Lietuviško kino padangėje nuaidėjęs premjerinis „Auroros“ šūvis pakvietė šturmuoti kino teatrų autorinio kino gerbėjus.
Žodis „Aurora“ vyresniajai kartai asocijuojasi su 1917 metų perversmo Rusijoje simbolio — kreiserio „Auroros“ šūviu į Sankt Peterburgo Žiemos rūmus. Antikos žinovams Aurora — romėnų aušros deivė. Lietuviško kino gerbėjai netrukus įsimins šį vardą kaip pirmojo lietuviško fantastinio filmo pavadinimą.
Ir ne tik fantastinio. „Auroroje“ apstu ne tik mokslinių tyrimų, bet ir atvirų erotinių scenų, kuriose nusifilmavo aktorius M. Jampolskis ir neprofesionalė J. Jutaitė.
Filmas pasakoja apie novatorišką mokslinį eksperimentą — tyrėjai stengiasi užfiksuoti ir perduoti informaciją tarp dviejų vienas kito nepažįstančių žmonių smegenų ląstelių.
Tyrime dalyvaujantys jaunas vyras Lukas (M.Jampolskis) ir į eksperimentą įtraukta komos ištikta Aurora (J.Jutaitė) sąmonės pasaulyje patiria stulbinamų nuotykių.
Režisierė K.Buožytė sako filmu norėjusi išsiaiškinti aistros ir meilės prigimtį: kiek žmonių santykiams įtakos turi kūniškasis bendravimas? O gal meilei reikia tik fantazijos?
„Moderniosios technologijos keičia gyvenimą — milijonai žmonių bendrauja internetu, telefonais. Jie gyvena, dirba, myli ir nekenčia fiziškai net nebūdami kartu. Prarandame kūną, kaip kad kinas prarado kino juostą.
Nepaisant šio perėjimo, konfliktas tarp realybės ir fantazijos išlieka. Tai ir buvo vienas svarbiausių dalykų šiame filme“, — aiškino režisierė, savo sumanymui įgyvendinti skyrusi ketverius metus.
Sudėtingiausia jai buvo rasti Auroros ir Luko vaidmenų atlikėjus. Ateidavę į atrankas aktoriai, net neįsigilinę į scenarijų, atsisakydavo vaidmens supratę, kad reikės vaidinti nuogiems.
„O Jurgą man lėmė likimas, — įsitikinusi K.Buožytė. — Jos vaidmuo buvo sudėtingas ne tik dėl atvirų intymių scenų. Aurorai reikėjo patirti daug būsenų: nuo džiaugsmo, įsimylėjimo ir laimės iki pykčio, neapykantos ir baimės. Jurga šių scenų nevaidino, ji tiesiog jas išgyveno.“
Apie jausmus, išgyvenimus, tikras ir suvaidintas scenas kalbamės su abiem paggrindinių vaidmenų atlikėjais.
Jurga Jutaitė: „Savo nuogumu atsidaviau idėjai“
— Nesate profesionali aktorė, tačiau režisierė pasirinko šiam sudėtingam vaidmeniui jus. Kaip jums atrodo, kodėl?
— Kadangi persikūnijimo sugebėjimų neturiu, man atrodo, kad režisierė mane pasirinko pagal tipažą.
— Kaip save apibūdintumėte?
— Manau, turiu nostalgijos, paslapties, fatališkumo, kurio bent jau anksčiau nepastebėjau. Po šio vaidmens atsiskleidė ir daugiau užslėptų savybių, kurių neįtariau turinti.
— Jei susitapatinate su savo personažu, o ne perteikiate jį, tuomet labai sunku iš to vaidmens išeiti.
— Taip. Vaidybos technikos neišmanymas priverčia rasti būdą, kaip tai atlikti. Gal tas ieškojimas ir suteikia kitokią vaidybą.
— Su režisiere jūs ne repetuodavote, o bendraudavote, kol įsijausdavote į vaidmenį. Ar taip ji jus parengdavo filmavimui?
— Didžioji repeticija vyko prieš filmavimą, bet iki tol mes dažnai susitikdavome ir daug bendraudavome. Tai ir buvo svarbiausias pasirengimas. Filmavimas — brangus dalykas, aikštelėje nėra nei laiko, nei galimybių įvairiems ieškojimams.
— Ar jūsų įkūnyta Aurora jums artima?
— Taip. Visas jos gyvenimas vyksta sąmonėje. Ten negalioja realaus gyvenimo dėsniai — laikas ir erdvė yra iškreipti, tiksliau jų nėra. Jai sudarytos sąlygos gyventi jausmų pasaulyje, o ne kasdienybėje. Jausmų pasaulis svarbesnis ir man.
— Ar gyvenime esate patyrusi meilės jausmą?
— Nepatyrusi šio jausmo nebūčiau galėjusi taip suvaidinti. Tai mano vaidmens pagrindas, nes galiu perteikti tik tai, ką pati esu patyrusi.
— Teko ilgai pratintis prie partnerio Mariaus Jampolskio. Ar kartu dirbant ir bendraujant neužsimezga kitų jausmų, nei tik sceninė partnerystė?
— Taip, žinoma. Tai žmogiškas dviejų žmonių suartėjimas, be kurio nebūtų išėję nieko tikra.
— Ar filmuojant intymias scenas neplykstelėjo tikra aistra?
— Buvome vienas kitam labai atviri ir tai leido išreikšti bei perteikti prisiminimus, kuriuos esu patyrusi su kitu žmogumi.
— Ar jūsų negąsdino, kad reikės apsinuoginti?
— Man buvo baisu tose scenose filmuotis. Esu uždara, todėl reikėjo su savimi daug padirbėti, kad galėčiau tai padaryti.
Apsispręsti turėjau perskaičiusi scenarijų. O scenarijus man patiko. Be to, intuityviai pasitikėjau Kristina.
Galimybė patirti didžiulį gyvenimo nuotykį, gauti neįkainojamos patirties, padirbėti su puikia režisiere K.Buožyte pasirodė vertesnė nei parodytas mano nuogas kūnas.
— Ar pati galite atsakyti į klausimą, keliamą šiame filme: ar būtinas kūnas norint mylėti ir bendrauti? Ar galima mylėti mintimis?
— Manau, kad galima. Laikui bėgant kūniškumo poreikiai mažėja, svarbesnis yra žmonių tarpusavio ryšys.
— Su Mariumi vienas prie kito pratinotės ir atskirai nuo filmavimo grupės — vykdavote į nuošalią sodybą, maudydavotės nuogi. Ar sunkiai įvyko persilaužimas? Kaip išnyko nuogo kūno baimė?
— Pamažu. Vis dėlto visa tai reikėjo pereiti. Man, kaip moteriai, nebuvo lengva, manau, ir Mariui reikėjo pasistengti.
Atėję į filmavimo aikštelę mes jau buvome pasirengę intymių scenų filmavimui, bet prieš pat žengiant šį žingsnį vis tiek buvo sunku. Nors buvome suartėję ir su visa filmavimo komanda, prireikė geros savaitės, kad visus prisileistume ir kad prieš juos nebūtų nepatogu. Kine dirba jautrūs žmonės, jutome visų palaikymą, kuris mums abiem buvo labai svarbus.
— Ar nebaisu sulaukti konservatyvių lietuvių komentarų?
— Ne, nebaisu. Jų neskaitysiu. Norėsiu skaityti tik kino kritikų straipsnius, nes man įdomiau, kaip šį filmą įvertins žinovai ir profesionaliai.
Savo nuogu kūnu atsidaviau ne interneto komentatoriams, bet idėjai, kuria tikėjau. Be to, šis filmas — ne komercinis, bet autorinis kinas, kuris sutraukia specifinę auditoriją. Manau, po peržiūros kiekvienas žiūrovas turės apie ką pamąstyti. Toks mūsų tikslas.
— Kokia scena filmuojant buvo sunkiausia?
— Ekstremalus visas filmas, veiksmas vyksta sąmonėje, tai perteikiant reikia maksimalios išraiškos ir jausmų.
Vienos scenos buvo sunkios psichologiškai, kitos — fiziškai.
— Filme du nepažįstami žmonės bendrauja sąmonėje, tarsi telepatiniu būdu. Ar gyvenime dažnai susiduriate su šiuo reiškiniu?
— Taip. Man tai labai dažnai vyksta su artimais žmonėmis. Bendravimas yra ne tik žodžiai, artimą santykį palaikantys žmonės turi telepatinį ryšį.
— Šis filmas apdovanotas net keliuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Kokia publikos reakcija ir kuo domėjosi užsienio kolegos?
— Dažniausiai filmas vertinamas palankiai. Klausimai visur tradiciniai — apie personažą, apie apsinuoginimą prieš kameras, ar sunku buvo nusiskusti plaukus. (Vienoje iš scenų aktorei teko tai padaryti. — Red.)
— O kokia jūsų nuomonė apie filmą?
— Nukrito akmuo nuo širdies. Kad ir ką šnabždėjo intuicija, vis tiek rizikos buvo. Kai pamačiau rezultatą, supratau, kad nuojauta neapgavo. Į tokį nuotykį velčiausi dar kartą.
— Ar neketinate tapti profesionalia aktore?
— Ne. Esu filmų prodiuserė, tai pagrindinė mano veikla ir noriu tobulėti šioje srityje. Kelerius metus studijavau filosofiją Vilniaus universitete, vėliau įstojau į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Netrukus baigsiu kino vadybos specialybės bakalaurą.
Marius Jampolskis: „Mano kūnas — tik instrumentas“
— Perskaitęs filmo scenarijų pripažinote, kad tai nebus lengvas vaidmuo. Kodėl ryžotės jo imtis?
— Todėl, kad tikėjau K.Buožyte. Matau joje didžiulį kino kūrėjos potencialą, nors sąlyginai ji mažai patyrusi. Turiu galvoje jos amžių (K.Buožytei — 30 metų. — Red.) ir sukurtų filmų skaičių. Bet jau po jos “Kolekcionierės” man buvo aišku, kad tai žmogus, kuris toli eis, nes ji turi savitą kino matymą. Aš ją labai gerai jaučiu kaip menininkas. Lietuvos kinematografijos kontekste ji yra unikali.
— Ji maksimalistė. Ar gerai, kai režisierius pasižymi tokia savybe?
— Maksimalizmas yra mūsų bendras bruožas. Iš visų žmonių, su kuriais dirbu, aš taip pat reikalauju maksimumo. Situacija buvo tokia: susitiko du darboholikai, pasiryžę pereiti ugnį ir vandenį. Ir jie tai padarė beveik tiesiogine prasme.
— Vandenyje jums teko murdytis nemažai. Ar esate iš tų žmonių, kurie lengvai tai daro?
— Aišku, nelengvai. Ar gali lapkričio mėnesį žmogus lengvai lįsti į vandenį, kurio temperatūra vos 8 laipsniai? Ir dar režisierė tau sako, kad per greitai plauki, nes pagal sumanymą reikia plaukti lėčiau. O plauki greitai dėl to, kad nesutrauktų mėšlungis.
— Kiek kartų reikėjo šią sceną kartoti? Du, tris?
— Gal juokaujate? Juk tai kinas! Mažiausiai dešimt dublių, o gal net daugiau. Grįždavau iš filmavimo kaip iš poledinės žūklės žvejų gelbėjimo operacijos. Visa filmavimo grupė vaikščiojo su striukėmis ir kepurėmis, o tuo metu Jampolskis nuogus lytinius organus merkė į šaltą vandenį.
— Po to jau nieko nėra neįmanoma?
— Po to turėjo praeiti metai, kad atgaučiau norą vėl filmuotis kine. Dažniausiai filmuodavome naktimis, namo grįždavau rytą sušalęs, mėlynomis lūpomis. Pamiegojęs vos tris valandas skubėdavau į kitus darbus, į teatrą. Ir taip truko keturis mėnesius. Tai buvo milžiniškas ir psichologinis, ir fizinis iššūkis.
— Ko vis dėlto niekada negalėtumėte padaryti filmavimo aikštelėje?
— Net jei ir žinočiau atsakymą į šį klausimą, vis tiek nepasakyčiau. Nieko nėra neįmanoma. Žmogus visada gauna tai, ko nori. O jei jis ko nors negavo, tai tik todėl, kad per mažai norėjo.
— Kaip apibūdintumėte savo personažą Luką? Ar turite bendrų bruožų?
— Kine režisieriai renkasi aktorius pagal tipažą, nes yra dalykų, kurių nesuvaidinsi, — nepakeisi savo veido bruožų ar balso tembro. Kine bet kokia vaidyba iškart matosi. O geriausia vaidyba yra nevaidyba.Todėl čia aktoriaus pasirinkimą lemia fiziologiniai bruožai, kurie tinka arba netinka. Jeigu aktorius negavo vieno ar kito vaidmens, tai nereiškia, kad jis blogas aktorius. Tiesiog tam sumanymui netiko tipažas.Lukas — ypač sudėtingas personažas. Ir kine, ir teatre nėra daug herojų, kurie būtų intravertai, dažniausiai jie būna ekstravertai.Bet Lukas turėjo nišą, kur galėjo būti pačiu savimi. Realiame gyvenime žmonės savimi niekada nebūna — visi prie ko nors taikosi. O Lukas pakliūva į subpasaulį, kuriame gali daryti tai, ką nori, ir paklusti bet kuriam jį apėmusiam instinktui. Grįžęs į realų pasaulį jis meluoja kaip ir daugelis žmonių, taip saugodamas savo privatumą.Faktiškai vaidinau du personažus: žmogų, kuris yra toks, kokį jį nori matyti visi, ir tą kitą, kuris būna toks, koks jis yra.
— Ir jūs gyvenime esate toks, kokį nori matyti visi?
— Nepažįstu nė vieno tokio žmogaus kaip Lukas pasąmonės pasaulyje. Jeigu toks žmogus realiai egzistuotų, jis tiesiog netilptų mūsų visuomenės rėmuose. Taip buvo visais laikais.
— Jūsų partnerė J.Jutaitė nėra profesionali aktorė. Ar jums nebuvo dėl to sunku dirbti?
— Nebūna sunku su neprofesionalu ar lengva su profesionalu. Esmė — ne vaidybos technika, bet ryšys. O ryšį galima išsiugdyti. Kristina yra viena iš nedaugelio režisierių, kurie skiria dėmesio ir laiko ypatingoms repeticijoms. Tai dažniausiai nebūdavo teksto kartojimas ar intonacijų taikymas. Mes nuvykdavome į atokią sodybą, atsikimšdavome butelį vyno ir kalbėdavome, bendraudavome, pratinomės vienas prie kito, nes nežinojome, kas mūsų laukia. Mums reikėjo ne tiek atlikti tuos vaidmenis, kiek pajusti ryšį ir būti viena komanda. Nes jei nebūsi vientisa komanda, to nesuvaidinsi. Esmė ir yra tai, kad tau nereikia apsimetinėti, pakanka daryti tai, ką išties jauti.
— Ar įsijautimas ir susitapatinimas vėliau netrukdo išeiti iš vaidmens?
— Įeiti visada lengviau, nei išeiti. Yra daugybė sistemų, kaip įeiti į vaidmenį, bet nėra nė vienos, padedančios išeiti. Išėjimo sistema kiekvienam individuali.
— Su filmo partnere Jurga pratinotės ne tik prie žmogiškojo bendravimo, bet ir prie nuogo kūno kalbos. Kur buvo intymumo riba? Ar jos išvis nebuvo?
— Nebuvo. Nekalbu apie pornografinius filmus, bet nuogumas kine rodomas atvirai, o kai kuriose juostose — net labai atvirai. Ir net tokiuose filmuose, kurie pripažinti kino šedevrais.Jeigu nuogumo reikia meno labui, man tai visiškai priimtina. Mano kūnas tėra instrumentas. Stebėdamas savo sukurtus vaidmenis visiškai nekreipiu dėmesio į tai, kaip atrodo mano užpakalis — bjaurus ar dailus. Žiūriu į save kaip į kitą žmogų. Man svarbiau, ar tai tinka temai, personažui ir veiksmui. Dėl to jokių nuogo kūno kompleksų, baimių ar prietarų neturiu.
— Ar atsiradęs partnerių ryšys nevirto tikra aistra?
— Be abejo, toks ryšys atsiranda. Bet tai ir skiria žmones nuo gyvūnų, kad jie suvokia, ką daro. Mano požiūriu, profesionalumas yra tai, kai sąmoningai pasirenki ir darai tai dėl tikslo.O kai atsitinka kitaip... Nuo to juk niekas neapsaugotas. Gyveni savo gyvenimą, gauni vaidmenį, partnerę, paskui visko gali nutikti. Juk meilės romanai galimi su bet kuo, bet kada ir bet kur. Nepriklausomai nuo to, ar esi aktorius, ar režisierius, ar statybininkas, ar gydytojas.Žmonės, be bendravimo, daugiau nieko neturi. Be bendravimo jie negali būti dvasingi.
— Ar tokiam bendravimui būtinas kūnas, ar galima bendrauti vien žodžiais, mintimis?
— Visi turime kūnus. Neturiu patirties bendravimo neturint kūno. Jei paklaustumėte, ar tikiu, kad yra siela ir kad žmogui mirus energija niekur nedingsta, tuomet atsakyčiau — taip, tikiu. Kūnas tėra forma, o siela yra mūsų gyvenimo turinys.
— Ar tikite telepatiniu ryšiu?
— Tikiu ir man tai nutinka labai dažnai. Ir ne tik man, daugeliui. Tai jau seniai nebėra ezoterika. Gali pamatyti žmogų už penkių kilometrų ir pajusti, kad jis tau kažką siunčia. Manau, energija traukia energiją.
— Juokais esate pagrasinęs užmušti režisierę, jei darbas nepasiseks. Ar manote, kad filmas pavyko?
— Be jokios abejonės. Aš jį vertinu lietuvių kinematografijos kontekste ir manau, kad tai yra reiškinys. Kaip vertins kiti, man nėra taip svarbu, pats esu matęs gana daug filmų, galiu palyginti. Teigiamai šį filmą vertinu ne tik dėl to, kad pats filmavausi, aš buvau tik sraigtelis. Be to, filmas jau palankiai įvertintas užsienio kino festivaliuose.
— Ar jums ir ten teko pasakoti, kurios scenos buvo sunkiausios?
— Festivaliuose manęs dažnai klausinėdavo įvairių techninių dalykų. Pavyzdžiui, kaip turėjau valgyti želę, jūrų gėrybes. Pasakojau, kaip po to vėmiau, kaip maudžiausi šaltame vandenyje. Apie filmo esmę ir prasmę dažniau pasakojo režisierė.
— Ar buvote kamantinėjamas ir apie intymias scenas? Gal kas nors ryžosi tiesmukai paklausti, ar kurioje nors scenoje su Jurga mylėjotės iš tikrųjų?— Atvirą meilės aktą parodyti išdrįso galbūt tik Bernardo Bertolucci “Paskutiniame tango Paryžiuje”. Jeigu dėl filmo idėjos būtų reikėję parodyti tikrą aktą, būtume tam pasiryžę — tokia riba buvo prieita. Bet filme to nėra. O jeigu pats aktas nerodomas, vadinasi, jo nereikėjo. Mes to nedarėme.
Fantastika virs tikrove?
Filme “Aurora” vaizduojamas mokslinis eksperimentas tikrovėje dar negali būti įgyvendintas. Kol kas nėra tokių technologijų.
Tačiau mokslininkai jau seniai bando suvokti, kaip veikia smegenų neuronai. Šveicarijos federalinis technologijų institutas ir bendrovė IBM įgyvendina projektą “Blue Brain” (mėlynosios smegenys), kurio tikslas — neuronas po neurono sukurti tikslų žinduolių smegenų kompiuterinį modelį.
Prieš trejus metus buvo pranešta, kad sėkmingai sumodeliuoti kai kurie žiurkės smegenų elementai.
Filmo “Aurora” kūrėjai konsultavosi su mokslininkais ir medikais. Jiems daug padėjo Lietuvos neuromokslų asociacijos vadovas profesorius Osvaldas Rukšėnas.
“Pietų Korėjoje Busano kino festivalyje pristatant filmą po peržiūros priėjo žiūrovas, kuris pasirodė esąs neurofiziologas. Jis pagyrė, kad gilinamės į šią temą, ir sakė filme supratęs daug dalykų. Man gera girdėti komplimentus iš mokslo profesionalų, kurie nelaiko filmo nesąmone ar vien fantastika”, — pasakojo režisierė K.Buožytė.
Režisierė Kristina Buožytė. Lietuva, Prancūzija, Belgija. 2012 m. Vaidina Jurga Jutaitė, Marius Jampolskis, Šarūnas Bartas, Vytautas Kaniušonis, Gabija Jaraminaitė, Darius Meškauskas, Brice’as Fournier, Fredericas Andrau, Philipas Lenkovsky.
imdb.com lankytojų vertinimas “Aurora” - 6,6 balo iš 10.
