Prieš 11 metų išgyventą kraupią įkaito dramą aktoriui primena randai

„Jau eisiu, nes vestuvės bus atšauktos“, – nusijuokia A. Špilevojus, interviu metu netylant jo telefonui. Apie merginą kol kas jis neatvirauja, bet sako apie šeimą jau galvojantis ir žada papasakoti, kai ant piršto žibės žiedas.

Vaikinas galėtų nesustodamas kalbėti apie kūrybą, teatrą, savianalizę, mėgstamiausius režisierius ir jų pastatymus, lemtingus gyvenimo sutapimus. Vis dėlto labai retai į gimtą miestą grįžtantis panevėžietis dar turi rasti laiko susitikti su širdies drauge, aplankyti močiutę, pabendrauti su antrąkart ištekėjusia mama ir patėviu.

Vilnius ir Panevėžys tarsi pasidalina į du jo gyvenimus. Tai liudija ir žurnalistų skambučiai. Kai paskambina vilniečiai, Aleksandras žino, kad teirausis apie kūrybą ir vaidmenis kine bei teatre, o panevėžiečiai kalbės apie įkaitų dramą, prašys prisiminti įvykius, kurie nutiko prieš 11 metų, spalio 8-osios rytą.

Tą rytą į darbą einantys gyventojai atkreipė dėmesį į gatvėse patruliuojančius pareigūnus. Pavojaus lyg ir nebuvo, bet ore tvyrojo įtampa.

13-metis A. Špilevojus, kaip ir kiti vaikai, ėjo į mokyklą.

Panevėžiečiui atmintyje išliko šoką sukėlęs netikėtų įvykių ir garsų pliūpsnis: šaižios sirenos, riksmai, iš taksi iššoka vyras, už 50 metrų – policija, pasigirsta šūviai.

Į kuprinę pataikiusios kelios kulkos pramuša vadovėlius. Laimei, vaikas lieka sveikas.

Atsikvošėti nespėjusį berniuką čiumpa iš taksi iššokęs vyras. Policija nutraukia ugnį. Nepažįstamasis tempia Aleksandrą į daugiabutį namą Ramygalos gatvėje.

A. Špilevojus tuomet dar nežinojo, kad pagrobėjas – iš psichiatrijos ligoninės pabėgęs žmogžudystėmis kaltintas 26 metų Virginijus Savickis. Jo bendras – tuomet 31-erių Romas Zamolskis paspruko ir tebesislapsto iki šiol.

Nusikaltėlis beldžiasi į buto trečiame aukšte duris. Jas atidaro senyva silpnos sveikatos šeimininkė. Vyras prisistato dujininku ir močiutė įleidžia jį į vidų. Kartu pagrobėjas tempia vaiką, grasindamas jam ginklu.

Paauglys šiame bute su pavojingu nusikaltėliu praleis 16 valandų. Per „Aro“ šturmą V. Savickis bus nukautas, o berniuką sužeis kulkų skeveldros.

Paklaustas, ar šie įvykiai pakeitė jį patį, santykius su šeima ir su draugais, A. Špilevojus sako, kad tai – jo gyvenimo dalis, bet viskas – praeity.

„Buvau labai arti mirties, pajutau, koks trapus gyvenimas. Supratau, kad pasaulis nesustotų, jei iš jo išeičiau“, – pašnekovas bando prisiminti anuomet užplūdusius jausmus.

Vaikinas sako, kad prisiminimai jam nekelia ypatingų išgyvenimų – viskas išpasakota, aprašyta. Nusijuokia, kad buvo kilusi mintis surašyti viską ant popieriaus lapo ir išdalinti.

Ypač daug norinčių išgirsti naujienas suplūdo į ligoninę po buto šturmo.

Mama nevarė lauk nei žurnalistų, nei fotografų.

„Vienas buvo ypač įkyrus. Atsimenu, taip pavargau, man silpna, sakau, gal galite fotografuoti lovoje, o tas ne, ir baigta. Tampė ilgiausiai ieškodamas geresnio fono“, – su šypsena pasakoja A. Špilevojus.

Ar buvo dalykų, kurie žeidė, glumino?

Pašnekovas linkteli: „Manęs, 13-mečio, klausia: kaip slėpsies nuo Zamolskio? Man mintys galvoje: o reikia slėptis? Ką aš padariau, kad Zamolskis turėtų mane medžioti? O gal tikrai ieškos ir keršys?“

Kurioziška detalė – mokykloje žurnalistai gavo ir laikraštyje išspausdino kito vaiko nuotrauką.

Santykiai su bendraklasiais liko tokie kaip ir anksčiau. Vėliau vaikinas sužinojo, kad ir jie sulėkė prie „stop“ juostos, pasprukę pro tualeto langą, nes tądien dėl saugumo užrakino visas mokyklas.

Dabartiniams bendramoksliams ir kolegoms apie tai, kad buvo įkaitu, A. Špilevojus nepasakojo. Sako, kad pora bičiulių žino, ar jie išplepėjo aplinkiniams, nežinia.

„Kai kas paklausia, iš kur randai ant peties ir kaklo. Sakau – nuo kulkų skeveldrų. „Tikrai?“ – pasiteirauja. „Tikrai“, – ir viskas baigiasi. Galvoja, kad pokštauju“, – juokiasi panevėžietis.

Tačiau anuomet niekas nesijuokė – skeveldra išėjo visai šalia miego arterijos.

Aleksandras išvydo medikų reakciją ir bemat suprato, koks pavojus grėsė jo gyvybei.

Bute po šturmo telkšojo kraujo klanas, gydytojai perkirpo drabužius – šie visi krauju permirkę. Ligoninėje berniukui atidavė rūbus ir batus.

„Per buto šturmą batai gulėjo visai šalia manęs. Kai juos grąžino, žiūriu, kad jie suvarpyti, o viduje dar yra kulkų“, – kalba A. Špilevojus.

Ligoninėje teko atlaikyti operacijas, žaizdos supūliavo.

A. Špilevojus irgi mano, kad šturmas buvo vienintelė išeitis, pagrobėjas išvargo ir darėsi itin irzlus. Vaiką arba laikė apkabinęs, arba įrėmęs į jį ginklą.

Paauglys tikėjo, kad nusikaltėlis tyčia į jį nešaus, bet jeigu įvyks kas nenumatyto? Perstumdant baldus ginklas irgi iššovė, laimei, žemėn.

Šturmui sąlygos buvo sudėtingos: butas užgriozdintas daiktais ir baldais, balkonas prikimštas stiklainių, šeimininkė silpnos sveikatos, todėl negalima naudoti dujų.

Šoko, griuvo, dužo – tokie prisiminimai apie šturmą. Ir riksmas: „Paleisk ginklą!“ A. Špilevojus sako, kad vaizdo medžiagoje matyti, jog V. Savickis leidžia paimti vaiką ir tik tuomet ištiesia ginklą šauti į įsiveržusius „Aro“ vyrus.

Pašnekovas sako, kad taip jis nusižudė, – nusikaltėlį tiesiog suvarpė kulkos.

Į kuprinę gatvėje lėkė irgi ne V. Savickio kulkos, nes pistoletas buvo užstrigęs. Ginklą jis pataisė tik laiptinėje.

A. Špilevojus sako, kad V. Savickis pareigūnus nuolat gąsdino įkaito nužudymu, o jį patį kaskart ramino viską padarysiąs, kad šis nenukentėtų. Svarstė, kur važiuos, jei išsireikalaus džipą, ir kur paleis berniuką.

„Antroje dienos pusėje mes daug bendravome. Sakė, kad daugelio nusikaltimų, kuriais jį kaltina, nepadarė. Prisimenu jį kaip mylintį vyrą ir tėvą. Kaip žmogų, kuris turėjo gražių tikslų, svajonių. Deja, kažkuriuo metu ne ten pasuko, suklydo...“ – šie A. Špilevojaus žodžiai išmuša iš vėžių.

Ar tai ne Stokholmo sindromas, kai įkaitas, nepaisant pavojaus jo paties gyvybei, pajunta šiltus jausmus pagrobėjui, bando jį pateisinti?

A. Špilevojus sako: „Jausmai išties dviprasmiški. Negaliu sakyti, kad man jo gaila. Gailestis – šlykštus jausmas. Pateisinti ar ginti – tikrai ne. Bet bandau suprasti. Dažnai žmogui prie kaktos prilipdome niekšo, nusikaltėlio, „bomžo“ etiketę ir ją tematome.“

Pašnekovas sako, kad iki pietų galėjo bet kas įvykti: jis būtų pasinaudojęs bent menkiausia galimybe bėgti, bet vėliau patikėjo pagrobėjo pažadais neskriausti.

Berniuką tuo įtikino ir V. Savickio elgesys su buto šeimininke. Įleistas į vidų nusikaltėlis ėmėsi saugumo priemonių: uždangstė langus, užbarikadavo duris. Pamačiusi, kad svetimas žmogus kėsinasi sugriauti nusistovėjusią harmoniją, močiutė ėmė lieti ant jo apmaudą ir maištauti.

Tuomet V. Savickis sugebėjo moterį įtikinti, kad ją ir Aleksandrą saugo nuo karo. Močiutė kažkodėl tuo patikėjo.

Vėliau įsibrovėlis pareikalavo, kad su telefonu ir maistu būtų atsiųsta močiutei vaistų. Taip jis pelnė visišką šeimininkės palankumą, ši nurimo ir išėjo į kitą kambarį.

A. Špilevojus buvo nuėjęs aplankyti šeimininkės, bet moteris jo nepažino.

Ryšys tarp pagrobėjo ir vaiko užsimezgė, kai V. Savickis pametė ginklą.

„Žiūriu – jis man po kojomis. Pakėliau ir padaviau. Nenoriu spėlioti, ar būtų užtekę laiko, ar būčiau sugebėjęs nušauti žmogų. Tąkart apie tai net nepagalvojau, o jis po šio poelgio ėmė manimi labiau pasitikėti“, – kalba A. Špilevojus.

Paklaustas, apie ką kalbėjosi likęs dviese su pavojingu nusikaltėliu, A. Špilevojus prisipažįsta, kad supratimo neturėjo, kas jis toks.

„Televizoriaus niekada nemėgau. Pats „apšvietė“, kad yra vienas iš labiausiai ieškomų nusikaltėlių. Jis irgi nustebo, kad nebuvau girdėjęs jo pavardės“, – kalbėjo panevėžietis, vengdamas minėti V. Savickio pavardę.

Per bute aptiktą seną radijo imtuvą Aleksandras girdėjo, kaip laidų vedėjai nuolat kalba apie nepakaltinamus nusikaltėlius V. Savickį ir R. Zamolskį, jų susišaudymus su policija. Tąkart pareigūnams pavyko įvykdyti svarbiausią užduotį – juos išskirti.

Dviese jie buvę beveik nesugaunami: protas ir jėga. V. Savickis buvo šio tandemo protas.

Radijas ir televizija padėjo išgyventi siaubo valandas ir Aleksandro mamai – pareigūnai neteikė jokios informacijos. Ji viską sužinodavo tik iš žurnalistų ir kaimynų.

Tiesiog gatvėje pusę dienos išstovėjusią moterį pagaliau pakvietė į patalpą, bet net po šturmo, vykdama į ligoninės reanimacijos skyrių, mama nežinojo, ko tikėtis.

Kartą V. Savickis leido telefonu pasikalbėti su mama. „Nurimau, tikėjau, kad viskas bus gerai. Mamai jėgų suteikė tikėjimas“, – sakė A. Špilevojus. Prieš 20 metų išsituokusi moteris viena tempė naštą, daug dirbo ir yra užgrūdinta gyvenimo.

Aplinkinių namų gyventojai labai palaikė berniuko motiną – kvietė užeiti pailsėti, siūlė arbatos, skambino pažįstami.

Tėvas po skyrybų gyvena Rostovo srityje, o neseniai su sūnumi bendravo „Skype“ programa. Iki šiol A. Špilevojus turėjo tik jo nuotraukas ir sako, kad gatvėje nebūtų pažinęs.

Prieš 11 metų tėvo šalia taip pat nebuvo, bet panevėžietis nejaučia nuoskaudų.

„Kelis kartus pas jį lankiausi, susirašinėjome, kalbėdavomės telefonu. Žinojau, kad esu jo mylimas“, – kalba jis.

Nuo pat vaikystės Aleksandrą tėviškai globojo beveik 6 metais vyresnis brolis Andrejus – šiuo metu su žmona ir dukrele jis gyvena Airijoje, bet jau planuoja grįžti.

Andrejus vedė jaunėlį į kovos menų treniruotes, mokė pasitikėjimo savimi. Stiprus, uždegantis, jokių kliūčių nebijantis vyras įgyvendina visas idėjas: savarankiškai išmoko griežti smuiku, dainuoja, filmuoja, kuria klipus, studijavo filologiją, baigė tarptautinę teisę.

Broliai įkūrė grupę „Rad Massive“, grojo krikščionišką muziką. Tekstai paimti iš gospelų, paremti krikščioniškos moralės principais.

Paklaustas apie tikėjimą, A. Špilevojus sako: „Tai labai asmeniška. Šiuo klausimu mama tikrai daug davė, visada gyvenau be klausimų, be abejonių. Tikėjimas išbandomas nemaloniais dalykais.“

Baigęs V. Žemkalnio gimnaziją, A. Špilevojus išvyko į KTU studijuoti garso ir vaizdo režisūros. Po antro kurso įstojo į Muzikos ir teatro akademiją, į Jono Vaitkaus grupę, mokytis aktorystės. Dar liko pusė metų.

Teatru panevėžietis tiesiog gyvena, nors studijos reikalauja ir fizinių jėgų, ir kraujo, ir vidinio susitelkimo. Bemaž pusė bendramokslių nubyrėjo neatlaikę įtampos arba taip ir neradę savyje aktorystės pašaukimo. Pašnekovas sako, kad geras spektaklis turi apvalyti žiūrovų sielą, ir aktorius tam turi atsiduoti visa jėga.

A. Špilevojus vardija mėgstamiausius režisierius – Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą, Joną Vaitkų, Rimą Tuminą – ir jų pastatymus, ypač giria R. Tumino „Belaukiant Godo“, E. Nekrošiaus „Faustą“, O. Koršunovo „Katedrą“. „Išvarymas“ irgi padarė didžiulį įspūdį.

Galėdamas už simbolinį mokestį lankytis teatruose, dabar pasirenka geriausius spektaklius. Rusų dramos teatre matė visus pastatymus, ne visi patiko.

A. Špilevojus ir keletas jo kurso draugų jau vaidina Rusų dramos teatro spektakliuose: „Pas pažįstamus“, „Meška“, „Pamišėlė“, „Eglutė pas Ivanovus“, „Tas, kuris gauna antausius“.

Dabar panevėžietis kuria vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“ pagal A. Čechovą, pats režisuoja V. Borcherto „Lauke už durų“, su jaunimu šiandien rodys H. K. Anderseno „Mergaitę su degtukais“.

Panevėžietis filmavosi ir juostose „Sibirietiškas auklėjimas“, „Ana Karenina“, „Baltoji drobulė“.