nesiruoši miegoti apsikabinusi fleitos, geriau šveisk ją į šalį.”
Ji ir paleido fleitą iš rankų. Jurga visais būdais kratėsi ir aktorystės. Jai atrodė, kad yra geresnių aktorių. Ne kartą sakiau, kad nėra ko kompleksuoti. Juk ne bet kam pasiūlomas vaidmuo kine.
Taip, gali būti vienas atsitiktinumas. Bet jei jis kartojasi trečią kartą, tai jau dėsningumas. Jurga sako, kad tai tik trečias jos filmas. Bet kiek profesionalių aktorių, kurie nevaidino nė viename?
Jurga turi išskirtinį veidą. Ir tai sakau ne kaip tėvelis. Aš galėčiau aktorių peržiūras rengti. Būčiau neskystas kine. Prisapnuoju tokių scenarijų, kad filmai būtų oho!
– Dauguma profesionalių aktorių net neatėjo į „Auroros” peržiūras, nes negalėjo peržengti savęs – apsinuoginti priešais kameras. Jūs neturite jokių kompleksų?
Jurga: Man atrodo, kad turiu daugiau kompleksų nei vidutinis lietuvis. Bet jeigu patikiu idėja arba žmogumi, tada nieko nebebijau. Tikėjimas padeda nugriauti visas sienas.
Jeigu būtų buvęs kitas režisierius, kitas scenarijus, o viską būtų reikėję atlikti taip, kaip „Auroroje”, niekaip nebūčiau to padariusi.
– Nesigailite nepasirinkusi muzikės kelio?
Jurga: Ne. Negali gyvenime visko daryti. Dabar man įdomiau kinas.
Virgilijus: Išduosiu paslaptį – Jurga spirga groti pianinu. Muzika – pavojingas reikaliukas. Vieną kartą paragavus norisi dar. Pamenu, jos mama norėjo, kad Jurga būtų kaip Neda Malūnavičiūtė.
– Jurga, jums tebuvo septyneri metai, kai išsiskyrė tėvai. Ar vaikystėje nestigo tėvo, daug koncertuojančio muzikanto, dėmesio?
Jurga: Jis mane pasiimdavo kartu. Ir už tai esu labai dėkinga. Suprasčiau jauno vyro silpnybę ir norą savo jaunystę nugyventi egoistiškiau. Bet tėtis mane priglaudė ir parodė daug gražių dalykų.
Tai, ką su juo mačiau, man padėjo formuotis. Iš jo paveldėtas ir domėjimasis menu.
Virgilijus: Visų aktyviai muzikuojančių tėvų vaikai tam tikra prasme nukenčia, bet skundų iš Jurgos nesu sulaukęs. Buvo visokių periodų, tačiau visomis progoms stengiausi būti kartu.
Pamenu, pirmą vasarą Palangos „Anapilio” klube išmokiau Jurgą gražiai laikyti šakutę ir peilį. (Juokiasi.)
Esu dėkingas Jurgos mamai Nijolei. Pirmi pora metų po skyrybų buvo visiems labai sudėtingi.
Bet Nijolė sugebėjo visa tai perlipti ir reikiamu momentu ėmėsi iniciatyvos. Ji skatino mūsų su dukterimis bendravimą.
Yra moterų, kurios po skyrybų dar labiau drasko šeimą kalbomis, esą tėvelis bjaurybė, mus išdavė. Nijolė ne tokia. Ji – jungiamoji grandis.
Nijolė turi tikrąsias motinos savybes – gerą širdį, supratimą, toleranciją, neturi jokio egoizmo.
– Jurga, turbūt vis dažniau pagalvojate apie savo šeimą, atžalas. Ar norėtumėte, kad jie augtų menininkų šeimoje?
Jurga: Dviejų žmonių meilė yra tvirčiausias šeimos pagrindas. Norėčiau, kad mano vaikas augtų tokioje šeimoje, kurioje geriausiu atveju tėvai vienas kitą myli. Kiek blogesniu – bent jau vienas kitą gerbia.
– Įtariu, kad mėgstamiausia Jurgos muzika – bliuzas. Ar atvirkščiai – labiausiai įkyrėjusi?
Jurga: Kažkuriuo momentu nutolau nuo bliuzo, bet jis iki šiol mane veikia raminamai.
Susitikusios su sese vis padejuojame, jog esame kiekviena įsisukusi į savo asmeninį gyvenimą, kovojame už tai, kad jis būtų gražus.
Tai atima daug jėgų ir laiko, todėl progų susitikti ir stebėti, ką veikiame, lieka ne tiek daug.
– Virgilijau, ar radote laimę?
Virgilijus: Kovoju už gerovę. (Juokiasi.)
