Aksominis balsas, kuriuo vilnietė aktorė E.Tulevičiūtė keri žiūrovus pastaruosius 19 metų garsindama televizijos filmus, pasirodo, vaikystėje jai kėlė daug kančių.
Aktorės tėvui Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriui Vytautui Tulevičiui atrodė, kad jo duktė švepluoja tardama žodį „saulė”.
Priekabiam tėvui, siekiančiam, kad duktė gautų gerą išsilavinimą, užkliūdavo ne tik jos tartis.
Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje besimokanti Eglė dažnai gaudavo ketvertą. Dėl tokio pažymio tėvas burbėdavo: „Ir vėl ketvertas?”
„Dėl tų burbėjimų buvau įsivariusi kompleksą, ilgą laiką nemokėjau girti nei savęs, nei kitų. Esu daug priekaištų išsakiusi savo tėvui dar jam esant gyvam, o dabar dėl to gailiuosi”, – prisipažino E.Tulevičiūtė.
Dabar negailestingos kritikos moteris vengia ne tik dėstydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams, bet ir savo sūnui Kristijonui, su kuriuo sukūrė keturis spektaklius.
E.Tulevičiūtė neslėpė, kad jaučiasi laiminga, nors jos kelias į pripažinimą nebuvo klotas vien rožėmis.
Per didžiąsias reformas aktorei teko palikti Nacionalinį dramos teatrą. Eglei tuomet buvo tik 33-eji.
Vėliau ji išsiskyrė su pirmuoju vyru aktoriumi Sauliumi Sipariu, kai sūnui Kristijonui buvo šešeri.
Likimo ironija – kai Eglė antrąkart ištekėjo už tapytojo Romo Dalinkevičiaus, jos buvęs vyras S.Siparis vedė tapytojo dukterį Ugnę.
Laimė naujoje šeimoje netruko ilgai. Prieš 11 metų aktorė tapo našle, kai nuo širdies smūgio mirė jos antras vyras, kuriam tebuvo 51-eri.
„Butas, kuriame gyvenome su Romu, buvo didžiulis. Likome su Kristijonu dviese, nepajėgėme jo išlaikyti, teko nuomoti”, – prisimena aktorė.
Dabar viešajai įstaigai „Meno ekspansija” vadovaujanti aktorė vėl tvirtai jaučia žemę po kojomis. Ji turi daug darbo ir mažai būna namuose.
Persikėlus į butą Vilniaus Žvėryno rajone teko griauti pertvaras, krosnį, statyti židinį, tvirtinti prie lubų sijas. E.Tulevičiūtei padėjo ne tik jos motina architektė, bet ir sūnus, daug ką tobulinęs savo rankomis.
Virtuvėje Kristijonas taip pat sukiojasi daugiau nei motina. Apelsinų cukatos, aplietos šokoladu – mėgstamiausi saldumynai, kuriuos Kristijonas ruošia. Virti kavą – taip pat jo silpnybė.
– Ar džiaugiatės tapusi aktore?
Eglė: Visą gyvenimą norėjau būti aktorė, nors gimnazijoje mokiausi groti fortepijonu. Nebuvau tokia gabi ir darbšti, kad tapčiau pianiste.
Baigusi menų gimnaziją supratau, kad negalėsiu konkuruoti su tokiais klasės draugais, kaip, pavyzdžiui, dabar jau miręs Gintautas Abarius.
Muzikantui reikia turėti ne tik talentą, bet ir gerai įvaldyti grojimo techniką. Maniau, studijuoti aktorystę bus paprasčiau. Pasirodo, klydau.
Negaliu daug kalbėti – nors mano balsas raiškus, bet užkimstu. Balsą paveldėjau iš motinos, be to, esu vargonininko anūkė.
Jaunystėje mano mama mokėsi dainuoti pas lietuvių operos pradininką Petrą Oleką. Ji galėjo būti puikus mecosopranas, o tapo architekte.
Mano tėvelis taip pat turėjo gražų balsą. Šeimoje daug dainuodavome, o dabar esu primiršusi tas dainas.
Todėl mano projektai yra susiję su muzika. Kartais girdžiu priekaištų iš savo brolio Vytauto: „Ar tu gali rimtai ką nors padaryti?”
Rimtai jam reiškia – juokingai. Lietuviams parodyti komediją, kad jie juoktųsi, nėra lengva.
– Ar ir Kristijonas mano, kad žiūrovus pravirkdyti lengviau nei prajuokinti?
Kristijonas: Žmogus verkia, kai liūdna ir kai gražu, o juokiasi tada, kai yra nuoširdžiai juokinga.
Kur kas sunkiau sukurti juokingą spektaklį, reikia turėti gerą humoro jausmą, žinoti aktualijas, kad humoras nebūtų atgyvenęs arba dar blogiau – lėkštas ir angažuotas.
– Kodėl nutarėte su mama imtis kūrybinių projektų? Ar tai darėte praktiniais sumetimais?
Kristijonas: Supratau, kad reikia ką nors daryti patiems, nes aplinkui daug rutinos.
Baigiau dizaino specialybę, taip pat scenografiją, turiu dvi specialybes, kurios labai artimos. Pamaniau, kad galėčiau šį tą nuveikti kartu su mama.
Eglė: Džiaugiausi, kad Kristijonas įsitraukė į mano projektus. Man patogu, nes šalia yra savas žmogus, nereikia samdytis scenografo, sutaupau.
Mes, mamos, dažnai elgiamės egoistiškai. Bet mano sūnus turi puikų humoro jausmą su gera sarkazmo doze. Tai gelbėja mūsų santykius.
– Pažįstu ne vieną šeimą, kur suaugę vaikai nori atsiriboti nuo tėvų ir būti savarankiški. Kristijonai, kodėl nenorėjote nukirsti bambagyslės, siejančios su mama?
Kristijonas: Jei vaikai siekia palikti tėvų namus, manau, to siekia ir jų tėvai. Nėra taip, kad tik viena pusė būtų kalta dėl nutrūkusių ryšių.
Gal kam nors atrodau kaip mamyčiukas, bet mes labai gerai suprantame vienas kitą.
Eglė: Kristijoną nuo mažumės supo suaugusieji. Kartu su mumis gyveno Kristijono senelės, mano anytos aktorės Marijos Rasteikaitės motina Ona Rasteikienė, mes ją vadinome baba. Ji yra Kristijono prosenelė.
Kai išsiskyrėme su S.Sipariu, Kristijono tėvu, O.Rasteikienė nepaliko mūsų, toliau gyvenome kartu.
Kristijonas: O ką vaikas gali nuveikti kartu su senu žmogumi? Aš žaisdavau su baba kortomis, žiūrėdavau televizijos serialą „Santa Barbara” ir girdėdavau savo mamos balsą, nes ji viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo garsinti televizijos serialus.
O.Rasteikienė kadaise buvo didelė ponia, Šiaulių apskrities pašto viršininko žmona, ji mirė sulaukusi 94-erių, gyveno gerokai ilgiau nei jos duktė aktorė M.Rasteikaitė.
– Kas labiau lepindavo Kristijoną – baba ar mama?
Kristijonas: Visi mane lepino, aišku, baba labiausiai. Kita vertus, mūsų šeimoje visi yra kritiški.
Eglė: Baisus kritikas buvo mano tėvas V.Tulevičius, pedagogas, geodezininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius.
Negalėdavau turėti paslapčių, jei pameluodavau, iškart suprasdavo.
Turėjo praeiti nemažai laiko, kol išmokau girti save ar sūnų. Man atrodydavo, kad dėl tokio tėvo auklėjimo aš nesugebėdavau džiaugtis tuo, ką turiu, daug siekiau, reikalavau iš kitų.
Dabar mokausi girti, ypač studentus, jaunus menininkus.
– Kristijonai, minėjote, kad ne kartą buvote savo motinai atrama. Ar iširus tėvų santuokai jums buvo labai sunku?
Eglė: Norėčiau patikslinti – nei S.Siparis mane paliko, nei aš jį palikau. Mudviejų ryšys nutrūko, nes beveik tuo pat metu mes kūrėme naujas šeimas. Niekas nebuvo kaltas.
Kristijonas: Mano santykiai su kita tėvo šeima geri. Nė vienas tėvų manęs nenuteikinėjo: „Nebendrauk, nes jis paliko šeimą, išdavė, apgavo.”
Tik galėtume dažniau susitikti.
Eglė: Čia ne sūnaus ir tėvo problema. Klausimas yra kur kas gilesnis – ar šiais laikais mes sugebame savo artimiesiems skirti dėmesio.
– Dar vienas smūgis buvo jūsų vyro Romo mirtis.
Eglė: Romo mirtis buvo labai netikėta, nors jis ir turėjo širdies negalavimų. Buvo Nepriklausomybės atkūrimo pradžia. Jį slėgė atmosfera, kad yra niekam nereikalingas.
Praėjus metams po parodos, skirtos penkiasdešimtmečio jubiliejui, sustojo jo širdis.
– Ir vėl viskas iš pradžių?
Kristijonas: Mudu su mama slėgė kaltės jausmas. Likus nedaug laiko iki Romo mirties mama buvo su juo susipykusi, mes negyvenome kartu.
Kai grįžę namo radome Romą mirusį, dar bandėme jį gaivinti. Vis pagalvoju apie tai – jei tąsyk būtume buvę kartu, gal šios nelaimės nebūtų buvę.
Romas buvo kuklus, o paliko tiek darbų. Reikia įamžinti jo atminimą.
– Kai grįžtate namo, sukiojasi du katinai. Ar jie jaučia, kada būnate liūdni, o kada – linksmi?
Eglė: Jei į namus atsinešu krepšį, pirmiausia jį apuosto katės. Tada glaustosi prie kojų. Iš pradžių turėjome katę Bastą, vėliau jai suradome draugą katiną Pranciškų. Tai – Kornvalio reksai, sakyčiau, šuniukai kačių kailyje.
Jie smalsūs, savarankiški, elgiasi kaip šunys. Kai išvykstame vasarą į kaimą, užrišame katinams po varpelį, kad girdėtume, kur jie yra.
